Kasmet per Kalėdas ir kino teatruose netrūksta šventinio kino. Dažniausiai tai būna romantinės meilės istorijos. Yra viena tokia ir mūsų didžiuosiuose ekranuose, tik gaila, kad platintojai nepasivargino sugalvoti lietuvišką atitikmenį jo pavadinimui ir paliko originalų „Last Christmas“.
Kasmet skamba „Kalėdų giesmė“
Ko gero, nėra kito grožinės literatūros kūrinio, kuris, kaip 1843-aisiais metais Charleso Dickenso parašyta „Kalėdų giesmė“, būtų tapęs privaloma kalėdinio šurmulio dalimi. Vienai prasmingiausių pasaulyje švenčių britų literatūros klasikas skyrė nemažą savo talento ir fantazijos dalį, tačiau nei „Varpai“, nei „Svirplys ant krosnies“ netapo skaitytojų taip mėgiami, kaip istorija apie seną šykštuolį Ebenezerį Skrudžą, kurio surambėjusią sielą kartą apšvietė skaisti Kalėdų stebuklo šviesa.
Šykštuolis Skrudžas, anot rašytojo, buvo „ne žmogus, o tikras titnagas, ir niekam pasaulyje nepavyko iš jo akmeninės širdies išskelti net mažytės gailesčio kibirkštėlės. Dvasinis šaltis iš vidaus užšaldė jo senstančius bruožus, pasmailino kreivą nosį, suraukšlėjo odą ant žandų, sukaustė eiseną, privertė pamėlti lūpas ir paraudonuoti akis, o girgždantį balsą pavertė lediniu. Pats atšiauriausias vėjas negalėjo būti piktesnis už Skrudžą, nuožmiausia pūga nebuvo tokia žiauri, kaip jis, ir stipriausias lietus nebuvo toks negailestingas“.
Labiausiai seną niurzglį siutina prieš Kalėdas nesuprantamo džiaugsmo apimti aplinkiniai žmonės. Tokius kvailius Skrudžas, jei tik galėtų, su malonumu išvirtų gyvus šventinio pudingo įdarui, o į jų kapą įsmeigtų nusmailintą baslį. Bet kaip tik Kalėdų išvakarėse Skrudžą apninka pyktis ir begalinė vienatvė. Jis liūdi ne tik dėl neseniai mirusio verslo partnerio Džeikobo Marlio, bet ir sielojasi dėl didžiausios gyvenime klaidos: kažkada aklas pinigų troškimas nugalėjo meilę merginai Belai ir padarė jį nelaimingiausiu žmogumi pasaulyje. Tačiau net ir šiai suakmenėjusios sielos žmogystai nušvinta stebuklinga atsimainymo šviesa. Viskas prasidėjo nuo netikėto vizito. Šventų Kalėdų išvakarėse Skrudžą aplankė ne tik mirusio partnerio šmėkla, bet ir trys šventų Kalėdų dvasios.
Kai kino dar nebuvo, Dickenso „Kalėdų giesmė“ buvo inscenizuojama profesionaliuose ir mėgėjiškuose Anglijos teatruose. O vėliau šis siužetas užėmė garbingą vietą šventiniame kino repertuare.
Vaidybinių, animacinių ir net muzikinių „Kalėdų giesmių“ neįmanoma suskaičiuoti, todėl to net nemėginsime daryti. Priminsime tik, kad pačią naujausią nemaraus literatūros šedevro ekranizaciją 2009-aisiais metais sukūrė lietuvių kilmės režisierius Robertas Zemeckis, o aktorius Jimas Carrey moderniausių technologijų dėka sugebėjo persikūnyti ne tik į patį Skrudžą, bet ir suvaidino tris bekūnes būtybes – Praeities, Dabarties ir Ateities Kalėdų dvasias. Jos primena Skrudžui jo nykią praeitį, skaudžią dabarties tiesą ir ne tik artimiausioje ateityje slypinčius pavojus, jei Skrudžas nepasiryš pasikeisti. Tada ir įvyksta didžiausias stebuklas – šykštuolis pagaliau supranta, kad „jokiais atgailos šimtmečiais neįmanoma išpirkti žemėje praleistos galimybės padaryti bent vieną gerą darbą“.
