Katastrofos priežastys ir dabar dar nėra visiškai aiškios. Oficialiai pranešta, kad avarija atsitiko dėl audros ar motoro gedimo. Egzistuoja versija, kad lėktuvą pašovė vokiečiai, palaikę „Lituanicą“ priešų žvalgybiniu lėktuvu.
S. Darius ir S. Girėnas įveikė Atlantą per 37 val. 11 min., nuskridę (iki katastrofos vietos) 6411 kilometrų. Lietuvos lakūnai blogomis oro sąlygomis, be radijo ryšio, be autopiloto, be parašiutų skrido tiksliau negu tuometiniai kitų tautų lakūnai, aprūpinti visomis moderniausiomis navigacijos priemonėmis.
Lakūnai buvo palaidoti Kauno centrinėse kapinėse Vytauto pr., 1944 m. jų palaikai paslėpti VDU Medicinos fakulteto rūsiuose, o 1964 m. perlaidoti Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse.
Šio paminklo vaizdais baigiamas režisieriaus Raimondo Vabalo vaidybinis filmas „Skrydis per Atlantą“ (1984 m.). Savo metu šį filmą žiūrėjo visa Lietuva. Istorinis Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą suvienijo tautą du kartus – tragiškomis prieškario dienomis per lakūnų laidotuves ir filmo „Skrydis per Atlantą“ premjeros metu. Vėliau panašų emocijų ir vienybės troškimą žadino tik pirmosios Sąjūdžio dienos.
„Skrydis per Atlantą“ atkuria Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbį, ilgą rengimąsi skrydžiui per Atlantą, kurio svarbiausias tikslas buvo išgarsinti Lietuvos vardą pasaulyje. Nors filmo kūrėjų uždavinys buvo labai sunkus, autoriai stengėsi maksimaliai tiksliai atkurti visas istorinio skrydžio aplinkybes.
Filmo įvykiai prasideda 1927 metais, kai keikiantis atgyvenusią techniką ir mėgstantis rizikuoti jaunas Kauno karo aviacijos lakūnas kapitonas Steponas Darius jau yra sumanęs skrydį per Atlanto vandenyną, kad ir kaip fantastiškai toks sumanymas skambėtų. Pakeliui į Ameriką, kurioje gyvena jo motina ir seserys ir kur jis tikisi surinksiąs lėšų lėktuvui, Darius apsistoja Paryžiuje. O čia – tikra nacionalinė šventė: prancūzas lakūnas Nanžeseras (jį suvaidino Juozas Budraitis) lėktuvu „Baltoji paukštė“ taip pat paskelbė pasiryžęs įveikti vandenyną. Laikraščiai jau praneša apie Nanžesero pergalę, bet paskui tenka spausdinti paneigimą: prancūzų ekipažas dingo be žinios.
Darius neišgąsdina nei ši žinia, nei tai, kad maršrutas „Niujorkas – Kaunas“ trečdaliu kelio ilgesnis nei prancūzų.
Pasirodęs Čikagoje, Darius panyra į lietuvių bendruomenės gyvenimą, uždarbiui dalyvauja įvairiose avialenktynėse. Viename oro uoste lietuvis susipažįsta su tautiečiu mechaniku Girėnu, laisvalaikiu iš atskirų detalių montuojančiu savą lėktuvėlį. Bet abu svajoja apie geriausią reputaciją tais laikais turintį „Bellancos“ markės lėktuvą. Būtent tokiu „oro paukščiu“ jiedu ir leisis į mirtinai pavojingą skrydį Kaunan.
Narsuolį Steponą Darių suvaidino Remigijus Sabulis, o Eimuntas Nekrošius – valstietiškai išmintingą ir atsargų Stasį Girėną. Kituose vaidmenyse (net ir visai mažuose) matome bemaž visus mūsų ano meto kino aktorius.
„Skrydis per Atlantą“ iki šiol laikomas vienu geriausių Lietuvoje sukurtų istorinių filmų, susilaukęs rekordinio 647 000 žiūrovų skaičiaus.
