Net psichologai dabar pataria nesikratyti visokių siaubo filmų ir trilerių, nes (seniai įrodyta!) jie turi ir terapinį poveikį – tai galimybė, išgyvenus svetimas siaubo istorijas, kažkaip pašalinti dalį didelio savo paties psichologinio streso. Nes kuo didesnius siaubus žmogus pamato ekrane, tuo lengviau po seanso gali atsikvėpti ir pasakyti: „Ačiū Dievui, tai atsitiko ne man. Visos mano problemos, palyginti su tuo, ką patyrė filmo herojai, yra niekis“.
Bet šįkart nenorime savo skaitytojų gąsdinti. Geriau užsimirškime, iš kino filmų pasisėmę ko nors pozityvaus. Pavyzdžiui, daug teigiamų emocijų (o jos tikrai padeda stiprinti mūsų organizmo atsparumą bet kokioms infekcijoms) galime gauti iš filmų, kuriuose pasakojamos istorijos apie šunų ir žmonių santykius. Juk kiekvienas feisbuko dalyvis žino, kaip pozityviai psichinę sveikatą gydo katinėlių nuotraukos ir mėgėjiški video vaizdai su gyvūnais.
„Kuo daugiau pažįstu žmones, tuo labiau patinka šunys“
Taip kitados pasakė garsus britų dramaturgas ir šmaikštuolis George‘as Bernardas Shaw. Ši jo sparnuota frazė gali būti puikus epigrafas filmų apžvalgai, kurioje ženkli vieta būtų skirta keturkojams žmonių draugams, lydintiems pasaulinį kiną praktiškai nuo pirmųjų žingsnių.
„Išgelbėta Rouverio“(1905)
Dar pirmaisiais XX a. metais, kai kinas tebuvo tik judančių fotografijų atrakcionas, Didžiojoje Britanijoje prodiuseris Cecilas Hepworthas 1905 m. susuko filmą „Išgelbėta Rouverio“ (Rescued by Rover), kuriame kolių veislės šuo Rouveris padėjo surasti piktadarių pagrobtą mažą mergaitę. Kino istorikas Davidas Parkinsonas liudija, kad šis „paprastas, bet kupinas įtampos filmas buvo nepralenkiamas dėl fabulos konstrukcijos ir ritmo“.
Holivude jau trečią dešimtmetį su populiariomis JAV kino žvaigždėmis varžėsi vokiečių aviganis, išgarsėjęs kaip Rin Tin Tinas. Šis iš Pirmojo pasaulinio karo mūšio lauko amerikiečio kareivio Lee Duncano išgelbėtas ir išdresuotas šuo pasirodė 27-iuose Holivudo filmuose, susilaukė pasaulinės šlovę ir net nusipelnė personalinės atminimo žvaigždės garsiojoje Žvaigždžių alėjoje. O 1975 m. amerikiečiai sukūrė smagią retro komediją „Von Ton Tonas: šuo, kuris išgelbėjo Holivudą“ (Won Ton Ton: The Dog Who Saved Hollywood), savaip interpretavusią garsios keturkojės kino žvaigždės karjerą.
„Šunų palmės šakelės“ Kanuose
Ne mažiau populiarūs filmuose pasirodantys šunys ir šiais laikais. Tikrai ne visi žino, kad ypač gabūs nuo 2001 metų apdovanojami... Kanų kino festivalyje. Čia specialiai jiems įsteigta „Šunų palmės šakelė“ (Palm Dog Award). Pirmasis šio apdovanojimo nusipelnė šuo, vardu Otis, už pasirodymą filme „Metiniu šventė“ (The Anniversary Party, rež. Alanas Cummingas ir Jennifer Jason Leigh). Vėliau Otis pats save suvaidino ir komedijoje „Kaukės sūnus“ (Son of the Mask, 2005, rež. Lawrence‘as Gutermanas).
Specialią palmės šakelę už vaidmenis filmuose Kanų kino festivalyje dar yra pelnę keturkojis iš Larso von Triero kriminalinės dramos „Dogvilis“ (Dogville, 2003), mopsas iš Sofios Coppolos biografinės dramos „Marija Antuanetė“.
2011-aisiais „Šunų palmės šakelė“ buvo įteikta šuneliui, vardu Uggie, už jo nuostabią partnerystę su aktoriumi Jeanu Dujardinu. Matę režisieriaus Michelio Hazanaviciaus „Artistą“ (L‘artiste) tuo neturėtų stebėtis, nes kiekvienas aktorius gali tik pasvajoti apie tokį jautrų, paklusnų ir muzikalų partnerį. Dar vieną „Palm Dog“ prieš trejus metus užsidirbo anglų buldogė Nellie, vaidinusi režisieriaus Jimo Jarmuscho romantinėje komedijoje „Patersonas“.
O kartais „Šunų palmės šakele“ tenka apdovanoti ne vieną solistą, o ištisą šunų kolektyvą. Pirmą kartą taip buvo pasielgta 2007-aisiais, kai šiuo prizu buvo pagerbtas ansamblis, Tailande sukurtoje komedijoje „Vidurio kelio gauja“ (Mid Road Gang) suvaidinęs nuo šeimininkų atskirtą šunų kompaniją, ieškančia žemėje šunų rojaus.
Antrą kartą šunų būrys nusipelnė šio prizo už dalyvavimą filme „Baltasis dievas“ (Fehér isten, 2014). Matę šį vengrų režisieriaus Kornélio Mundruczó filmą (jį rodė Tarptautinis Kauno kino festivalis) ilgai nepamirš išties apokaliptiškai atrodančios scenos, kurioje akimirksniu tuštėjančiomis gatvėmis lyg nesustabdoma stichinė galia lekia žmonių pamesti šunys.
