Popiet šiaip taip sustygavau keletą eilučių: „Palydėdami Nijolę dėkojame jai už turtingą palikimą – tobulą dainavimą ir asmenybės grožį. Ištvėrusi likimo negandas, bet pasiekusi aukščiausio pripažinimo, ji išliko paprasta, šilta ir labai tikra, dažnai kone vaikiškai drovi, nei žvaigžde, nei heroje nesijausdama. Ačiū Tau, Nijole, kad leidai save tokią pažinti.“
Žodžiai... Kad ir nuoširdūs, nepagražinti, tačiau viso labo žodžiai. Tokių palydų dienomis pagalvoji: nejaugi?.. Taip. Išlygų nėra. Tačiau nutinka, kad toji žinia atrodo ypač negailestinga, ypač neteisinga.
Paskutinįkart su Nijole buvome susitikusios prieš dvejus metus poliklinikoje. Išvydau ją iš tolo – sėdėjo prie gydytojo kabineto durų su niekuo nesupainiojama, ori kaip visuomet. Netikėtas susitikimas dažniausiai atskleidžia tikrąjį žmonių požiūrį į vienas kitą. Žinojau, kad tuoj išgirsiu: „Giedruuute...“ Taip ir buvo. Giedrute esu vadinama ypač retai, o tie, kurie vadina – jų vos keletas, – visi kažkuo panašūs. Jie dažniausiai vyresni ar bent jaučiasi vyresni, jie man autoritetas, jie gali nurodyti, perspėti, pamokyti, nujausdami, kad patarimo paklausysiu. Nijolės Giedrute buvau įsidėmėjusi dar nuo studijų laikų ir labai branginau. Tai nesusitariami, neplanuojami dalykai, nutinkantys savaime, tačiau keistu būdu tampantys nebyliomis taisyklėmis.
Buvome nesimačiusios gal porą dešimtmečių, nuo tada, kai Nijolė, tapusi Seimo nare, liovėsi dėsčiusi Muzikos akademijoje.
Keletą kartų tik prabėgom pasisveikinome naujųjų laikų priėmimuose, persimesdamos vienu kitu nereikšmingu sakiniu. Dramos teatro fojė kaskart pasigėrėdavau Sofijos Veiverytės talentingai nutapytu Nijolės portretu. Laikas netrunka prabėgti. Nužvelgiau – tokia pat tvirta, jaunatviška, tik plaukai ir blakstienos pašviesėjusios. Prisėdau šalia. Ištarusi tą mieląjį Giedrute, ji nelauktai pridūrė: „O tu... tokia...“ Nebaigusi sakinio, smagiai spragtelėjo dešinės rankos pirštais, lyg kastanjete kaukštelėjo. Nė nemaniau slėpti, kad džiaugiuosi. Nijolė santūriai pasiguodė sunegalavusi – vakar susvaigo galva, tad atvyko pasikonsultuoti. Pokalbis buvo trumpas – seselė, pravėrusi kabineto duris, pakvietė Nijolę į vidų.
Lengvu žingsniu nueidama, ji atsigręžė ir paprašė savo vyro Boriso, kad apsikeistų su manim telefonais – būtinai reiksią susisiekti!
Nekantraudama paskambinau Nijolei dar tą patį vakarą. Prisiminimai buvo ir ją užplūdę, tad kone springdamos prašnekėjome geras porą valandų apie viską – apie konservatoriją, studentiškų stovyklų išdaigas, teatrą, naujus laikus, pažiūras ir Lietuvą... 50 metų!
Taip, visa pusė šimto metų prabėgo – suskaičiavome ir skardžiai kvatojome! Ė, tai juk mudviem, ko gero, dar daugiau!.. Daugiau, bet iš šono pasiklausęs sakytum, kad šnekasi dvi paauglės piemenės...
Ogi niekad ir nesišnekėjome taip ilgai... Vis reikėdavo kažkur skubėti, lėkti, rūpintis, ruoštis, dalyvauti, dainuoti, repetuoti, įrašinėti, filmuotis, skristi, važiuoti... Gimdyti ir auginti... Pietus išvirti... Dabar, per tas dvi valandas, tarsi ėmėme ir aptarėme savuosius gyvenimus, lyg į tą patį veidrodį žiūrėdamos.
