Giedrė Kazlauskaitė: literatūra vis dar klaidingai painiojama su moralumu

Vytauto Kubiliaus premiją pelniusi Giedrė Kazlauskaitė, paklausta, ar „neprispaudė“ šio apdovanojimo svoris, juk tai tarsi įpareigojimas ir toliau kurti vertybinę literatūrą, kritiškai reflektuoti literatūros lauke vykstančius procesus, rašytoja pritariamai linkteli – prispaudė! „Vytautas Kubilius buvo didelė asmenybė, nesu tokio paties mastelio. Jis gebėjo mąstyti panoramiškai, paliko daug mokslo darbų, aprėpiančių ir istoriją, ir komparatyvistiką, ir kritiką. Iš jo knygų mokiausi, o dienoraščiuose radau labai įtaigaus asmeninio liudijimo, kaip sovietmetis gniuždė žmones”, – sakė ji, iškart po premijos įteikimo iškilmių Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

Šiųmetė V. Kubiliaus premija literatūros kritikei, rašytojai G. Kazlauskaitei skirta už kritiškas, polemizuoti kviečiančias, itin platų literatūros spektrą (nuo vaikų literatūros iki bestselerių ir mažo tiražo poezijos knygų) apimančias bei aiškų vertybinį – tiek etinį, tiek estetinį – stuburą demonstruojančias literatūros recenzijas, apžvalgas, kultūrinių įvykių refleksijas.

– Kiek literatūra svarbi šiandieninei visuomenei, kokius turi svertus? – ta proga klausiau G. Kazlauskaitės.

– Labai svarbi, net ir nesąmoningame lygmenyje. Turiu omenyje kad ir Cvirkos paminklo istoriją. Rašytojo mitas toks stiprus, kad nuo jo nesaugo net neregėtai brangstantis popierius. Jei kuo nors įžymus žmogus ir visai nemoka rašyti, jis privalo išleisti knygą, kitaip nesijaus „įsiamžinęs“. Žinoma, ironizuoju. Bet jeigu rimtai, ir šiuolaikinė literatūra visuomenėje kelia gana dideles aistras, įtraukdama ją į „Metų knygų rinkimus” ar tiesiog ryškių asmenybių, tokių kaip Kristina Sabaliauskaitė, dėka.

– Viename savo interviu esate sakiusi, kad stebint sekėjų komentarus kolegų sienose, neretai susidaro įspūdis, kad „jie neįgalūs teksto semantikai“. Skaitytojas nutolęs? Interneto eroje intelektualios literatūros kalba nebeatlieka komunikacinės funkcijos?

– Skaitytojas įvairus: ir labai intelektualus, tik tokie nebūtinai seka mano kolegas. Deja, statistinis rašytojo sekėjas savo komentarais atspindi mokykloje gautas lietuvių kalbos pamokas, dėl kurių turinio ir kokybės šiandien tebelaužomos ietys. Literatūros kalba, manoma, atlieka estetinę, ne komunikacinę funkciją. Bet rašytojai socialiniuose tinkluose skelbia daug ką: ir grožinius tekstus, ir pilietines pozicijas, ir pajuokavimus. Sekėjams stinga teksto suvokimo, funkcijų skyrimo, ironijos atpažinimo įgūdžių. Ir patį humorą poliarizuoja politinis korektiškumas: vakarietiškiau išsilavinusiems nebejuokinga tai, kas anksčiau linksmindavo.

Giedrė Kazlauskaitė

„Aukso amžius atėjo feisbuko įrašams ir iš jų pagamintoms knygoms. Nors visgi jie funkcionalesni kaip įrašai, nes interaktyvūs“

– Rašėte: „O aš ir toliau piktybiškai rašysiu eilėraščius, jie vieninteliai neapsimoka, nėra naudingi, prieš nieką nesižemina, išmaldos neprašinėja.“ (Eilėraštis iš rinkinio „Meninos“). Ar nuomonė nepasikeitė? Sakoma, kad skubanti visuomenė geba priimti labai konkrečią ir suspaustą informaciją, o eilėraščio žanras kitąsyk ir nereikalauja ilgo atsidėjimo skaitymui – išeitų, poezija išgyvena „aukso“ amžių, ar klystu?