O 2018 m. Kanuose buvo apdovanotas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Marcello Fonte, ir visa jo „šunauja“, pasirodžiusi „Dogmane“ (šį režisieriaus Matteo Garrone filmą matėme pernai).
Naujos „šuniškos“ istorijos
Visai prieš uždarant karantinui kino teatrus paskutinę savaitę didžiuosiuose ekranuose galėjome pamatyti kelis filmus, tiesiogiai ar ne susijusius su šuniška tematika. Vienas tų filmų apgaulingu pavadinimu „Šunys 3: Vardan principų“ (Psy 3. W imię zasad) buvo skirtas visai ne keturkojams žmonių draugams. Šunimis dar 1992 m. lenkų režisierius Władysławas Pasikowskis pavadino socialistinės Lenkijos saugumiečius, tapusius tikrais banditais, kai žlugo komunistine ideologija paremta santvarka. Pirmajame filme pagrindinis herojus Francas Maureris (jį suvaidino lenkišku supermenu ir publikos numylėtiniu tada ilgam tapęs aktorius Bogusławas Linda) kovojo su tais ubekais (taip lenkai vadino buvusius saugumiečius), antrajame filme (1994) bendravo su rusų mafijozais, tiekiančiais ginklus buvusios Jugoslavijos separatistams. O filme „Šunys 3“ po 25-erių metų iš kalėjimo išėjęs Francas atsiduria jam visai nepažįstamoje naujojoje Lenkijoje, kurioje nustojo galioti seni principai, o naujieji suformavo realybę, mažiausiai tinkamą žmogiškiems santykiams.
Tikra atgaiva akiai ir širdžiai yra vizualiai labai gražus filmas „Protėvių šauksmas“ (The Call of the Wild, rež. Chrisas Sandersas). Čia vaidina kilniai pražilęs ir barzduotas Harrisonas Fordas, o jo partneris yra senbernaro bei škotų aviganio mišrūnas, vardu Bakis, kurį iš saulėtos Kalifornijos ūkio pagrobę piktadariai išveža į Aliaską. Tikras šokas geraširdį Bakį ištinka tada, kai jis įkinkomas į roges su kitais šunimis – išvargusiais, pusiau sulaukėjusiais ir piktais. Prie ankstesnių šeimininkų meilės ir jaukių namų šilumos pripratęs šuo greitai suvokia, kad ankstesni įpročiai čia nieko verti. Norėdamas išgyventi, jis privalo elgtis taip, kaip ir kiti jo likimo broliai.
Nors iš Jacko Londono romano filme liko tik pavadinimas ir keli siužeto motyvai, „Protėvių šauksmas“ patenkina amžiną romantinių siužetų alkį, o virtuoziškas montažas ir staigūs siužeto posūkiai priverčia jautresnius žiūrovus kaip reikiant pasijaudinti.
Dar viena puikaus Holivudo aktoriaus ir šuns draugystės istorija atšiaurioje Aliaskoje pasakojama vaidybiniame filme „Togo“ (2019). Studijos Disney+ sukurtame filme režisierius Ericsonas Core‘as primena svarbų 1925-ųjų metų įvykį, Amerikoje pavadintą Didžiosiomis gailestingumo lenktynėmis. Garsus aktorius Willemas Dafoe suvaidino Leonhardą Seppalą, drauge su ištikimu šunimi Togo amžinojo įšalo žemėje įveikusį 146 kilometrų atstumą, kad jų atgabentas serumas išgydytų šimtus difterija užsikrėtusių vaikų.
Anksčiau buvo manoma, kad tikrieji šio žygio didvyriai buvo norvegas Gunnaras Kaasenas ir jo šuo, vardu Boltas (apie juos yra sukurta ir vaidybinių, ir animacinių filmų). Filmas „Togo“ paneigia ankstesnę versiją ir paaiškina, kur slypėjo apmaudi klaida.
Filmai apie šunis-gelbėtojus – atskira tema. Jiems skiriami ne tik jaudinantys filmai, bet ir... statomi paminklai. Tikra Japonijos įžymybe tapo šuo Hačikas, kuris devynerius metus kiekvieną vakarą ateidavo į stotį ir vis laukė savo mirusio šeimininko. Toje vietoje, kur šuo kantriai tupėdavo, japonai ir pastatė paminklą. Hačikas pats dalyvavo paminklo atidengimo ceremonijoje. O kai šuo užbaigė savo dienas, šalyje buvo paskelbtas gedulas. Antrojo pasaulinio karo metu paminklas buvo sunaikintas, nes karo pramonei reikėjo metalo, bet 1948 metais vėl buvo atstatytas. Šiandien prie paminklo susitikinėja įsimylėjėliai, nes šuo Hačikas Japonijoje yra tapęs meilės ir ištikimybės simboliu. Apie šį šunį japonai susuko net kelis filmus. Vieną jų – „Hačiko: šuns istorija“ su Richardu Gere'u tikrai esate matę.
O kai kas internetinėse platformose, kuriose prieinami „Kino pavasario“ filmai, jau spėjo pamatyti Austrijos ir Vokietijos kinematografininkų dokumentinį filmą „Kosmoso šunys“ (Space Dogs). Lokarno kino festivalyje dviem prizais įvertintas kūrinys ne tik pasakoja apie kosminėms misijoms rengiamus keturkojus, bet ir, anot autorių, bando suprasti, ką šunys galvoja apie mūsų pasaulį.
Jei šio ir kai kurių kitų kitų „Kino pavasario“ filmų nespėjote pažiūrėti, jie dar bus pasiekiami internete, kuriame vis dažniau ieškosime gero kino. O mes stengsimės jį pristatyti.