Kino festivaliai (taip pat ir Lietuvoje) irgi priversti ieškoti naujų bendravimo su savo ištikimiausia auditorija formų. O ir žiūrovai vis labiau įpranta susirasti gero kino legaliuose internetinėse platformose. Jose vis dažniau ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui įsitaiso ir Lietuvoje vykstančių festivalių filmai.
Netrukus ten ieškosime tradiciškai šiuo metų laiku startuojančios „Scanoramos“ filmų. Būtent šis kino festivalis mums pristatė kol kas naujausią Joachimo Triero dramą „Telma“, kurį iki lapkričio ketvirtosios galima visiškai nemokamai pažiūrėti „Delfi“.
Tai puiki proga priminti šio neblogai mums žinomo režisieriaus kūrybą, o gal net ir prisiminti tai, kad daugiau nei prieš šimtą metų būtent Skandinavų šalys (ypač Danija) dar iki Holivudo susikūrimo sugebėjo kurti tokius filmus, kurie ilgai dominavo ne tik Europoje, bet ir buvo tapę puikia eksporto preke, pasiekusią net tolimąją Ameriką.
Du Trierai (sakoma, kad jie tolimi giminaičiai)
Danų režisieriaus Larso von Triero nežino tik tie, kurie visai nesidomi šiuolaikiniu kinu. Kiti gi jau seniai seka jo kūrybą ir režisierių jau gerus tris dešimtmečius lydintį skandalingos šlovės šleifą. O ir visus jo filmus, pradedant Auksine palmės šakele Kanuose apdovanotą dramą „Prieš bangas“ esame matę savo didžiuosiuose ekranuose.
Bet tolimąjį Larso von Triero giminaitį Joachimą Trierą žinome ne taip gerai. Ir tai suprantama. Nuo vieno pirmųjų Larso pilnametražio filmo „Nusikaltimo gaivalas“ (Forbrydelsens element, 1984) laikų visų jo kūrinių premjeros vyksta tarptautiniuose kino festivaliuose (dažniausiai Kanuose).
Joachimas kol kas tesukūrė tik keturis vaidybinius filmus, užtai visi jie, pradedant pirmuoju – „Repriza“ (Reprise, 2006) – apdovanoti Norvegijos kino apdovanojimais „Amanda“.
Larso von Triero (beje, priedėlį „von“ prie savo pavardės jis pridėjo vokiečių režisieriaus Josefo von Sternbergo garbei) giminėje buvo vienas kinematografininkas: jis yra danų kino režisieriaus bei scenaristo Børge‘s Høsto sūnėnas.
Joachimo Triero tėvas Jacobas Trieras beveik keturis dešimtmečius dirbo Norvegijos kino studijose garso režisieriumi, motina dirbo dokumentinio kino studijoje. O jo senelis (iš motinos pusės) Erikas Løchenas (1924–1983) buvo labai įdomi asmenybė – garsus Norvegijoje džiazo muzikantas, rašytojas, redaktorius ir eksperimentinių filmų kūrėjas. Norvegijos kino istorijoje jis taip pat užima ženklią Jis atėjo filmuotis iš teatro, o II pasaulinio karo metu buvo vokiečių karo belaisvis.
Daugiausia žinomas dėl trumpametražių dokumentinių filmų, kuriuos kūrė nuo 1950 iki 1977 metų. O jo drama „Medžioklė“ (Jakten, 1959) buvo įtraukta į Kanų konkursinę programą, kai Auksinę palmės šakelę laimėjo Federico Fellinio „Saldus gyvenimas“ (La dolce vita).
Ryškus braižas pasireiškė anksti
Joachimas gimė 1974 metais Kopenhagoje, bet augo Norvegijos sostinėje Osle. Filmuoti video kamera „Super-8“ pradėjo anksti. Studijavo Europos kino mokykloje Danijoje, vėliau Nacionalinėje Bekonsfildo kino ir televizijos mokykloje Anglijoje.
Diplominį darbą „Prokteris“ (Procter, 2002) susuko su scenaristu Eskilu Vogtu ir operatoriumi Jakobu Ihre, su kuriais bendradarbiavo ir vėliau.
