Gigantiškus piešinius ant pastatų sienų kuriantis EttoJa: slapyvardis man reikalingas ne dėl to, kad daryčiau ką nelegalaus

Gigantiškų piešinių ant sienos autorius, prisistatantis slapyvardžiu EttoJa, tikino nenorintis būti įvardintas vardu ir pavarde, mat kaip muralizmo atstovas jis tame mato naudos sau. „Vardą ir pavardę man davė tėvai, pats nesirinkau, o slapyvardis – mano pasirinkimas, juo ir noriu būti žinomas. Dažnai medijose nori paminėti ir tą, ir tą – man tai nelabai suprantama. Jeigu turi slapyvardį, kam tada minėti vardą ir pavardę? Šiek tiek disonansas“, – sakė EttoJa, kurio personalinė darbų paroda „Square of life“ rodoma „Hungry eyes“ galerijoje.

Yra poreikis gilesniam menui

„Gatvės menininkai, tikrieji street art'eriai, kuria nelegaliai, todėl jiems automatiškai reikia slėpti savo tikrąjį vardą, o aš daugiausia kuriu legaliai. Užsiimu muralizmu. Muralai – dideli, spalvoti piešiniai, kurių projektai suderinti su krūva instancijų... Tai nėra gatvės menas – taip vadina, bet faktiškai muralizmas yra atskira rūšis. Atsišakojimai – grafitis. Gatvės menas gali atsiskleisti bet kokia forma – skulptūromis, instaliacija, piešiniais... Tikslo slėpti pavardę tarsi nebelieka, bet vis tik kiekvienas menininkas turi savo prekės ženklą – sceninį pseudonimą kaip alter ego. Kartais žmonės nebežino, į kurį žiūrėti – jis yra Arturas ar Ettoja? Asmenybės truputį skiriasi, net ir išvaizda“, – apie viešą įvaizdį kalbėjo EttoJa.

Minėtoje parodoje pristatomi naujausi EttoJa risografinės spaudos technika atlikti darbai. Anotacijoje skelbiama, kad galerijos erdvėje išklojama „kelių sekundžių istorija apie šiuolaikinio žmogaus egzistencinę dramą, aprėpiančią socialinės kritikos, karo ir laiko temas.“ Su mintimi, kad parodoje slypi stiprus užtaisas, EttoJa sutiko – poreikis gilesniam menui yra.

„Bet menininkas turi tiek motyvacijos kurti, kiek jis jaučia atsaką iš visuomenės. Aišku, tą atsaką žymiai greičiau ir lengviau gauti padeda paviršutiniški, linksmi darbai. Jeigu žiūrovą darbai palinksmins, bus su humoru – jis noriau eis į parodą, dalinsis ir pan. Kas gi nori panerti į depresyvias mintis? Bet, iš kitos pusės, aš natūraliai jaučiu tokį poreikį, manyje susikaupė tam tikros mintys, emocijos, ir aš jų negaliu atsikratyti kitokiu būdu nei per kūrybą. Galbūt ir pas kitus susikaupė lygiai tokios pat emocijos ir jausmai, bet jie nežino, kaip jų atsikratyti, nes nėra menininkai, todėl bando kitokiais būdais – išsportuoti, išlieti visa tai. Aš bandau pasižiūrėti iš menininkų pusės“, – pasakojo kūrėjas.

Per kvadratą – gyvybės ratas

EttoJa tikino, kad šįsyk jam norėjosi visas egzistencines savo mintis apjungti į vieną. „Apskritai, visą savo gyvenimą jutau nihilistinį požiūrį į gyvenimą, – vis tiek viskas baigiasi, vis tiek mes mažos dulkelės kosmose ir t.t. Bet ši paroda – savotiškas ratas–kvadratas – ten, kur prasideda, ten ir baigiasi... Tačiau gyvybės ratas – nuolatinis. Netgi jeigu mes ir mąstysime niūriai, galvosime, kam čia viso to reikia, bet be mūsų – to rato netgi nebus. Karo metu vis tiek turime judėti į priekį, daryti savo mažus darbelius, kiekvienas atlikti savo vaidmenį, ir netgi jeigu mums nepavyks... mes prisidėsime prie gyvybės grandinės, pavyks kažkam kitam... Mišrios mintys – ir pozityvu, ir ne“, – dalinosi emocijomis menininkas.

