Superšnipės su aukštakulniais
Per trumpą laiką Holivude superšnipės vaidmenį pasimatavo Angelina Jolie („Druska“), Gina Carano („Prarasta kontrolė“), Zoe Saldana („Kolumbiana“), Salma Hayek („Everly“), Jennifer Lawrence („Raudonasis žvirblis“).
Neatsilieka ir europiečiai: Vokietijos kino gražuolė Diane Kruger filme „Agentė“ (2019) vaidina Izraelio žvalgybos tarnybos „Mossad“ aukščiausio lygio karinį pasirengimą turinčią ir gebančią susikalbėti įvairiomis pasaulio kalbomis agentę Reičelę, vykstančią vykdyti itin slaptas misijas į Irano sostinę Teheraną.
Daugumos panašių kriminalinių filmų autorius, be jokios abejonės, įkvepia legendinės superšnipės Matos Hari (tikr. Margaretha Geertruida Zelle, 1876 - 1917 ) žygdarbiai Pirmojo pasaulinio karo metu. Bandymas tarnauti iš karto dviem kariaujančioms pusėms jai, tiesa, baigėsi tragiškai: Matos Hari veikla buvo demaskuota ir ji už diversinę veiklą buvo sušaudyta karui dar nepasibaigus. Bet užtai tapo populiarios kultūros (ir, aišku, kino) mylimu personažu (kurgi ne, juk jos gyvenimo ir ekstremalios veiklos aprašymas arba vaizdavimas kino priemonėmis leidžia pasimėgauti kraują kaitinančia egzotika – įtampa, nuolatiniais pavojais, pavojingais ryšiais ir erotiniais šokiais kaip efektinga aukšto rango karininkų verbavimo priemone).
Apie vieną realią dvigubą agentę pasakojo pernai „Scanoramos“ kino festivalyje parodyta istorinė biografinė drama „Šnipė“, priminusi gerokai primirštą II pasaulinio karo didvyrę norvegų aktorę Sonja Wigert, aplinkybių priverstą tapti dviguba agente. Ar jos gauta informacija kaip nors prisidėjo prie karo baigties? – Tikriausiai ne. Bet aktorės karjerą Sonja Wigert tikrai sužlugdė. Apie tai ji buvo perspėta jau pačioje „pavojingų ryšių“ pradžioje: „Ką darysi tada, kai papūs kitokie vėjai?“.
Šiuolaikiniai politikos vėjai vis dažniau pučia į Kremliaus pusę arba priešinga kryptimi. Retas politinius siužetus nagrinėjantis filmas dabar apsieina be klastingų Kremliaus agentų (kaip dar visai neseniai buvo sunku įsivaizduoti amerikietišką trilerį be karikatūriškų rusų banditų).
Luco Bessono filme „Ana“ (2019) Rusijos supermodelis Sasha Luss vaidina superagentę, kurią KGB siunčia į Paryžių pašalinti kelis Maskvos režimui pavojingus žmones. Palyginus su tais operetiniais personažais, kurie prieš dvejus metus susimovė britų Solsberyje nuodydami savo buvusį kolegą, pavadintą Rusijos išdaviku, pritrenkiančio grožio šnipė-manekenė atrodo tikrai profesionaliai.
Tikra profesionalė buvo ir Didžiojoje Britanijoje gimusi šnipė Joana Stanley, ketvirtajame dešimtmetyje, apžavėta bolševikų propagandos ir J. Stalino vykdytos politikos „pasiekimų“, tapusi KGB rezidente ir net įsidarbinusi britų vyriausybės administracijoje. Beveik penkis dešimtmečius ji iš paties „priešų lizdo“ sovietams perdavinėjo slapčiausią karinę informacija ir žinias apie britų pasiekimus konstruojant atominį ginklą. Prieš dvejus metus šią narsią moterį trileryje „Raudonoji Džoana“ (2018) suvaidino bene tituluočiausia britų aktorė Judi Dench (beje, net aštuonis kartus vaidinusi Džeimso Bondo viršininkę).
Neseniai filmų apie agentes galerija pasipildė dar vienu ryškiu personažu. Tai amerikietiškos veiksmo komedijos „Ji – šnipė“ herojė Siuzana Kuper (akt. Melissa McCarthy), kuri yra CŽV agentė. Tiesa, iki šiol ji dirbo analitikų biure ir nedalyvavo pavojingose operacijos. Užtai labai dažnai apie tokią veiklą svajodavo. O kartą pasitaikė proga nuobodžią tarnybą iškeisti į kvapą gniaužiančius nuotykius. Kai vienas jos kolega sužlugdo misiją, o kitas lieka sukompromituotas, išaušta Siuzanos svajonių valanda.