Nebėra kur skubėti, viskas jau padaryta – išeita ir pareita... Po to pokalbio širdy tapo ramu, tarsi būtume drauge nusprendusios, kad mudviejų gyvenime viskas taip, kaip ir turėjo būti, – kaip yra, taip ir teisinga.
Prieš tą pusę šimto metų susitikome, kai įstojau į konservatoriją. Nijolė, jau baigusi du pirmuosius kursus, mokėsi gretimoje klasėje pas Eleną Dirsienę.
Graži jos pavardė – Ambrazaitytė – skambėjo tarsi išskirtinės kokybės ženklas. Buvo meiliai pravardžiuojama Basia. Iškilni pavardė kontrastavo su tokia šiek tiek komiškai tiesmuka pravarde, tarsi pabrėžtų distanciją tarp gražaus jos dainavimo ir nepretenzingo elgesio bei kiek savotiškos išvaizdos.
Nijolė buvo aukšta, tvirta, nežymiai susikūprinusi, vešliais raudonais plaukais, savotiškų veido bruožų, žalsvai pilkų akių, šiek tiek šlakuota. Ryža. Kitokia. Ėjo neskubėdama, sėdosi ir kėlėsi lėtai, pašaukta atsigręždavo neskubriai.
Tasai neskubrumas rodė stiprią prigimtį, tvirtą, patikimą ašį, užtikrinančią pusiausvyrą ir harmoniją. Į aplinkinius ji žvelgė ramiai, taikiai, tačiau įdėmiai. Priminė kilmingą žvėrį – ramų, tačiau, reikalui esant, pasirengusį gintis.
Esu pagalvojusi, kad ji – tarsi Ievos Simonaitytės pamario krašto personažas, ypatingoji moteris. Kartą išvydusi Nijolę, artėjančią prospektu į konservatoriją, pamaniau, – va, kokia jėga ateina, didinga kaip uola, regis, nejučia net pritūpiau...
Nijolės gestai buvo kupini ramios galios ir valios, tarsi iš anksto parengti būsimajai Ambrazaitytei. Skvarbiose jos akyse lygia dalimi galėjai įžvelgti ir šilumą, ir supratimą, yra buvę, kad sunkios repeticijos metu tose akyse perskaičiau palaikymą, o sykį net ir draugišką užuojautą. Geriau įsižiūrėjus, buvo galima lūpų kamputyje pastebėti kruopščiai slepiamą drovumą, tarsi atsiprašymą už tą nepaprastą gamtos dovaną – nuostabų balsą.
Sklido pabiras pasakojimas: „Ji buvo Sibire... Ją, dar visai vaiką, išvežė...“ Būdama devynerių, svečiavosi pas tetą ir buvo ištremta, o tėvai tuo pat metu pasitraukė į Vakarus. Dar ilgai apie tą dramatišką tarpsnį ji visai nekalbėjo. Tik vėliau, Sąjūdžiui atūžus, perskaičiau kelis atviresnius jos interviu. Gal po Nepriklausomybės atkūrimo ji pagaliau atsikratė baimės, kad vėl gali būti išvežta. Patirtą sielvartą ir pažeminimą Nijolė sklandžiai ir talentingai aprašė atsiminimų knygose.
„Važiavau užkaltame vagone, nereikšdama jokių norų nei jausmų“, – tokia buvo išgąsdintos mergaitės būsena, kurios ji ilgai nepamirš. Nereikšti norų ir jausmų, nerodyti nuotaikų ilgam tapo vieninteliu patikimu elgesio modeliu.
Talento našta
Privalomąsias disciplinas konservatorijoje Nijolė studijavo sklandžiai, o specialybės programas dainavo geriausiai ir įspūdingiausiai iš visų. Neturėjo jokių keblumų nei repertuaro pasirinkimo, nei technikos požiūriu.