18 minučių trukmės „Prokteris“ pasakoja apie jauną verslininką, kuris ofise užsipylė kavos ant kelnių ir buvo priverstas grįžti namo persirengti. Požeminiame garaže jis pamato degantį automobilį su viduje jau suanglėjusiu žmogumi. O prie automobilio ant štatyvo pritvirtinta kino kamera viską filmuoja. Čarlis Prokteris parsineša kamerą namo ir savo kambaryje peržiūrinėdamas nufilmuotus vaizdus bando suprasti, kas tą dieną įvyko. Tačiau nieko ypatingo nepamato: kažkoks vyriškis ryte prausiasi, skutasi, rengiasi, pusryčiauja. Kodėl jis vėliau apsipylė benzinu ir susidegino automobilyje, taip ir lieka neaišku, nors Prokteris bando šią mįslę įminti.
Šis dar trumpametražis filmas jau paženklintas ryškiu braižu, nors iš paties filmo konstrukcijos kyšo mylimiausių režisieriaus kino kūrėjų Briano De Palmos, Alfredo Hitchcocko ir Michelangelo Antonionio (ypač jo šedevro „Fotopadidinimas“) ausys. Debiutantui tai, žinoma, joks minusas. Sakyčiau, netgi atvirkščiai. Kaip kitados teisingai pastebėjo poetas, „visi mes mokėmės truputį...“
Rimti ir juokingi pagrindinės temos variantai
Pirmasis Joachimo ilgametražis filmas „Repriza“ (2006) laimėjo tris nacionalinius kino apdovanojimus ir susilaukė sėkmės tarptautiniuose kino festivaliuose Toronte, Roterdame, Karlovi Varuose. Liūdnai pagarsėjusio JAV prodiuserio Harvey Weinsteino kino studija „Miramax“ filmą įsigijo ir rodė Amerikos ekranuose. Filmą Norvegija net buvo iškėlusi kandidatu siekiant „Oskaro“ nominacijos, tačiau į trumpąjį sąrašą nepateko.
Filmas pasakoja apie du dvidešimtmečius draugus intelektualus – rašytojais svajojančius tapti Filipą ir Eriką. Abu dievina tą patį idealą – viešumos vengiantį rašytoją Steną Dalį. Draugai susitaria tą pačią dieną pasiųsti savo pirmuosius kūrinius knygų leidėjui. Tačiau svajonės akimirksniu pagauti fantastišką sėkmės paukštę už uodegos subliūkšta. Labiau pasiseka Erikui, jo rankraštis tampa knyga, o atstumtasis Filipas patiria nervų krizę ir atsiduria psichiatrinėje ligoninėje.
Jau pats pavadinimas žadina muzikines asociacijas. Repriza paprastai vadinamas estradoje atliekamas komiškas numeris. Bet repriza yra ir kokio nors svarbaus muzikinio fragmento kartojimas, primenant pagrindinę temą. Tačiau filmo autoriai neapsiriboja tik viena talpaus žodžio „repriza“ reikšme, sujungdami į galimas dviejų draugų gyvenimo istorijas daug juokingų, romantiškų, erotiškų, melancholiškų, psichologinių ir tragiškų akimirkų.
„Repriza“ – juokinga ir kartu graudi tragikomedija, pasakojanti, regis, suprantamą gyvenimišką istoriją. Tačiau režisierius pasirenka komplikuotą pasakojimo būdą, kai dažnai sunku suprasti, kas vyksta ekrane – tikra gyvenimo realybė ar veikėjų sapnai, naivios svajonės ir galimas jų įsikūnijimas. Labai imponuoja dar ir tai, kad filme dramatiški epizodai gražiai derinami su juokingomis situacijomis.
Tokia jauno autoriaus pasirinkta kūrinio stilistika leidžia žiūrovui giliau pasinerti į herojų emocinį pasaulį, o aktoriams – perteikti kuo daugiau Filipo ir Eriko charakteringų bruožų.
Džiaugsmingą pradžią keičia polifoninis pasakojimas, į kurį įsiterpia vis daugiau personažų, o filmo struktūra vis labiau primena sapnus realybėje, kai pradžioje viskas labai ryšku, o ilgainiui greitėjantis tempas šį įspūdį gesina.
Gana chaotišką filmo ritmą pabrėžia labai gerai tinkanti muzika. Režisierius Joachimas Trieras sakėsi norėjęs sukurti filmą prancūziškos „Naujosios bangios“ stiliumi, ir tai jam tikrai pavyko.