Populiarūs filmai apie moteris superšnipes net gali padaryti kol kas absurdiškai atrodančią revoliuciją kine: neskubėkite piktintis (ar juoktis), bet Holivudo strategai jau rimtai svarsto, kuri aktorė artimoje ateityje galėtų suvaidinti Džeimsą Bondą. Kol kas dar nerimauti nereikia – balandį pamatysime Danielį Craigą agento 007 vaidmenyje, o kas bus toliau, pažiūrėsim...
Kriminalinių filmų parodijos
Kriminalinių filmų parodijos visada populiarios. Pastaruoju metu jos ekranuose pasirodo vis dažniau. Štai kad ir dabar kino centruose galima pažiūrėti dvi kriminalinio kino parodijas, įvilktas į animacinių nuotykių rūbą.
Amerikoje gimę „Užsimaskavę šnipai“ (2020) supažindina mus su kiečiausiu šnipu pasaulyje bebaimiu „nematomo fronto“ riteriu Lencu Sterlingu. Absoliučiai neįmanomas misijas jis galėtų atlikti net užrištomis akimis, net dar kartą išgelbėti pasaulį kad ir vidury nakties pažadintas iš miego. Ir konspiracijos srityje jis yra neprilygstamas, nes keistuolio moksliuko Valterio dėka gali pasiversti... balandžiu.
Kitos animacinės veiksmo komedijos „Gauruoti šnipai“ (2019), sukurtos Kinijos ir Prancūzijos kinematografininkų, slaptųjų agentų komandai vadovauja puikiai treniruotas, itin protingas, išmanus ir su bet kokia užduotimi susitvarkantis... katinas Vladimiras.
Netrūksta kriminalinių filmų parodijų ir vaidybiniame kine. Ryškiausi pavyzdžiai – prieš penketą metų matyta pagal Marko Millaro ir Dave‘o Gibbonso komiksus sukurtą britų veiksmo komediją „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ (2014) ir jos šviežias tęsinys „Kingsman. Auksinis ratas“ (2017). Abu nevengia nei parodijos elementų, nei absurdo situacijų, o jau siužetą plėtoja išties meistriškai.
Neatsilieka nuo tokio kino kūrėjų ir britų kino chuliganas Guy‘us Ritchie, 2015 m. reanimavęs šaltojo karo laikų populiarius filmus, kuriuose tuoj po Karibų krizės konfrontavo pagrindiniai antagonistai brunetas amerikietis Napoleonas Solo bei blondinas rusas Ilja Kuriakinas.
Nauja senų politinių konfliktų versija „Šnipas iš U.N.C.L.E.“ gražiai parodijuoja šaltojo karo laikų kino štampus ir daro tai nepaprastai stilingai. Šį kartą G. Ritchie atsisako seniai visiems įkyrėjusio rusų karikatūrinimo panašiuose filmuose. Atvirkščiai, rusas ir amerikietis čia yra vienas kito verti partneriai, o kai kuriuose situacijose atletiškas Ilja net pranoksta bendrininką.
O dabar – be juokų
Net plika akimi matosi, kad pasaulio ekranuose pasirodo vis daugiau filmų apie šnipus. Taip būna kaskart, kai tik paaštrėja Rusijos bei Vakarų pasaulio konfrontacija. Užkulisines slaptųjų tarnybų kovas šaltojo karo metu puikiai atskleidė Stevenas Spielbergas mūsų matytame trileryje „Šnipų tiltas“ (2015), labai kruopščiai restauravusiame bene garsiausią šaltojo karo laikų istoriją, žinomą kaip „pulkininko Abelio ir Gary Powerso byla“. Jos esmę sudaro sensacingas teismo procesas, kai sovietai ir amerikiečiai apsikeitė politiniais šnipais – amerikiečiai atidavė tikriesiems šeimininkams rusų agentą Rudolphą Abelį, o mainais gavo 1960-aisiais metais virš Rusijos teritorijos numušto JAV žvalgybinį lėktuvą U-2 pilotavusį oro asą Powersą, Sovietų sąjungoje nuteistą kalėti dešimt metų.
Netrukus mūsų ekranuose pasirodys dar du vaidybiniai filmai, kuriuose pasakojamo ne iš piršo išlaužtos, bet tikros šnipų istorijos. Vieną jų sukūrė lenkų režisierius Romanas Polanskis, pernai sukūręs filmą „Pareigūnas ir šnipas“ (taip jį perkrikštijo mūsų platintojai, jo premjera Lietuvoje vasario 21-ąją ).