Tekstus įsimindavo greit ir lengvai. Buvo labai darbšti, savo talentą ir profesiją gerbė, tačiau niekad nesipuikavo. Gyveno bendrabutyje, keldavosi paryčiais, kad konservatorijoje rastų laisvą auditoriją pasirengti pamokoms. Baigusi studijas ir jau dainuodama pagrindines partijas, dar ilgai glaudėsi teatro bendrabutyje, tenkinosi labai kuklia buitimi. Tad vėliau ją ištikusi šlovė, populiarumas, iškiliausi garbės vardai buvo neįtikėtina likimo dovana, tarsi aukštesnių jėgų nulemtas atlygis už skriaudas.
Dėstytoja Elena Dirsienė abejojo dėl Ambrazaitytės balso tipo, ar tikrai ji mecosopranas, o gal – sopranas? Mat, žėrinčių aukštųjų Nijolės natų sopranui būtų pakakę su kaupu. Dirsienė, atsargi pedagogė, garsėjo jautriu įsiklausymu į prigimtinį mokinio balso skambėjimą. Jos mokinių balsai buvo individualūs, sveiki, be defektų. Kauno konservatorijoje Dirsienė mokėsi pas garsiąją Vladislavą Grigaitienę, tiesioginę geriausių itališkų vokalinių Sankt Peterburgo tradicijų perėmėją, o studijas baigė pas italų pedagogą, baritoną Oresto Marini, Romos akademijos auklėtinį, dainavusį La Scaloje ir kituose Italijos teatruose, daugiau kaip dešimtmetį dirbusį Kaune ir išleidusį daug puikių lietuvių dainininkų – Rostislavą Andrejevą, Mariją Lipčienę, Vincę Jonuškaitę-Zaunienę, Petronėlę Zaniauskaitę...
Dirsienė, koloratūrinis sopranas, scenoje dainavo neilgai, anksti pasišventė pedagoginiam darbui. Savo balsą per pamokas rodė retai, bet, kiek girdėjome, jis buvo gražaus tembro, gana sodrus. Svarbiausias pedagogės Dirsienės privalumas – gražaus garso estetika ir mokėjimas koreguoti mokinio garso emisiją, artimą itališkajai tradicijai.
Svarstymai truko neilgai. Dirsienė nesuklydo, apsispręsdama, kad Nijolės balsas – aukštas mecosopranas, ir puoselėdama turtingus prigimtinius jos balso duomenis.
Racionalusis išmanymas, vadinamoji vokalinė ausis, pabudusi dar studijų metais, stiprino Nijolės reiklumą tiek sau, tiek kitiems. Būdama taiki, ištverminga ir kantri, ištverdavo ilgas, sunkias, neretai sudėtingas repeticijas. Bet jei kantrybės taurė būdavo perpildoma, priešindavosi, gindama profesines ambicijas.
Buvau ką tik perėjusi Dirsienės klasėn, kai sykį, pravėrusi duris, radau mūsų pedagogę, besivėduojančią klasės žurnalu lyg vėduokle. Iškaitusi, susinervinusi, tankiai kvėpuodama, ji sėdėjo, atsirėmusi sienos. Koncertmeisterė jau ir valerijonų buvo spėjusi pristatyti. Išgirdau emocingą sutrikusios dėstytojos pasakojimą apie įvykusį konfliktą. Pasirodo, Nijolė jau kelintą kartą klausė, kaip teisingai padainuoti kažkokią detalę Eboli arijos pabaigoje. Dėstytojai patarus dainuoti taip, kaip būsią patogiau, Nijolė triukšmingai sviedė klavyrą ant rojalio dangčio: „Kaip man patogiau, aš pati žinau, bet jūs nepasakot man, kaip reikia!“ Ir išėjo, trenkusi durimis. Konfliktas netrukus užgeso ir niekada nebuvo prisimintas. Galbūt atsakymą Nijolė išgirdo iš dirigento, gal sužinojo fonotekoje, gal pati tą rebusą išsprendė...