Pralaimėta kova už gyvenimą
Kito Joachimo filmo „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (2011) premjera įvyko Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“. Stokholmo kino festivalio žiūri narys Vytas Stillmanas filmą pavadino „nuostabiai sukurtu kartos portretu“.
Pagrindinis herojus čia – trisdešimt ketverių metų Oslo reabilitacijos klinikos pacientas Andersas. Rugpjūčio 31-ąją jis gauna leidimą vienai dienai išeiti į laisvę, kad galėtų dalyvauti pokalbyje dėl įsidarbinimo. Pasimatęs su draugu Tomu Andersas nuvyksta pas darbdavį, tačiau nepasibaigus pokalbiui pabėga prisipažinęs kad yra gydomas nuo narkotikų priklausomybės. Likusią dienos dalį vyras klaidžioja po temstantį miestą, prisimindamas gyvenime padarytas klaidas ir atsitiktinai susitikdamas senus pažįstamus.
Filmas sukurtas pagal prancūzų rašytojo Pierre‘o Drieu La Rochelle‘io romaną „Žaltvykslės“, pagal kurį Louis Malle‘is dar septintojo dešimtmečio pradžioje buvo sukūręs jaudinančią dramą apie savižudybės manijos apsėstą vyrą, kuris lemtingą vakarą taip ir nesutinka artimo žmogaus, kuris padėtų jam išsikapstyti iš pražūtingo apsėdimo gniaužtų. Filmas prasideda ir baigiasi metaforiškais ištuštėjusio miesto vaizdų koliažais: didmiestis net nepastebėjo, kad dar vienas „mažasis žmogus“ išnyko iš jo peizažo.
Kas aidi garsiau už bombas?
„Oslas“ tapo Joachimo Triero savotiška vizitine kortele. Kitas jo filmas „Garsiau už bombas“ (2015) - pirmasis režisieriaus filmas sukurtas anglų kalba – jau dalyvavo pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse, o mums ji parodė „Scanorama“.
„Garsiau už bombas“ – tai skandinaviško humoro ir šilumos kupina istorija apie vieną šeimą, kurios narių tarpusavio santykius komplikuoja prisiminimai apie prieš penkerius metus žuvusią karo fotografę Izabelę (akt. Isabelle Huppert). Tėvo ir sūnų prisiminimai apie motiną bei žmoną, persmelkti skausmo, ilgesio ir pykčio. Praeities vaizdai tampriai persipina su dabarties realybėmis. Režisieriui tai būdingas ir dažnai naudojamas metodas, kaip ir gausiai prisodrintas garsų bei muzikos takelis.
Paranormalių galių gniaužtuose
Kol kas naujausias Joachimo darbas „Telma“ jubiliejinėje – devyniasdešimtojoje „Oskarų“ teikimo ceremonijoje – buvo išrinktas geriausiu filmu užsienio kalba.
Jo pagrindinė herojė Telma – drovi mergina, atvykusi į Oslą studijuoti biologiją. Nepažįstamame mieste ji netikėtai randa pirmąją meilę. Tačiau naujiems santykiams trukdo ne tik konservatyvios jos šeimos pažiūros, bet ir keisti pačios Telmos sugebėjimai. Kai ji nusimena ar susijaudina, pradeda dėtis nepaaiškinami ir bauginantys dalykai.
Antgamtinio trilerio elementų turinti „Telma“ – ko gera, drąsiausias ir labiausiai stebinantis pripažinto režisieriaus kūrinys. Nesunku pamatyti akivaizdžias šio filmo paraleles su režisieriaus mylimo Briano De Palmos „Kere“, sukurta pagal Stepheno Kingo mistinį siaubo romaną. Abiejų filmų herojės buvo auklėjamos pagal griežtas krikščioniško fundamentalizmo dogmas, kas stipriai paveikė ir Kerės, ir Telmos psichiką.
Telmos pasaulėžiūra pradeda svyruoti tada, kai ji patiria anksčiau nepažintus jausmus vienai savo bendramokslei Aniai. Stiprus emocinis sukrėtimas pažadina merginos prigimtyje snaudusias paranormalias galias, pasireiškiančias ryškiomis vizijomis ir nepaaiškinamais priepuoliais. Deja, net medikai merginai niekuo negali padėti. Konstatavę, kad Telma neserga epilepsija, jie pataria kreiptis į psichiatrus...