Dokumentiniai filmai apie „Lituanicą“
Rengiantis pažymėti legendinio skrydžio 50-ąsias metines, Lietuvoje buvo sukurti dar du dokumentiniai filmai. Režisierius Robertas Verba žiūrovams pristatė dokumentinį filmą „Lituanikos sparnai“ (1983 m.). Jame pasakojama apie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno pasiruošimą kelionei į Lietuvą, patį skrydį per Atlantą ir žūtį 1933 m. liepos 17d. Soldino miške.
Archyvinę medžiagą padėjo surinkti JAV gyvenantys lietuviai. Scenarijų parašė garsi Sąjūdžio laikų videometraštininkė Laima Pangonytė, o atsiminimais ir įžvalgomis apie Dariaus ir Girėno skrydį dalinasi aviacijos veteranai: mjr. Milevičius, plk. Gavelis, psk. Miežlaiškis, kpt. Stanaitis, taip pat kino veteranas Steponas Uzdonas, Stepono Dariaus žmona Jaunutė, dukra Nijolė, lakūnas Jonas Dovydaitis.
Ne mažiau įdomią istorinių įvykių rekonstrukciją su autoriniais komentarais dokumentiniame filme „Berlincheno trikampis“ (1983 m.) pateikė ryškus savo kartos kinematografininkas mėgėjas Vitolis Laumakys, nepaprastai įdomios biografijos žmogus. Jis gimė Kaune 1929 m. spalio 22 dieną, jo mama Julija dirbo ekonomiste Finansų Ministerijoje, o tėtis Jonas buvo Kauno Jaunimo teatro aktorius, Nepriklausomos Lietuvos savanoris, apdovanotas už Širvintų-Giedraičių mūšius.
Vitolis, sidabro medaliu baigęs „Saulės“ gimnaziją, 1948 metų spalį buvo suimtas ir už tarybinės tėvynės išdavimą, anot paties Vitolio, „po trumpo pokalbio gavo pamąstymams 10 metų ir veltui buvo nuvežtas į Vorkutos šachtas“.
Į gimtinę Vitolis sugrįžo 1955 metų liepą, o 1962 m. įkūrė Kėdainių kino studiją „Mėgėjas“, kuri egzistuoja iki šiol. Jos archyve – 75 baigti ir nebaigti filmai (iš jų sudaryta 61 filmo kolekcija, 2013 m. įtraukta į UNESCO respublikinį registrą „Pasaulio atmintis“).
Filme „Berlincheno trikampis“ Vitolis Laumakys ir Adolfas Morėnas atskleidžia, kada kilo sumanymas kurti dokumentinį filmą apie Dariaus ir Girėno skrydį bei su kokiomis problemomis teko susidurti ieškant išskirtinių kadrų.
O Remigijus Sabulis „Skrydyje per Atlantą“ suvaidinęs lakūną Steponą Darių, 2014 m. festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovams pristatė savo dokumentinį filmą „LITUANICA paslaptis“. Režisieriumi tapęs populiarus teatro ir kino aktorius šiuo filmu pabandė atsakyti į klausimą: Ar vis dar svarbi Stepono Dariaus ir Stasio Girėno transatlantinio skrydžio legenda naujajai lietuvių kartai?
Pristatydamas savo darbą festivalio žiūrovams R. Sabulis įspėjo, jog tai nebus šabloninė dokumentika, o greičiau šiuolaikinis žmonių ryšys su to skrydžio herojais.
„Labai nemėgstu daryti to, kas jau padaryta, visuomet ieškau įdomesnės formos. Kai kuriuos gal šis filmas šiek tiek šokiruos, pažadu ir netikėtumų. Kurdamas kalbinau specialistus, kurie kalbėjo ne tik apie skrydį, jo pasekmes, bet ir asmenybes. Šis filmas – mano ieškojimo kelias“, – tikino filmo kūrėjas.
Ieškodami naujų tragedijos interpretacijų autoriai gilinasi ne tik į istorinio skrydžio detales. Jie pasitelkia kino kronikos kadrus, naujausių archyvų dokumentus, lakūnų dienoraščius (ištraukas iš jų skaito Andrius Mamontovas), kalbina filosofus, istorikus, aviacijos specialistus, Dariaus anūką Skirmuntą Maštarą ir, kaip dabar madinga, net pasitelkia ekstrasensą, kuris itin vaizdžiai ir jautriai apibūdina paskutiniąsias istorinio skrydžio akimirkas.