Padainavusi sudėtingiausią dramatinio mecosoprano partiją – Eboli Verdi’o „Don Karle“, apgynė diplomą ir buvo priimta į teatrą. Netrukus sukūrė kitą savo karjeros viršūnę – Ortrūdą Wagnerio „Lohengrine“. 1968 m. sezono pradžioje dalyvavau repeticijose ir aš – man buvo paskirta Elzos, lyrinio dramatinio soprano, partija.
Ortrūda skirta dramatiniam sopranui. Mecosopraną Ambrazaitytę kviesti soprano partijai – drąsi dirigento Jono Aleksos ir režisierės Vlados Mikštaitės idėja. Abu statytojai – pripažinti autoritetai, o ir pati Nijolė, matyt, žinojo partiją įveiksianti. Ne tik įveikė, bet ir sužibėjo – rūsti jos povyza ir toji kone magiška esybės galia bei spalvingas balso tirštumas suteikė ypatingų prieskonių šiam sudėtingam vaidmeniui, padėjo atverti klastos ir piktų aistrų valdomą Ortrūdos prigimtį.
Kartą senojo teatro trečiajame aukšte, didžiajame repeticijų kambaryje, „Lohengrino“ pirmojo veiksmo sceną repetavo Saulevičiūtė – Elza ir Ambrazaitytė – Ortrūda.
Visi kiti pastatymo dalyviai, gal dešimt solistų, sėdėjome, laukdami savo eilės. Ortrūda, eidama pro Elzos langą, turėjo pašaukti ją vardu – gana tyliai, nes šaukia naktį, bet ir įtaigiai, kad toji atsilieptų.
Ambrazaitytė šaukia: „Elza... Elza...“ Aleksa nepatenkintas: „Ne taip. Reikia – „Ėėlza...“ Nijolė kartoja: „Eelza“... Dirigentui vėl nepatinka: „Ėėėėlza“, – parodo, pabrėždamas pirmąją raidę. Nijolė, regis, pabrėžia: „Eeeelza“... Aleksa neatlyžta: „Ėėėėėlza“... Nijolė: „Eeeeelza“... Taip kartojo gal kokius vienuolika kartų.
Netekusi savitvardos, Nijolė įkvėpė oro, įsisprendė į šonus ir spigindama Aleksai tiesiai į akis, kraipydamasi pasityčiojo: „ĖėėėlzaĖėėėlza!“ Net liežuvį kyštelėjo. Kambary stojo mirtina tyla, visi netekom žado. Aleksa vos girdimai ištarė: „Na, ir kultūra jūsų...“ O Nijolė, vis dar įsisprendusi į šonus, sušuko: „Taip! Tokia! Juk aš iš miško!“
Jos balse skambėjo ne pyktis, o greičiau stulbinamai skausmingas sarkazmas, susijęs su gilia toli gražu ne šios dienos nuoskauda. Juk Nijolė išrėkė žodžius ne apie lietuvišką, o apie aną, tolimąjį mišką Krasnojarske...
Repeticija tęsėsi. Aleksa daugiau pastabų nedarė. Ir apskritai jokių pastabų Nijolei nebesakė iki pat savo gyvenimo pabaigos. Tai buvo tyli jo bausmė. Savąją dirigento viršenybę Aleksa dar ne kartą jai parodė. Po dešimties metų, kai Nijolė, ką tik gavusi Sovietų Sąjungos liaudies artistės vardą, susitiko su juo „Karmen“ repeticijoje, išgirdęs mažytį rečitatyvo netikslumą, užuot tą klaidą įvardijęs, repeticiją nutraukė, pliaukštelėjo delnais ir pasišaipė: „Gaidų nemoka, o liaudies artistę gauna...“
Ir pasikišęs klavyrą po pažasčia, išėjo pro duris. Kitąsyk, jau tapęs teatro vadovu, diriguodamas „Don Karlo“ III veiksmo tercetą, per spektaklį sustabdė orkestrą ir liepė pradėti iš pradžių. Suklydo terceto baritonas, ne Nijolė, bet nepelnyta nesmagumo dozė kliuvo ir jai.