Kvadratas, anot parodos autoriaus, tokia tiesmuka metafora: „Į dėžę žmogus uždarytas nuo vaikystės, – jam primetamos tam tikros visuomenės normos, jis turi jas išmokti, po to turi išlipti iš tos dėžės, atrasti savo kelią. Ne tik apie menininkus kalbant, apie bet ką. Mokinys išeina iš mokyklos, savotiškas ruošinukas, tik po to atranda save, ką nori daryti gyvenime, prasmę. Turi mąstyti „out of the box“ ir pan. Jeigu pažvelgti tiesiogiai – visur yra matomas kvadratas: laikau rankoje stačiakampį telefoną, sėdžiu ant stačiakampės sofos, žiūri į monitorių, patalpoje – jis mus nuolat lydi iki paskutinės dienos.“

Paklaustas, kaip supratęs, kad norintis užsiimti menais, EttoJa pasakojo mokyklos suole norėjęs būti architektu.

„ Norėjau sekti savo senelių ir tėvų pavyzdžiu. Senelis buvo architektas, nuo vaikystės mačiau brėžinius, rapidografus, kalkes, liniuotes, mane žavėjo tas ne visai suprantamas pasaulis, – kai aš ten kokių šešerių metų sėdžiu, o senelis braižo prie senovinių lempų... Romantiškai visa tai atrodė, kad sukuri tikro pasaulio objektus, keiti visą miesto aplinką vien nuo savo piešinukų pradėdamas. Pradžia brėžiniai, o po to visa tai pavirsta į gyvenimą. Buvo įdomu, pabaigiau architektūrą, bet supratau, kad turiu daugiau minčių, kurių negaliu atsikratyti, išreikšti per architektūrą. Jau studijų metu visą laiką bandžiau save išreikšti per meninę pusę, – iliustratoriaus, muralisto“, – prisiminė EttoJa.

Kai kurie darbai išlieka atmintyje, netgi kai jų nebėra

Vadinamieji muralai šiandien, be abejonės, tampa traukos objektu, pokyčiai niekada nelieka nepastebėti. Tokie sienų piešiniai, EttoJa tęsė, išlieka ilgam, jis yra įrašytas į gatvės meno žemėlapius.

„Turistai gali pasižiūrėt, kur yra kokie darbai. Nemažai užsieniečių ir lietuvių menininkų yra padarę tų darbų. O gatvės menas – trumpalaikis, prieinamas uždaresnei bendruomenei, bet kai kurie darbai neblogai nuskamba, lieka atmintyje, netgi kai jų nebėra. Pavyzdys – garsiojo gatvės menininko Banksy darbai arba dailininko Antano Dubros sumanymas. Jis ant vienos Žaliojo tilto sovietinių skulptūrų buvo padėjęs ant glaistymo mentelės savo kurtą realistišką torto gabaliuką, bet mažai žmonių spėjo pamatyti, greit buvo nuimtas (kompozicija „Pramonė ir statyba“, – aut. past.). Aš turiu nuotrauką – žinau, ir dar kas nors žino. Tokie gatvės meno darbai, mano manymu, gali būti labai stiprūs, sąmojingi, bet, deja, jie trumpalaikiai.

Prasidėjus karui Ukrainoje imta kalbėti apie meno daromą įtaką. Galima sakyti, kad karo lauko sąlygomis kultūra, kūryba ilgainiui tapo stipriu, nepasiduodančiu kovotoju. Kaip pažymėjo EttoJa, – menas visais laikais buvo stiprus įrankis formuojant socialinę nuomonę.

„Pablo Picaso „Gernika“ („Guernica“) rodo karo žiaurumus. Ar menininkai labiau įtikėjo savo jėgomis praėjus metams po Rusijos įsiveržimo, užpuolimo? Galbūt. Bet šiaip, projektai atsiradinėjo nuo pat pirmų dienų. Prie Rusijos ambasados performansas su Rūta Meilutyte („Swimming Through“/„(iš)plaukti“), kitokie darbai ir akcijos... Visa tai padeda žmonėms atverti akis, labiau įsijausti. Kasdien eini į darbą, vedi vaikus į / iš mokyklos, gamini valgyti – tu esi savo pasaulėlyje, kažkur kažkas vyksta, kol tavęs neliečia, tau gal ne visai ir rūpi. O kai stiprus meno kūrinys – visi pradeda jį matyti, apie jį kalbėti, tai irgi tave paliečia, kartais padeda labiau suprasti, nusiraminti savyje, priimti, sukurti veiksmų seką. Agresorei Rusijai užpuolus Ukrainai mano iliustracijos ir visas feed'as stipriai pasikeitė. Gerai atsimenu, prasidėjus karui sukūriau tigrą, nes buvo tigro metai... Buvo daug minčių, visai ne apie karą. Po to – neviltis, bet po keleto dienų supratau, kad turiu veikti. Manyje iki šiol nedingo šis nusiteikimas“, – sakė menininkas.