– Pasikeitė (šypsosi). Poezijoje nutariau sustoti, bet ne dėl ekonominių priežasčių. Rašantieji irgi turi savo etapus, lūžius, tikslus. Daug geriau būtų keistis, o ne tiražuoti jau išmoktus parašyti eilėraščius. Skubanti visuomenė labiau linkusi pati mėginti rašyti (eilėraščius lengviausia ir greičiausia), o ne skaityti. Aukso amžius atėjo feisbuko įrašams ir iš jų pagamintoms knygoms. Nors visgi jie funkcionalesni kaip įrašai, nes interaktyvūs.

Smalsus lietuvių skaitytojas vis „snobėja“

– Vėl Jus pacituojant, kažkada pasamprotavote, kad „poezija pirmiausiai yra tekstas, žodžiai, o jų sudėliojimas – labiau amatas, negu antgamtinis įkvėpimas“. Ar tikrai viskas yra taip pragmatiška? Vien žodis „poezija“ jau dainuoja...

– Labai norisi prieštarauti Jūsų paskutiniam sakiniui! Aplinkui matau kiek per daug „pakylėto“ poezijos vertinimo, rašytojų garbinimo, nors daug didesnė būtų garbė, jei skaitytojas viso labo analizuotų jų tekstus. Taip, poezija turi tokios neapčiuopiamos duendės (ispaniškas žodis, kuris ir išreiškia tą dainavimą), kurios neįgrūsi į jokius rėmus. Bet kai imi svarstyti, iš ko ji padaryta, matai, kad tai konkretybės – žodžiai, sakiniai, pauzės, strofos. Ir tai amatas. Labai retas ima rašyti gerus eilėraščius iškart, vien iš „įkvėpimo“ dvasios, be nevykusių pradinių bandymų, be kasdienio skaitymo, be kalbos ritmikos lavinimo.

– Renkantis knygą neretai tenka išgirsti frazę – „geras rašytojas“. Turbūt į tai reaguojame kiekvienas savaip, sudedame savo lūkesčius, tačiau galbūt čia yra užkoduotas tam tikras ženklas?

– Toji frazė nėra bloga, ji apie kokybę. Turbūt niekas taip nebevadina Paulo Coelho ar Dano Browno. Džiaugiuosi, kad smalsus lietuvių skaitytojas vis „snobėja“, orientuojasi pasaulio literatūros premijų nominacijose, skaito užsienio kalbomis. Ir apie lietuvių autorių knygas jau garbės reikalas „turėti nuomonę“ – kad ir kokia ji būtų, reiškinys džiugina, nes knygos prieš tai perskaitomos.

– Esate poetė, prozininkė, eseistė, meno kritikė, leidinio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė… Kaip savyje sutalpinti tiek rašytojiškų užduočių, susistyguoti darbotvarkę?

– Humanitarų uždarbis nedidelis, tačiau bent jau darau tai, kas man iš tikrųjų įdomu ir tame matau prasmę. Nenumoju ranka į papildomas užduotis, tada ir atrodo, kad veiklos sričių daug. Neseniai sapnavau, kad Andrius Jakučiūnas man sako: „Tu gyveni iš literatūros“. Sapne nustebau, bet gal ir beveik tiesa. Kokiais 2000-aisiais tai atrodė neįmanoma. Marcelijus Martinaitis per paskaitas įspėjo, kad neturėtume tokių iliuzijų, jei jau nutarėme studijuoti filologiją. Dabar galvoju, reikėjo bent dvidešimties metų nelengvo, visiškai „neapsimokančio“ darbo, kad sapne išgirstum, jog gyveni iš literatūros.

Lyg dar maža būtų kultūrinės priešpriešos

– Gimėte Kėdainiuose, augote Kybartuose, dabar gyvenate Vilniuje. Ar „vietos aplinkybė“, ir tokie su kovidu šiek tiek susiję pojūčiai – skonis ir kvapas – svarbūs kuriamiems tekstams, patiriamiems įkvėpimams? Kada prarandami šie pojūčiai?