Nijolė niekada nekomentavo šių „kerštų“, ir tai daro jai garbę. Dirigentai yra diktatoriai, kartais net uzurpatoriai, tai kone įprasta. Į daugelį reiškinių Nijolė žiūrėjo plačiau, nesiveldama į konfliktus. Nedalyvavo jokiose kompanijose, nemėgo „kavučių“, „arbatėlių“, nebuvo niekieno „geriausia draugė“. Repeticijos, spektakliai, koncertai, gastrolės, įrašai, šeima, vyras, sūnus – tai viskas, kas jai rūpėjo, tiek apie ją težinojome. Laikėsi nuošalyje nuo vadinamojo „kolektyvo gyvenimo“.
Vargu, ar teatruose išvis kas nors su kuo nors draugauja. Konkurencija čia neišvengiama. Kiekviena repeticija – tai konkursas.
Repeticijose išryškėja lyderiai, kurie dainuos premjeras, gastrolinius, šventinius, proginius ir jubiliejinius spektaklius, filmuosis, darys įrašus. O kiti bus tiesiog „kiti“. Šitaip susiklosto nerašyta hierarchija.
Dėl aukštesnio laiptelio tyliai, o kartais garsiai ir ne visada gražiai kaunamasi kasdien. Draugauja tik vidutiniokai – tie, kurie jau apsipratę ir susitaikę, kad premjerų nedainuos, atliks antros ar trečios eilės vaidmenis.
Toji vidutiniokų kasta būna savotiškai atsiribojusi nuo abiejų pusių – vienaip nuo pripažintų vedančiųjų, kitaip nuo tų, kuriems tenka tik šauklių, tarnų, tarnaičių, nepažįstamųjų vaidmenys. Įdomu, kad tie pripažinti nuolatiniai premjeriniai primarijai, nors ir gerbiami, teatre nėra besąlygiškai mylimi, mat dalis vidutiniokų jiems nuolatos pavydi, būdami tikri, kad sugebėtų „taip pat“ gerai, o gal „net ir geriau“ padainuoti, rasdami ką apkaltinti dėl „tokios neteisybės“. Nijolė irgi patyrė išrinktosios izoliaciją, girdėjo ne vienos kolegės padejavimą – „kodėl vis ji, Ambrazaitytė, kodėl ne aš, juk tas pačias partijas dainuoju...“ Taigi tas pačias, bet ne taip pačiai...
Sulaukusi pačių didžiausių apdovanojimų, Nijolė išliko tokia pat rami ir nėmaž nesusireikšmino. Tačiau šiek tiek rūstoka jos laikysena ir neginčytinas pranašumas natūraliai kūrė savotiškai neprieinamos asmenybės įvaizdį.
Įdėmus žvilgsnis, santūri šypsena nejučia įpareigojo – nelengva būtų taip sau, neva „tarp kitko“ imti ir su ja „paplepėti“.
Originalius jos veido bruožus ir povyzą talentingai įamžino tapytoja Sofija Veiverytė, sukūrusi bent kelis įspūdingus Nijolės portretus. Nežymi Nijolės veido asimetrija iškalbingai pabrėžia tą nenusakomą asmenybės jėgą. Neįprasti jos bruožai buvo savaip patrauklūs. Būtų galėjusi dar labiau pabrėžti jų originalumą, pasirinkdama drąsų įvaizdį kaip, tarkime, prancūzų aktorė Annie Girardot, tačiau, paklusdama klasikiniam skoniui, savo vešlius plaukus garbiniavo įprastu stiliumi.
Jau pačioje profesionalaus kelio pradžioje laimėjusi sidabro medalį tarptautiniame Enescu konkurse Rumunijoje, Ambrazaitytė vieną po kito sukūrė visus pagrindinius mecosoprano vaidmenis to meto teatro repertuare.
Dainavo Bacho, Mozarto, Hendelio, Verdi’o, Bethoveno, Dvořako stambios formos kūrinius ir solines programas.
Sunku išskirti, ką ji dainavo geriausiai, nes nepriekaištingai atlikdavo viską. Jei galėčiau atsukti laiką ir stebuklingu būdu pasiklausyti gyvo jos balso, rinkčiausi Eboli, Ortrūdą, Feneną, Adalžizą ir, žinoma, Šarlotę...