Nuostabaus himnas gyvenimo stebuklui
Amerikiečiai jau daugiau nei 70 metų Kalėdas pasitinka žiūrėdami dar 1946-aisiais metais sukurtą filmą „Tas nuostabus gyvenimas“. Jei filmams rimtai galima taikyti epitetą „kultinis“, tai ši iki katarsio pakylanti režisieriaus Franko Capros drama būtų labai tinkamas objektas. Sukurtas tuoj po Antrojo pasaulinio karo filmas mokė amerikiečius nenusiminti net ir beviltiškose situacijose. Pavyzdžiui, tokioje, kurioje atsidūrė simpatiškas nedidelio miestelio gyventojas Džordžas Beilis (jį suvaidino pokario amerikiečių numylėtinis Jamesas Stewartas). Kalėdų išvakarėse ant geraširdžio vyruko galvos pasipylė tiek nelaimių, kad galutinai susipainiojęs neišsprendžiamų problemų voratinkliuose jis net ryžosi savižudybei.
Džordžas visą gyvenimą svajojo ištrūkti iš mažo miestelio, bet likimas lėmė taip, kad platųjį pasaulį jam atstotų šeima ir gimtasis Bedfordas. Vaikinas pasiaukojo, kad brolis galėtų baigti mokslus, o sukūręs savo šeimą taupė kiekvieną centą. Bet kartą šeimos gerovė ir paties Džordžo reputacija pakibo ant plauko. Nematydamas kitos išeities vyrukas jau norėjo šokti nuo tilto į ledinį upės vandenį, bet paskutinę akimirką nuo šio beprotiško žingsnio jį sulaikė „antros kategorijos“ angelas Klarensas. Už netinkamą veiklą laikinai savo sparnų netekęs angelas nusivylusiam bėdžiui suteikia galimybę pamatyti, kas būtų, jei Džordžas iš viso būtų negimęs. Finale visos Džordžo bėdos artimųjų meilės ir aplinkinių žmonių solidarumo dėka kuo laimingiausiai išsisprendžia. Sūnus paklydėlis sugrįžta į šeimą, o gerą darbą atlikęs angelas Klarensas taip pat susilaukia dangiškojo atpildo.
Nesunku suprasti, kodėl šis sentimentalus himnas gyvenimo stebuklui Amerikoje toks populiarus būtent per Kalėdas. Konkuruoti su juo Jungtinėse Amerikos valstijose gali nebent miuziklas „Baltosios Kalėdos“ (1954 m., rež. Michaelas Curtiz'as), kuriame ne mažiau sentimentalią istoriją puošia nuostabios Bingo Crosby atliekamos dainos.
Dar vienas nuo senų laikų JAV kine dažnai ekranizuojamas kalėdinis siužetas vadinasi „Stebuklas 34-ojoje gatvėje“ – istorija apie tai, kaip kuklus prekybos agentas Krisas Kringlas reklamos sumetimais vaidino Kalėdų senelį ir taip įsijautė, kad rimtai patikėjo esąs dovanų karalius. Bet po švenčių jis atsidūrė teisme, kur savo tapatybę buvo priverstas įrodinėti teisėjams. Kol kas naujausioje šio filmo versijoje (1994 m. rež. Lesas Mayfieldas) teisme atsidūrusį Santą suvaidino aktorius Richardas Attenborough.
