F. Fellinis – tai ištisa epocha, didinga ir nuostabi, sklidina romantiškų vaikystės vizijų ir išmintingų pastebėjimų bei stulbinančių atradimų. Fellinio kinas – tai visada lengvai atpažįstamos intonacijos, kurios negailestingai charakterizuoja personažus, autoriaus valia atsidūrusius po kino kameros padidinamuoju stiklu. Fellinio filmai – tai magiškas pasaulis, kuriame didžiausia vertybė yra žmogaus siela, toji trapi ir lengvai pažeidžiama substancija, visados paženklinta nepakartojamo individualumo žyme. Kiekvienoje savo juostoje režisierius su tik jam būdingu atkaklumu stodavo ginti visus pažemintus ir nuskriaustuosius, o šie savo ruožtu iš kailio nėrėsi, demonstruodami savo charakterių keistenybes.
F. Fellinis stovėjo prie unikalaus kinematografinio sąjūdžio – Neorealizmo – ištakų ir padėjo rašyti scenarijus naujo pokarinio kino klasikams, bet pats savarankiškai ėmęs kurti filmus jis netapo (kaip buvo logiška tikėtis) neorealistinių idėjų tęsėju ir puoselėtoju (bent jau formaliąja prasme). Juk neorealistinių kino herojų pasaulis būdavo iki smulkmenų tikras, konkretus ir nepripažįstantis jokių sąlygiškumų, o personažus (netgi ne vaidinusius, o tiesiog gyvenusius autentiškose dekoracijose) dažniausiai vienijo kilni bendro tikslo bei kovos idėja arba tiesiog abstraktus humanizmas ir žmogiškas solidarumas.
Tarpininkas tarp realybės ir fantazijos
Pirmieji F. Fellinio darbai, anot kino istoriko Carlo Lizzanio, „pilnai išsitenka tuose rėmuose, kurie apibrėžė bendrą Italijos kino vystymosi po 1950 metų procesą“. Jauno režisieriaus filmuose jau nebuvo karo motyvų ar socialinės kritikos, o veiksmo vieta apsiribojo muzikinio teatrėlio erdve („Varjetė šviesos“), komiksų pagimdytų svajonių pasaulėliu ( „Baltasis šeichas“) ar provincijos realybe ir jos pagimdyto pokario jaunimėlio lengvabūdiško gyvenimo būdo, kurio esmę sudaro tik betikslis šlaistymasis gatvėmis ir plepalai apie įsivaizduojamas pergales bei menamus pasiekimus („Lepūnėliai“).
Šioje dar pusiau mėgėjiškoje trilogijoje F. Fellinis dar tik ieškojo savito kontakto su jį supusia realybe. O štai ketvirtasis filmas „Kelias“ (1954 m.) pakerėjo ne tik italų publiką, bet ir pelnė režisieriui pirmąjį Oskarą.
Kaimo svajoklę Dželsominą suvaidinusi Giulietta Masina tapo ir „Kabirijos naktų“ (1957 m.) pagrindine heroje, apie kurią prancūzų kino istorikas Georges Sadoulis pasakė: „Manau, kad ši maža Romos prostitutė yra šiuolaikinis Don Kichotas, taip pat klaidžiojantis tarp žmonių, naiviai pasitikintis aplinkiniais ir gyvenantis iliuzijų pasaulyje“.
O „Saldus gyvenimas“ (1960 m.) taikliai įvardijo svarbiausias šeštojo dešimtmečio Italijos problemas. Pagrindiniu prizu Kanuose apdovanotame filme lengvai sugyvena lyrika ir satyra, drama ir tragedija, komiški apibendrinimai ir filosofinė rimtis. Po daugelį metų trukusios fašistinės diktatūros ir pokario skurdo šalis išgyvena „ekonominio stebuklo“ bumą. Vieniems šis laikotarpis – puikiausia proga pasijusti pasaulio viešpačiu ir linksmintis kartu su bohema, kitiems – galimybė susimąstyti apie amžinas vertybes puotos maro metu. O apsukrus žurnalistas Marčelas (Marcello Mastroiannis) tiesiog plaukia pasroviui, viską atidžiai stebėdamas, bet neskubėdamas daryti išvadų ar kištis į natūralią įvykių eigą.
M. Mastroiannis suvaidino pagrindinį vaidmenį ir kitame F. Fellinio filme „Aštuoni su puse“ (1963 m.). Jo veiksmas rutuliojasi filmavimo aikštelėje, tačiau labai dažnai nuklysta „į lankas“. Filme daug sapnų, fantazijų, prisiminimų ir košmarų, kurie įkyriai persekioja režisierių Gvidą Anselmį, paskendusį užsitęsusioje depresijoje. Jis niekaip negali surasti tinkamos pagrindinio vaidmens atlikėjos, be kurios filmas tikrai nepajudės iš mirties taško.
