Visai šalia „Auksinio scenos kryžiaus“ J. Gladij buvo atsidūrusi ir pernai už vaidmenis spektakliuose „Didis blogis“ ir „Rusiškas sąsiuvinis“.
„Tada jau vien patekti į pretendentų trejetuką, greta Eglės Gabrėnaitės ir Viktorijos Kuodytės, man atrodė didžiulis įvertinimas. Lietuvos teatras juk labai stiprus, tiek daug puikių aktorių. O pelnyti „Scenos kryžių“ – tikras netikėtumas! Labai malonu“, – kalbinama DELFI, sakė Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) aktorė J. Gladij.
Gimė teatralų šeimoje
Jevgenija gimė aktorių šeimoje. Jos tėvas Grigorijus Gladijus savo kelią pradėjo Ukrainoje, Lietuvoje vaidino Jono Vaitkaus spektakliuose ir filme „M. K. Č. Zodiakas“, Arūno Žebriūno „Chameleono žaidimuose“.
Paskui išvyko į Maskvą, baigė Valstybinį teatro meno institutą (GITIS) ir Anatolijaus Vasiljevo dramos meno mokyklą. Galiausiai 1990 metais emigravo į Kanadą. Ten gyvena ir kuria iki šiol.
Jevgenijos mama Jelena Krivda yra Kijevo akademinio teatro „Ratas“ aktorė, suvaidinusi virtinėje Ukrainos ir Rusijos filmų.
J. Gladij baigė dvi aukštąsias mokyklas: germanistiką Kijevo nacionaliniame Taraso Ševčenkos universitete ir aktorinį meistriškumą Ivano Karpenkos-Karyj teatro, kino ir televizijos universitete.
Kai mamos teatras lankėsi Rumunijoje, puikiai angliškai kalbanti keturiolikmetė su trupe keliavo kaip vertėja.
Teatre Jevgenija praleido visą vaikystę ir paauglystę. Daugiausia mamos pašonėje, nes tėtis, dar jai negimus, buvo priverstas palikti tėvynę, iš esmės – rinkosi tremtį. Ir namo grįždavo gana retai.
Mokydamasi trečiame germanistikos kurse ir jau mąstydama apie aktorystę, J. Gladij netikėtai sulaukė kvietimo filmuotis studentiškame filme. Pasirodymas buvo toks sėkmingas, kad netrukus kino pasiūlymai pasipylė lyg iš gausybės rago.
Pirmasis tarptautinis projektas, kuriame ji dalyvavo, buvo italų siaubo trileris „Evilenko“ (2004), laisva serijinio žudiko Andrejaus Čikatilos istorijos interpretacija. Jaunutė aktorė filme vaidino su britų kino garsenybe Malcolmu McDowelu.
2015 metais ji pelnė prestižinį apdovanojimą „Teletriumf“, savotišką ukrainiečių „Emmy“, skiriamą už darbus televizijoje.
Baigusi teatro studijas, aktorė vaidino Podolo teatre Kijeve. Vėliau išvažiavo į Maskvą ir įsitraukė į nepriklausomo teatro „Teatr.doc“ veiklą.
Saitai su Lietuva driekėsi nuo mažumės
Jevgenijos saitai su Lietuva driekėsi nuo mažumės. Šiuo požiūriu kertine figūra tapo J. Vaitkaus. Jis pakvietė Jevgenijos tėvą į Kauno dramos teatrą, kuriam tada vadovavo, tad ir ukrainiečio šeima kurį laiką čia gyveno.
G. Gladijus dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Vėliau, baigdamas GITIS‘o režisūros studijas, Rusų dramos teatre statė savo diplominį spektaklį – Vladimiro Nabokovo „Kvietimą į ešafotą“ (1989).
Dar vienas Jevgenijos susitikimas su J. Vaitkumi įvyko Kijeve, kai lietuvių režisierius žiūrėjo studentų kuriamą spektaklį.