Klausydamasi jos Šarlotės laiškų scenos, patirdavau trokštančios mylėti sielos atsivėrimą, subtilų vidinį moters grožį. Šioje jausmų dramoje, romantiškoje Massenett operoje, toji ne itin grakšti raudonplaukė buvo kitokia, toji nekalbi, rūstoka jėga, iki tol buvusi tik valinga, didinga, dramatiška ir herojiška, atsiskleidė kaip itin subtili, virpanti, trapi, pažeidžiama siela.
Nuo „Verterio“ pastatymo 1973 m. štai prabėgo puspenkto dešimtmečio, bet Nijolės Ambrazaitytės ir Virgilijaus Noreikos sukurti vaidmenys šioje operoje tebestovi prieš akis, patirtas įspūdis neblėsta.
Kiek mažiau Nijolė tikėjo savąja Karmen. Vokalo atžvilgiu nesudėtinga, melodijų grožiu apgaulinga ir tuo klaidinanti Bizet muzika Karmen paslaptį palieka neįmintą. Mūsų dienomis išrasta, išmąstyta, prigalvota daugybė neįtikimiausių tos mįslės įminimų, bet ar kuris nors priartėja prie esmės, sunku pasakyti.
Karmen esanti laisva, laukinė, provokuojanti, fatališka, mylinti, nekenčianti, destruktyvi, viliojanti, griaunanti, kerinti, mistiška... Už visos šios žodžių virtinės – vis ta pati moters prigimties dvilypumo paslaptis.
Nepaisant daugybės interpretacijų ir štampų, tas pats klaustukas nuolat negailestingai sugrąžina į pradinę Prospero Mérimée atpasakotą istoriją. „Ar pamilsiu kada, tikrai to nežinau. Galbūt niekada... O gal net rytoj? Tik viena žinau: šiandien – ne!“ Kokia Karmen taria šią pirmąją frazę – kaprizinga panelė ar femme fatale? Kokie skyrybos ženklai – klaustukai, daugtaškiai, taškai ar šauktukai girdėsis šiuose keturiuose trumpuose sakiniuose? Kaip bus nuspalvintos šių frazių moduliacijos?
Nijolė savąją Karmen dainavo tradiciškai, neieškodama stulbinamų atradimų, tarsi nusprendusi, kad į neatspėjamas paslaptis pavojinga žvelgti pernelyg rimtai. Tokį požiūrį rodo Karmen Habanera, jos atliekama Dalios Bičiūnaitės-Kutavičienės filme.
Patraukliai vylingą, gyvenimą mylinčią Karmen atskleidžia Nijolės balso grožis ir tiksli muziką išmanančios režisierės mizanscena. Kita Karmensita, Nijolės kolegė, teiravosi Jono Aleksos, kaip Habaneroje ji turėtų intonuoti žodį „mylėt“... Dirigentas atsakė, kad žodžiais to nupasakoti neįmanoma. Išmintingiau neliesti paslapties.
Savo šešiasdešimtmečio jubiliejui ir atsisveikinimui su teatru 1999 m. Nijolė Ambrazaitytė padainavo vieną karališkųjų savo vaidmenų – Amneris Verdi’o „Aidoje“, į kontroversišką (savitikslę?) Jono Jurašo režisūrą pažvelgusi atlaidžiai. Ji klusniai „žaidė“ sintetine gyvate – erotikos simboliu, žongliravo ant sunkaus fortepijono dangčio, kai grandinių įsitvėrusi būdavo nuleidžiama iš palubių operos finale.
Tai buvo ilgametės primadonos, dabar jau ir Lietuvos Respublikos Seimo narės, Nepriklausomybės Akto signatarės, atsisveikinimas su scena. Esu tikra, kad režisūrinė spektaklio traktuotė jai nebuvo priimtina, tačiau išmintingai užėmė tolerantišką poziciją, neeikvodama energijos aiškintis požiūrių skirtumams.