Iš tikrųjų filmas vadinasi „Aš kaltinu“ (J‘accuse) ir tai labai svarbi aplinkybė. Mat būtent taip pavadintą straipsnį 1898 m. sausio 13 d. pirmame puslapyje atspausdino prancūzų laikraštis „L‘Aurore“ (Aušra). Tai buvo Prancūzijos prezidentui Félixui Faure‘ui adresuotas kaltinimas (tuoj pat pavadintas manifestu), kuriame garsus rašytojas Emile‘is Zola protestavo prieš gėdingą nuosprendį vadinamoje „Dreyfuso byloje“.
Viskas prasidėjo dar 1894 metais, kai iš Prancūzijos Generalinio štabo dingo keli slapti dokumentai, kurie, kaip netrukus paaiškėjo, buvo perduoti Paryžiuje rezidavusiam Vokietijos atašė. Dėl šio nusikaltimo buvo apkaltintas kapitonas Alfredas Dreyfusas. Jis paskubomis nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos ir ištremiamas į vadinamąją Velnio salą prancūzams priklausiusioje Gvianoje. Savo kaltės kapitonas nepripažino. Netrukus tapo aišku, kad vokiečių šnipas Generaliniame štabe buvo kitas aukšto rango karininkas Esterhazy, bet jis uždarame kariniame teisme nebuvo nuteistas (tikriausiai todėl, kad buvo dvigubas agentas): jam buvo leista atsistatydinti ir išvykti iš šalies, o jo bendrininkas pulkininkas Henry nusišovė.
Galiausiai 1899 metais Alfredui Dreyfusui įkalinimas iki gyvos galvos buvo pakeistas į dešimtį nelaisvės metų, bet naujasis Prancūzijos prezidentas Émile‘is Loubet pasigailėjo nelaimėlio: Dreyfusas išėjo į laisvę, buvo visiškai reabilituotas, paaukštintas iki majoro, Pirmąjį pasaulinį karą baigė būdamas papulkininkiu ir buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu.
Deja, dabar šie istoriniai faktai daugeliui prancūzų yra arba visai nežinomi arba šiek tiek girdėti. Apie tai po filmo premjeros Kanuose įvykusioje spaudos konferencijoje kalbėjo aktorius Jeanas Dujardinas. Jis vaidina Dreyfuso kolegą ir mokytoją pulkininką Žoržą Pikarą, kuris paskiriamas Žvalgybos departamento viršininkų, kad nuodugniai ištirtų dingusių dokumentų skandalą ir išaiškintų tikruosius šnipus.
Dar viena šnipų istoriją atsileidžia kriminalinis trileris „Kubos voratinklis“ (premjera Lietuvoje kovo šeštąją). Tai jau mums artimesnių laikų istorija. Ją sukūrė prancūzų režisierius Olivier Assayasas, nevengiantis politinių temų: pakanka prisiminti prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ parodytą filmą „Karlosas Šakalas“ (2010), skirtą „kovotojui su Vakarų imperializmu ir žydų sionizmu“: taip save titulavo spalvingos biografijos teroristas Iljičius Ramírezas Sánchezas, o priešai jį vadino tiesiog Šakalu.
Žiūrint „Karlosą Šakalą“ nepalieka jausmas, kad tai net ne vaidybinis, o dokumentinis filmas. Panašiai atrodo ir „Kubos voratinklis“ (originalų pavadinimą „Wasp Network“ derėtų versti kaip „Vapsvų tinklas“) , kurio veiksmas plėtojasi tuoj po Sovietų sąjungos griūties Kuboje bei Floridoje.
Tada ir Laisvės sala vadinamoje Kuboje, ir Amerikoje buvo laukiama, kad artinasi galas ir Fidelio Castro režimui. Karo pilotui Rene Gonzalezui (Edgaras Ramírezas) pavyksta pabėgti į Ameriką, bet jo žmona (Penélope Cruz) ir dukrelė lieka Havanoje. Drauge su dar vienu pabėgėliu Rene užmezga kontaktus su JAV žvalgyba ir prisideda prie politinių emigrantų iš Kubos, siekiančiu nuversti Castro. Filmas sukurtas pagal brazilų rašytojo Fernando Moraiso knygą „Paskutinis šaltojo karo kareivis“.
Vargu ar Rene Gonzalezui tikrai bus lemta pabaigti šaltojo karo šnipų sąrašą. Juk konfrontacija tarp putininės Rusijos ir Vakarų pasaulio kaista kasmet, todėl nereikia būti dideliam pranašui, kad tikėtumeisi naujų šnipų istorijų, kurioms siužetus pasufleruos reali politika.