Išties, pasaulį stebina mūsų dirigentės: Mirga Gražinytė-Tyla, Adrija Čepaitė, o dabar – ir G. Šlekytė. Šiuo metu ji keliauja po pasaulį kaip samdoma dirigentė, muzikuojanti kartu su žymiausiais Europos orkestrais (užima Linco Brucknerio orkestro pagrindinės kviestinės dirigentės ir Bavarijos valstybinio teatro muzikos asistentės pareigas). Nors Lietuvoje G. Šlekytė yra gana retas svečias, menininkė labai džiaugėsi galimybe koncertuoti savo gimtajame krašte. Besiruošdama koncertui, iškart po repeticijos į dirigento kambarį pakvietusi muzikė pokalbyje atvirai dalinosi apie dirigento kelią, šios profesijos pliusus bei minusus, bendrystės narkotiką ir kultūros svarbą visuomenei: „Kultūra turi daugiau potencialo, negu išnaudojama. Čia ir yra viena didžiausių misijų – parodyti visuomenei, kiek naudos, įkvėpimo, nusiraminimo ir pamąstymų ji suteikia“, – teigia G. Šlekytė.
– Vaikystėje Jus domino šokis, dainavimas. Dabar dažnai užsimenate apie pomidorų auginimą, ekologinį ūkį. Tačiau kodėl vis dėlto dirigavimas?
– Išvažiavau studijuoti dirigavimo vos tik baigusi M. K Čiurlionio menų mokyklą. Tuo metu dar stipriai svarsčiau dėl šios profesijos. Tačiau studijos Austrijoje, Grace, mane labai įtraukė.
Supratau, kad noriu siekti šio kelio. Jeigu jau pasiryžti būti dirigentu, reikia labai daug investuoti. Tai privalo būti gyvenimo būdu ir pašaukimu, kitaip neįmanoma.
– Baigėte M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Koks yra čiurlioniukas?
– Tiesa, kad čiurlioniukai išsiskiria. Daugelis iš mūsų patyrė didelį kontrastą – mokykloje buvome griežtai, kryptingai lipdomi, o studijos užsieny ar apskritai darbas po mokyklos pareikalavo savarankiškumo, laisvumo. Mane, atvažiavusią į Gracą, ištiko šokas, nes įskaitų praktiškai neturėjau, tik baigiamąjį dirigavimo egzaminą po visų bakalauro studijų. Toks kontrastas tarp griežtumo ir laisvės parodo, kas geba mokykloje gautus įrankius vėliau kūrybiškai panaudoti.
Prisimenant mokyklą, chorinio dirigavimo skyrius buvo ypatingas tuo, jog visi kartu dainuodavom chore ir važiuodavom į keliones. Čia tikriausiai R. Gražinio dėka choras tapdavo tikru kolektyvu. Nemažai metų, valandų praleisdavom kartu žygiuose, kelionėse. Toks bendrumas labai vienija, jis jaučiasi net pabaigus mokyklą.
– Kokios asmenybės Jus formavo kaip dirigentę?
– Man labai pasisekė su mokytojais. Jie buvo labai įvairūs ir mokykloje, ir jau studijų laikotarpiu Leipcige, Grace, Ciuriche. Visi mano mokytojai buvo skirtingi, bet nė vieno iš jų negalėčiau išbraukti iš savo kelio, nes tada nebūčiau tokia, kokia esu. Negalėčiau išbraukti netgi to, ko anksčiau nesupratau, kas atrodė kaip klaida.
– Kokiomis savybėmis dirigentas išsiskiria iš kitų muzikų?
– Dirigentai privalo turėti labai platų akiratį ir jausti visumą. Orkestrantai turi savo individualias partijas, o dirigentas apie partijų santykį žino kur kas daugiau. Kuo daugiau maestro žino, tuo lengviau pasiekti rezultatą. Taigi pirmoji savybė būtų visumos supratimas, o antroji – komunikacija. Dažnai ir su kolegomis tarpusavy kalbamės apie komunikacijos, lyderystės būdus – kaip pasakyti, kad būtų aišku, bet neįžeidu; kaip bendrauti kolegiškai, bet kartu būti ir lyderiu; kaip įkvėpti muzikine prasme. Na, o trečioji, pati svarbiausia savybė – muzikalumas. Svarbiausia, kad žmogus įkvėptų su juo bendrai siekti rezultato, turėtų viziją. Gali būti ir technika, ir komunikacija, ir žinios, bet... Kai kurie tai dar vadina charizma.
– Paminėjote komunikacijos svarbą. Esate samdoma dirigentė, tai reiškia, kad nuolat koncertuojate su vis kitais kolektyvais. Kaip surasti bendrą kalbą su nepažįstamais atlikėjais?