Tikrąjį, ne sintetinį Verdi’o muzikos dramatizmą ir tikrą erotiškumą savo pačios balse Nijolė pademonstravo ankstesniame stilizuotos režisūros „Aidos“ pastatyme su Liudo Truikio dekoracijomis. 1976 m. gastrolių atvykusi garsenybė – juodaodė operos diva Grace Bumbry mūsų teatre dainavo du „Aidos“ spektaklius – pirmajame sopraninę Aidą, antrajame mecosopraninę Amneris.
Spektaklį dirigavęs Vytautas Viržonis papasakojo „karštus“ įspūdžius iš repeticijos: „Amneris–Ambrazaitytei pravėrus burną, Bumbry sukluso ir juo toliau, juo įdėmiau ėmė klausytis. Nesidrovėdama pasisuko į Nijolę ir neatitraukė nuo jos akių iki pat repeticijos pabaigos, neslėpdama smalsumo, nuostabos bei susižavėjimo.“
Aš spektaklį stebėjau iš scenos tarp kulisų, mačiau ir girdėjau Nijolės triumfą, nes ji ne tik nenusileido, bet netgi pranoko „juodąją Venerą“. Bumbry, Maskvoje duodama interviu žurnalui Muzykaljnaja žyznj, paklausta apie kelionės įspūdžius, atsakė, kad viena iš stipriausių jos patirčių – Vilniaus operoje išgirsta Nijolė Ambrazaitytė.
Kad įsitikintum, koks gražus ir kokybiškas Nijolės balsas, pakanka pasiklausyti trumpo vokalinio pratimo jau minėtame režisierės Bičiūnaitės-Kutavičienės dokumentiniame filme (LTV, 1977 m.). Tai nedidelės apimties trigarsis, pakartotas dukart legato ir vienąkart staccato.
Tame trigarsyje slypi visas jos balso kodas – turtingas tembras, tirštas, stangrus, bet skaidriai perregimas tūris svari apimtis, galia ir konkrečios pereinamosios natos – iškalbingieji balso tipo atpažinimo ženklai.
Tasai kodas – tai natūralus jos balso grūdas, gyvybingoji sėkla, trumpa formulė, taisyklė, jos „daugybos lentelė“, kurią intuityviai, o įgudusi ir sąmoningai taikė ne tik platesnei pratimų amplitudei, bet ir kūriniams – dainoms, romansams, arijoms, operų partijoms.
Iš graikiško riešuto išauga riešutmedis, o iš balso sėklos išauga balso medis. Geroj dirvoj išdygęs, tinkamai prižiūrimas riešutmedis auga vešlus, prastoj – skursta. Lygiai taip ir balsas. Pasakyta, dainavimas – tai psichofizinis procesas, materialaus balso ir dvasios sąveika. Nijolės Ambrazaitytės atveju jos unikalioji prigimtis – tobulas balsas, stiprus dvasinis pradas, temperamentas, vokalinio aparato ištvermė, asmenybės jėga – lėmė, kad įgimtos duotybės tapo kone idealiai darnia visuma.
Nijolę išugdė jos repertuaras. Kultūrinės aplinkos veikiama, pedagogės jautriai koreguojama, ji natūraliai stiprėjo drauge su vis sudėtingesniais kūriniais. Sėkmingai juos įveikdama, turtino ir tobulino unikalų savo balsą.
Nijolei pasisekė, kad Elenos Dirsienės klasėje jai nebuvo sutrukdyta. Ilgainiui greta balso ir dvasinio prado daug lėmė sąmoningas mąstymas, įgytas drauge su įgūdžiais, žiniomis, išsilavinimu, įrašų klausymu. Baigdama konservatoriją, Nijolė nebebuvo vien „Dievo paukštelis“ iš stebuklinės pasakos – jos dainavimas rėmėsi ir išmanymu. Intuityvusis kriterijų kamertonas pasipildė racionaliomis taisyklėmis. Dirigentas Saulius Sondeckis jos balsą prilygino Stradivarijui. Bet neišmanėlis ir Stradivarijaus smuiku griežia nemokšiškai...