Juodu vėl pasimatė Maskvoje per „Auksinės kaukės“ festivalį, kur režisierius dirbo vertinimo komisijoje. J. Vaitkus pakvietė aktorę į savo premjerą Lietuvoje, taip pat pasiūlė perskaityti ukrainiečių dramaturgės Anos Jablonskajos, žuvusios per teroristinį išpuolį Maskvos Domodedovo oro uoste, pjesę „Stabmeldžiai“. Ketino ją inscenizuoti ir užsiminė, kad Jevgenija gali tikėtis pagrindinio vaidmens.
Atpažinti mylimojo kūną
Vis dėlto „Stabmeldžių“ premjera LRDT buvo kiek atidėta, užleido sceną kitai premjerai. Tuo laiku Jevgeniją aplankė skaudi netektis – Maskvoje žuvo jos artimas draugas, perspektyvus „Teatr.doc“ ir kino aktorius Nikita Jemšanovas.
Dvidešimt aštunto gimtadienio išvakarėse išėjęs iš filmavimosi aikštelės, jis su bičiuliais pasuko į klubą atšvęsti progos. Paryčiais trise sėdo į apysenį aktoriaus mersedesą ir pasileido Maskvos gatvėmis. Vienoje sankryžoje vairuotojas automobilio nesuvaldė ir visi keleiviai užsimušė.
Jevgenija tą vasaros naktį buvo paskutinė, kuri bendravo su Nikita. Antrą valandą nakties paskambinusi iš Kijevo, ji sveikino savo buvusį mylimąjį su gimtadieniu. Šeštą ryto ją pasiekė skambutis, kad Nikita nebegyvas. Teko skristi į Maskvą, kad morge atpažintų N. Jemšanovo kūną...
Siekė įsitvirtinti Lietuvoje
Po šios nelaimės aktorei labai norėjosi pakeisti aplinką, užversti maskvietiškų prisiminimų lapą. Kaip tik tada LRDT ir pakvietė ją atvažiuoti į Lietuvą.
Pirmasis vaidmuo, kurį šiame teatre sukūrė J. Gladij, buvo motina Puzyriova – J. Vaitkaus spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“ pagal Aleksandrą Vvedenskį.
Po kurio laiko liovėsi galiojusi J. Gladij viza, ir jai teko grįžti į tėvynę. „Paprastai tokiomis aplinkybėmis, kai nieko negali pakeisti, įkarštis praeina. Susitaikai ir gyveni toliau, laukdama, ką pasiūlys laikas. Tačiau šįkart mano entuziazmas neatslūgo. Supratau, kad man patinka čia dirbti ir gyventi“, – sakė J. Gladij. Ji dėjo visas pastangas ir galiausiai grįžo į Vilnių.
J. Gladij augina beveik devynių mėnesių dukrelę Ievą. Pasirodo, spektaklis „Ledas“, aktorei sužėrėjęs „Auksiniais scenos kryžiais“, yra ir dar kitaip reikšmingas: per jo premjerą ji pajutusi pirmuosius savo vaikelio judesius.
„Sėdėjau grimo kambaryje prieš išeidama į sceną, ir staiga jaučiu, kaip jis manyje spurda. Tad „Ledas“ man visada bus ypatingas spektaklis“, – šypsodama kalbėjo aktorė.
Pastaruoju metu LRDT aktorė sukūrė kelis vaidmenis Rolando Atkočiūno spektaklyje „Legenda apie Didįjį Kombinatorių“. Vienas jų – cho-cho – Eločka Liudojedka.
Rusų teatras turės prisitaikyti
Klausiama apie Rusų dramos teatro perspektyvas, penkerius metus čia dirbanti J. Gladij teigė, kad bent jau netolimoje ateityje jos gana palankios.