– Nežinau, anksčiau pasisakydavau prieš „urbanistinį nacionalizmą“ – perdėtą vietovės, kurioje gimei ar gyveni, sureikšminimą. Ypač nepatikdavo, kai prieš Kalėdas Vilnius ir Kaunas „matuojasi eglutėmis” – lyg dar maža būtų kultūrinės priešpriešos. Dabar suvokiu, kad egzistuoja šioks toks prieraišumas, nors ir kaip jį neigčiau. Neįmanoma atskirti romaną pradedančio rašyti Prousto sąmonės nuo liepžiedžių kvapo ar madlenos skonio. Tai fenomenologija, bet tokia prieiga prie teksto būdinga ne visiems.

– Literatūros tyrinėtojai (mmcentras.lt) sako: „Bendrame kontekste Kazlauskaitė išsiskiria atvirumu – tai pirmoji rašytoja, save įvardijusi kreiva (queer).“ Nesu to girdėjusi, jei taip įsivardijote – ką turėjote omenyje, ką sutalpinate į žodį „kreivas“ – toleranciją ar orientaciją, prijautimą?

– Šiandien pasakyčiau mažiau įmantriai: esu LGBT bendruomenės dalis, turiu netradicinę šeimą. Paradoksalu, bet daugiausiai tos bendruomenės žmonių sutinku bažnyčioje, kur turime LGBT maldos grupę. Tai labai praplečia mano pasaulio suvokimą, pamatau ir kančios, ir nuostabaus dvasingumo.

Giedrė Kazlauskaitė

„Labai retas ima rašyti gerus eilėraščius iškart, vien iš „įkvėpimo“ dvasios, be nevykusių pradinių bandymų, be kasdienio skaitymo, be kalbos ritmikos lavinimo“

– Tęsiant tyrinėtojų tyrinėjimus – daroma išvada, kad kartu su 8 dešimtmečio antroje pusėje gimusiais rašytojais ir kritikais Mariumi Buroku, Andriumi Jakučiūnu, Rimantu Kmita esat priskirtini „individualistų kartai“, nes visiems jums būdingas kritiškas požiūris į save ir sociumą. Tačiau individualistas apibrėžiamas ir kaip iškeliantis asmeninius siekius ir vertybes virš visuomenės tikslų bei vertybių, atmetantis tikėjimą, moralines, socialines normas. Tad, Jūsų manymu, kokie dėmenys svarbūs Jūsų kartos autoriams, Jums pačiai?

– Toji prielaida teisinga, mūsų kartai iš tikrųjų būdinga alergija sovietiniam kolektyvizmui, kurio dar teko ragauti. Būdingas perdėtas kritiškumas, kartais net cinizmas, egoistiška introspekcija, ribotas gebėjimas mąstyti bendruomeniškai. Tikiuosi, kad vaduojuosi iš tokio individualizmo. Bet yra ir gražių bruožų, pavyzdžiui, beatodairiškas troškimas suprasti, rašant išsiaiškinti ontologinius dalykus. Toks vidaus degimas, nekantra, neramybė, godulys.

– Verba docent, exempla trahunt (Žodžiai moko, pavyzdžiai traukia). Kuri lotyniškos sentencijos dalis rašytojui turėtų būti svarbesnė – kažką pamokyti, ar tapti pavyzdžiu?

– Šiandien nebent vyresnės kartos rašytojai tiki, kad galėtų ką nors pamokyti. Mes iš pat pradžių kratėmės tokios misijos. Ir į pavyzdžius, kaip rodo mūsų biografijos, kažin ar visi galėtume veržtis. Čia derėtų prisiminti V. Kubiliaus mintį, išreikštą tuo metu skandalingame straipsnyje „Talento mįslės” (1972 m.): rašytojai nėra ir nebus šventieji, jie yra klystantys, neretai iš savo klaidų besimokantys žmonės. Literatūra vis dar klaidingai painiojama su moralumu: net abitūros rašinių temos kartais verčia jaunuolius ideologiškai „teisingai” samprotauti apie Tėvynę, lietuvių kalbą, emigraciją. Bet tai nėra literatūros, kaip estetinės verčių sistemos, uždavinys.