Plokštelių studijoje apie 1972 m. – tai nufilmuota kino žurnale Tarybų Lietuva, – savojo Eboli arijos įrašo Nijolė klausosi racionaliai, vokalinė dainininkės ausis įdėmiai tikrina rezultatą, kol žvilgsnis vos pastebimai sunerimsta, dešinės rankos pirštai ima nervingai barbenti į stalą... „Pakartosim...“ – nusprendžia. Ir kartoja, subtiliai tobulindama tai, kas dirigentui Rimui Geniušui visai neužkliuvo, bet jos vokalinei ausiai nepriimtina... O juk profesionalioji Nijolės patirtis tuo metu buvo dar nedidelė...
Potraukis aukštai tesitūrai per Nijolės karjerą iškils ne sykį. Kelio pradžioje sukūrusi įstabiąją dramatinę Ortrūdą Wagnerio „Lohengrine“, koncertuose ji ypač dažnai dainuodavo ir sopraninę Birutės ariją iš Miko Petrausko operos „Birutė“, o vėliau ir sudėtingą Aldonos ariją iš italų romantizmo epochos kompozitoriaus Amilcare’s Poncchielli’o operos „Lietuviai“. Šios arijos pasirinktos veikiausiai iš patriotinių paskatų. Kaskart klausydamasi jos Birutės stebėdavausi – toji naivi muzika atrodė tiesiog pernelyg paprasta herojiškajai Ambrazaitytei. Tačiau Nijolė tą ariją dainavo ypač įsijautusi. Aldonos arija – sudėtingas, didelės formos, pasaulinės vokalinės literatūros puslapis – ne tik atliepė patriotinius Nijolės jausmus, bet ir tapo plataus jos repertuaro puošmena.
Originalius lietuvių kompozitorių Felikso Bajoro, Konstancijos Brundzaitės, Algirdo Bražinsko kūrinius Nijolė dainavo taip pat įtaigiai, pasikliaudama intuicija, įžvelgdama giluminę kūrinių prasmę ir esmę, suvokdama ir jautriai perteikdama poetinius Sigito Gedos, Janinos Degutytės, Marcelijaus Martinaičio tekstus. Jos koncertinį repertuarą papildė ir rečiau dainuojami rafinuoti Nikolajaus Medtnerio, Nikolajaus Myaskovskio romansai.
Labai svarbus tas laimingasis, lauktasis ir dėkingasis Nijolės Ambrazaitytės gyvenimo tarpsnis, kai buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Į politinę veiklą ji įsiliejo natūraliai, aistringai, apimta pakilaus džiugesio, patikėjusi, kad laikai pagaliau pasikeitė.
Paskutiniais jos gyvenimo metais pasikalbėdavome tik telefonu. Gyveno ramų šeimos gyvenimą Tarandėje, netoli Vilniaus. Ten parašė ir savąsias atsiminimų knygas, kurias kukliai pristatė Stasio Vainiūno namuose. Į miestą sakė vykstanti retai, nuo teatrų ir parodų lankymo nutolusi, džiaugiasi namais, gamta, augina kelis katinus... Su vyru Borisu lankanti Vichy vandens parką... Sūnus Augis jau seniai sukūręs savo šeimą... Vidinė pusiausvyra padėjo Nijolei, baigusiai tiek dainininkės ir pedagogės, tiek politikės veiklą, ramiai susitaikyti su lėtesniu gyvenimo tempu.
2015 m. rudenį Muzikos akademijoje buvo rengiamas Valentino Adamkevičiaus 90-mečio minėjimas. Kas kitas apie garsųjį mūsų tenorą papasakotų geriau už Nijolę Ambrazaitytę? Juk jiedu – daugybės spektaklių partneriai.
Tačiau ji jau negalėjo pasakoti – dar vienas susvyravimas buvo lemtingas ir ji neteko balso. Buvusi ilgametė jos pianistė ir bičiulė Jevgenija Jelesina vėliau sakė, kad Nijolė nebeištardavusi savo vardo, tačiau išdainuoti Nii-joo-lėė galėjo!..
Po metų, žvarbią lapkričio dieną Nijolei iškeliavus, pagalvojau: „Dieve, kaip šalta... Jai teks atgulti į tokį šaltį...“
Bet Nijolė buvo iškentusi daug kur kas didesnių šalčių...