„Rusakalbių Lietuvoje nedaug, tačiau yra. Jaunoji karta mąsto kur kas plačiau, yra gana progresyvi. Be abejo, esama ir retrogradų, bet jų mažėja. Tad dar kurį laiką šis teatras egzistuos. Žinoma, turės prisitaikyti, keistis. Reikia ir lietuviškų titrų, ir lietuvių režisierių. Man regis, ta kryptimi nedideliais žingsniais judame“, – svarstė aktorė.
Suradusi laiko tarp filmavimų, ji lanko spektaklius gimtajame mieste. „Reikia pripažinti, kad Kijeve teatras labai paseno. Septynmyliais žingsniais stengiamasi jį atnaujinti, randasi jaunų režisierių, kyla visokių revoliucijų. Ir naujoji dramaturgija mėgina prasimušti. Bet iš esmės spektaklių kokybė gana žema, nesulyginsi su Lietuva. Vis dėlto tikiu, kad situacija Ukrainoje pamažu ims keistis“, – vylėsi J. Gladij.
Tėvas ir dukra susitiko Vilniaus scenoje
2013 metų pabaigoje Jevgenija su savo tėvu Grigorijumi atliko pagrindinius vaidmenis J. Vaitkaus spektaklyje „Eugenijus Oneginas“. Žiūrovams ypač įsiminė finalinė scena, kai Oneginas atgailaudamas suklumpa priešais Tatjaną. Bent kiek žinančius Gladijų šeimos peripetijas šis epizodas sujaudino kaip simbolinis. Apie jo reikšmę prieš premjerą kalbėjo ir pats G. Gladijus:
„Mano situacija tampa keblesnė, nes Jevgenija taip pat vaidins šiame spektaklyje. Taigi – dviguba atsakomybė. Nors nemanau, kad šeimos veiksnys ką nors lemtų. Vis dėlto man tai svarbus ir itin asmeniškas reikalas: galiu atsiklaupti prieš savo dukrą ir paprašyti jos atleidimo“, – tada sakė aktorius.
Prisimindama šį įvykį, Jevgenija teigė jautusi nepaprastą malonumą dalytis scena su tokio meistriškumo artistu.
„Mano tėvas labai savitas aktorius, nepanašus į jokį kitą. Jis tarsi ne iš šio pasaulio, atitolęs nuo buities, kasdienybės“, – kalbėjo ukrainietė.
Jos vaikystės prisiminimai labiau susieti su mama. O tėvas dukrai tam tikra prasme visada buvo legenda, meilę jam jutusi „per atstumą“. Pastaruoju metu juodu tapo labai artimi, dažnai susiskambina. Jevgenija draugauja su tėvo žmona ir teatro agente Kanados prancūze Helene, sako, kad tai esanti nuostabi moteris.
„Kai gimė Ieva, jie abu buvo atvažiavę čia, į Lietuvą, ir tris savaites padėjo man rūpintis mažyle“, – nušvito Jevgenijos veidas.
G. Gladijus kartą per metus Kanadoje išleidžia naują spektaklį. O rudenį ketina trumpai grįžti į tėvynę – Kijevo nacionaliniame Ivano Franko teatre statys „Pranašą“.
Tėvą persekiojo KGB
Prieš gimstant dukrai, Grigorijus buvo priverstas palikti gimtinę. „Jis turėjo bėdų su Ukrainos KGB. Vaidino legendiniame Pedro Calderono de la Barcos spektaklyje „Tvirtasis princas“, kuris buvo uždraustas.
„Parodyta tik peržiūra, o premjera taip ir neįvyko. Tėvą uždarė kabinete ir neišleido į sceną. Jam teko išvykti“, – pasakojo dukra.
G. Gladijus nusprendė keliauti pas J. Vaitkų, dirbo Kaune, filmavosi, o Vilniuje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje dėstė Arūno Sakalausko, Tauro Čižo, Ingeborgos Dapkūnaitės kursui. Po to išvažiavo į Maskvą.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomi Lietuvoje kuriantys užsienio menininkai Tarptautinės teatro dienos ir „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų kontekste.