– Tik ieškant. Ieškai, ieškai... Visą gyvenimą ieškai, kiekvieną dieną iš naujo. Ne kaskart pavyksta, bet kai pavyksta, tai tampa lyg narkotiku. Kad ir kokie profesijos sunkumai, kad ir kaip atrodytų, jog gal geriau kažką kitą daryti, gal ūkio sferoje darbuotis (juokiasi)... Tačiau nugali tas bendrumo narkotikas, kuris yra labai stiprus, jo vis norisi.
– Ir tam nėra jokio recepto. Juk tai visiškas bandymų kelias.
– Taip. Tie momentai ateina visai netikėtai. Kartais tikiesi, kad čia bus tas momentas, o jo nėra.
– Tikriausiai tokie iššūkiai, neužsistovėjimas Jus labiausiai ir traukia šioje profesijoje.
– Būna, kad ir nepatinka. Kam kiekvieną dieną patinka darbe? Aš dažnai pagalvoju – ar reikia tiek streso? Ar reikia vėl viską pakuotis, vėl važiuoti, vėl viską iš naujo pradėti? Kas pažiūri į svetimą gyvenimą, dažnai galvoja: „O, ji visur važinėja, kaip jai gerai.“ Tačiau nebūti niekada namie, visada pradėti viską iš naujo... Tai labai aiškūs minusai. Bet kita vertus – naujos patirtys, naujos vietos, besiplečiantis akiratis. Visur yra ir privalumų, ir trūkumų.
– Dažnai dirigentams priskiriama koncerto sėkmė. Ar taip teisinga mąstyti?
– Tikrai ne. Sėkmė yra bendra, bet atsakomybės dirigentui yra daug. Iš tikrųjų, kai jau viskas surepetuota, 90 procentų dirigentai nebereikalingi. Bet kas tie likę 10 procentų? Čia jau yra aukštasis pilotažas. Mane įkvepia dirigentai, kurie daug iniciatyvos atiduoda orkestrui. Galbūt ne pačią pirmą dieną, o jau per koncertą. Manau, tai ir yra tas aukštasis pilotažas, kai visi kartu kuria šią sėkmę.
– Šeštadienį filharmonijoje diriguosite gerai žinomus kūrinius – J. Brahmso Simfoniją nr. 2 bei Gubaidulinos Koncertą smuikui ir orkestrui.
– J. Brahmsas – labai specifinis kompozitorius. Jis tiek sau, tiek atlikėjams kėlė labai aukštus reikalavimus. Nelabai žemus ir publikai (juokiasi). Tačiau tikrai verta investuoti – pradėti pažintį su kompozitoriumi, įsileisti į širdį ir gyventi. Kritikas E. Hanslickas rašė, jog Brahmso muzika yra kaip nakties dangus – kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau matosi žvaigždžių. Šis palyginimas labai tikslus.
Atrandu ir savotiškas Brahmso sąsajas su savimi. Man labiausiai patinka kompozitoriai, kurie jautėsi tradicijos dalimi ir toje tradicijoje jau įvaldę formas, vėliau tapo laisvi. Be to, Brahmso antroji simfonija buvo parašyta prie Vėrto ežero. Būtent toje pačioje pakrantėje, kur aš dabar gyvenu. Kompozitorius laiške rašė, kad aplinkui yra tiek melodijų ir idėjų, jog reikia atsargiai žengti žingsnį, kad neužmintum ant kokios geros melodijos. Ši simfonija yra pati giedriausia ir šviesiausia iš Brahmso kūrinių. Tai motyvuoja ateiti ir klausytis, ypač kai dabar tiek tamsos. S. Gubaidulinos smuiko koncerte taip pat daug vilties.
– Paminėjote viltį. Kodėl kultūros, meno reikšmė ne prarandama, o tik sustiprėja sudėtingais pandemijos, karo periodais?
– Šiuo metu visiems žmonėms labai reikia koncertų, nes labai daug nerimo. Muzika kartu su kitais menais, kurie vyksta čia ir dabar, yra ypatinga tuo, kad dabartiniame lekiančiame pasaulyje tarsi sustabdo, sulaiko su šia nata, su šiuo akordu, šia harmonija. Dažnai girdime patarimą – gyvenk šia akimirka. Tai lengva pasakyti, bet sunku įgyvendinti. Manau, kad buvimas čia ir dabar su muzika yra daug lengvesnis. Muzika padeda susikoncentruoti. Tad reikia veikti nesustojant ir galvoti, kaip per edukaciją, per įvairius formatus atverti kultūros pasaulį kuo platesniam žmonių ratui. Tai ir linkėčiau, kad kuo daugiau žmonių tai atrastų.
– Dėkoju už pokalbį.