Federico Fellinio planeta
Jei surinktume į vieną vietą visus Fellinio filmuose matytus keistuolius ir likimo nuskriaustuosius, klounus ir cirko artistus, kompleksuotus jaunikaičius ir neryžtingus inteligentus, ciniškus politikus ir egzaltuotus svajotojus, pasipūtusius aristokratus ir išmintingus prasčiokus, tyros sielos prostitutes ir visokiausių manijų apsėstuosius, šaunius aferistus ir žemiškų malonumų gurmanus, Rubenso teptuko vertas moteris ir anekdotiškus „stipriosios lyties“ atstovus, išeitų visai nemaža respublika, gyvenanti pagal savo valdovo pasiūlytas taisykles.
F. Fellinis niekados nesiekė savo filmuose rekonstruoti pasaulio su visais jo realiais parametrais. Fellinio kelias kinematografe yra visų pirma Poeto kelias. Visa režisieriaus kūryba patvirtina amžiną poezijos paradoksą – kuo subjektyvesnis yra transformuotas į meno kūrinį gyvenimo paveikslas, tuo didesnė tiesa pasakoma apie objektyvųjį pasaulį. Šis filmų kūrėjas yra tarpininkas tarp realybės ir menininko vaizduotės pagimdyto pasaulio. Autobiografiniai momentai, firminė „feliniška“ ekspresija, ironija ir poezija seniai tapo režisieriaus kūrinių skiriamaisiais bruožais.
F. Fellinio filmų pasaulis – idealistinis (neretai religinis arba mistinis), abstraktus ir tuo pat metu universalus, vėlesniuose filmuose – neretai pabrėžtinai dirbtinis, bet jame labai jaukiai jaučiasi visi personažai – keistuoliai, aplinkinių atstumtieji ar savanoriškai pasirinkę parijų vaidmenis. Tokie herojai, susidūrę su ciniška ir pragmatiška gyvenimo tikrove, žinoma, pralaimi, bet dvasinė pergalė visada yra jų pusėje.
Pusę amžiaus drauge
Fellinio tėvas, prekybos agentas, svajojo, kad jo sūnus taptų advokatu, todėl Federico buvo įstojęs į Romos universitetą, bet paskaitų beveik nelankė, o pragyvenimui užsidirbdavo piešdamas karikatūras ir rašydamas feljetonus radijui.
Ten pat studijavusi Giulietta įsimylėjo Federicą iš pirmo žvilgsnio ir visą gyvenimą išsaugojo anų dienų prisiminimus: „Man Federico buvo lyg Anglijos poetų kunigaikštis Byronas, apsigyvenęs Romoje“.
Į pirmąjį pasimatymą su Giulietta šis „Romos Byronas“ atėjo su juoda skrybėle ir visaip stengėsi būti panašus į anuomet nepaprastai populiarius Holivudo aktorius Clarką Gable‘ą ir Gary Cooperį.
Kai Federico pakvietė merginą papietauti prabangiame restorane, ji sutriko ir pagalvojo: „Turbūt, neturės kuo užmokėti...“ Todėl pusbalsiu pašnibždėjo norinti tik daržovių sriubos ir daugiau nieko. O Federico tada dosniai užsakė kumpio, raviolių (itališki koldūnai), keptos mėsos ir pyragaičių. Po keturių mėnesių jiedu susituokė. Giulietta toliau studijavo, gavo filologijos daktarės laipsnį ir dalyvavo studentiškuose vaidinimuose. O Federico atkakliai artėjo prie vienintelio tikrojo savo pašaukimo.
Jau tapęs klasiku Fellinis susilaukdavo ne tik liaupsių, bet ir piktos kritikos. Būsimasis Nobelio premijos laureatas Dario Fo kartą pavadino Fellinį „išpuikėliu, kuriam labiausiai už viską patinka stebinti kitus“.
Kad režisierius buvo sunkaus būdo, paliudijo ir jo žmona Giulietta Masina: „Žinoma, su juo gyventi nelengva, ir aš ne visuomet buvau laiminga. Bet juk visuomet laiminga būna tik kvaila žąsis“. Kaip ten bebūtų, bet kartu Fellini ir Masina nugyveno lygiai pusę amžiaus. Kai 1993 m. spalio 31 dieną nustojo plakusi F. Fellinio širdis, jųdviejų santuoka kaip tik peržengė auksinių vestuvių slenkstį (jie susituokė 1943 m. spalio trisdešimtąją).
F. Fellinio kino fenomenas, įvertintas daugeliu tarptautinių apdovanojimų, tarp jų ir visų kinematografininkų išsvajotomis „Oskaro“ statulėlėmis. Režisieriaus kolekcijoje jų yra net penkios – keturios už režisuotus šedevrus „Kelias“ (1954 m.), „Kabirijos naktys“ (1957 m.), „Aštuoni su puse“ (1963 m.) ir „Amarcord“ (1973 m.), o penktoji buvo įteikta Amerikos kino meno ir mokslo akademijoje 1992-aisiais metais už visą menininko kūrybą.