Kalėdų stebuklo žavesiui neatsispyrė net galiūnas Arnoldas Schwarzeneggeris: komedijoje „Kalėdų karštinė“ (Jingle All the Way, 1996 m., rež. Brianas Levantas) problemos Arnio herojui prasideda nuo nesmagaus konfūzo: baisiai užsiėmęs tėtis pavėluoja į ceremoniją, kurioje jo sūnui įteikiamas karatė spartuolio ženklas. Norėdamas pakelti smukusį autoritetą sūnaus akyse Hovardas Langstonas prižada Džeiniui nupirkti jo išsvajotą žaislą. Tačiau jau kitą rytą paaiškėja, kad turbo žmogeliuko figūrėlę surasti nelengva. Tenka kreiptis į patį Kalėdų senelį. Bet ar tas Kalėdų senelis pasirodė netikras, ar jo žaislai pagaminti nežinia kur... Žodžiu, išties herakliškus žygdarbius teko atlikti tėčiui Hovardui. Bet ko gi mylintis tėtis nepajėgtų padaryti, kad namuose per šventes visa šeima galėtų patirti Kalėdų stebuklą.
Likimo ironijos pamokos
Sovietų sąjungoje (o ir dabartinėje Rusijoje) nuo 1975-ųjų metų neatsiejamą Naujųjų metų sutikimo dalį sudaro komedijos „Likimo ironija, arba Po pirties“ peržiūra kartu su draugais ar šeimos nariais.
Tai daugiau negu filmas, kurį kiekvienas posovietinės erdvės pilietis žino mintinai, tačiau jau daugelį metų su nemažėjančiu susidomėjimu vis tiek žiūri paskutinį Naujųjų metų vakarą per kokį nors Rusijos televizijos kanalą. Jei tokio įprasto ir mielo ritualo nebūtų, Naujųjų sutikimui trūktų kažko labai svarbaus.
Režisieriui Eldarui Riazanovui pavyko kažkas neįtikėtina. Gūdžiais socialistinės stagnacijos metais, kai iš visų meilės rūšių buvo labiausiai skatinama tik meilė komunistų partijai, gimė filmas apie subtilius vienišų žmonių jausmus, kupinas šviesaus liūdesio ir nuostabių dainų. Filmas, su kurio herojais lengvai galėjo susitapatinti kiekvienas. Net ir tie, kurie neturėjo įpročio paskutinę senųjų metų dieną eiti su draugais į pirtį, kad kaip reikiant atsipalaidavę, kitą rytą prabustų kitame mieste ir svetimame bute, kaip tai atsitiko alkoholio nemėgstančiam Ženiai Lukašinui.
Praėjus 32 metams po šio kino šedevro gimimo rusai ryžosi sukurti jo tęsinį „Likimo ironija, arba Laimingų Naujųjų!“. Pradžioje imtis šio projekto buvo kalbinamas pats E. Riazanovas, bet šis net ir už didelius pinigus nesutiko tai daryti. Į klausimus, kodėl, režisierius su jam būdinga ironija citavo aktorę Fainą Ranevskają: „Pinigus pravalgysi, o gėda liks“.
Režisierius Timuras Bekmambetovas nebuvo toks savikritiškas. Neatsisakė už didelius honorarus naujajame filme pasirodyti ir Ipolitą vėl suvaidinęs Jurijus Jakovlevas, ir lenkų aktorė Barbara Brylska, prieš 32 metus vaidinusi Nadią ir dainavusi Alos Pugačiovos balsu. Bet pagrindiniai herojai naujajame filme – ne jie, o Nadios ir Ženios Lukašino vaikai, kuriems likimas iškrės seną pokštą.
Rezultatas pateisino tik finansinius naujojo filmo lūkesčius. Rusai, žinoma, tikėjosi, kad ir šį kartą jie taps stebuklingos alchemijos liudininkais. Deja, pasitvirtino sena tiesa – antrą kartą į tą patį vandenį bristi labai rizikinga. Kai ką nors kurdamas galvoji tik apie pinigus, būtinai atsidursi Skrudžo kailyje.
P.S. Lietuvoje kalėdinio kino tradicijų nėra. Matyt, mūsų filmų kūrėjus labiau įkvepia Šv. Valentino diena. Bet tokius filmus apžvelgsime šis šventės išvakarėse.