Gimtadienį mininti Irena Milkevičiūtė: apie neįprastą šventę, dainavimą ir karantino suniveliuotą pasaulį

Viena ryškiausių Lietuvos muzikos kultūros asmenybių, neprilygstamoji Normos, Cio-Cio San, Toskos, Aidos ir kitų įsimintinų operinių partijų atlikėja, sopranas Irena Milkevičiūtė trečiadienį mini 74-ąjį gimtadienį. Anot operos primadonos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dainavimo katedros profesorės, dabar svarbiausia būti sveikai, visas jėgas skirti jaunimui, kad jie tobulėtų.

Džiaugsmas dainuoti

Paklausta, ko sau palinkėtų gimtadienio proga, I. Milkevičiūtė sakė: judėti, dirbti, kol galėsianti. „Džiaugiuosi dėl savo vaikų, anūkų, svajoju, kad jie tvirtai atsistotų ant kojų“, – pridūrė ji.

Solistė nelinkusi sureikšminti šios dienos, tačiau tikino, visada sulaukdavusi priminimo iš aplinkinių. Tarp sveikinančių patys artimiausi – dukra Asmik (operos solistė Asmik Grigorian – aut. past.) sūnus Irvidas. Kaip vieną iš pradžiuginusių dalykų per gimtadienį I. Milkevičiūtė išskyrė jubiliejinius koncertus, kai turėjo galimybę dainuoti kartu su maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Įsimintinas ir Grafienės vaidmuo Piotro Čaikovskio operoje „Pikų dama“. Kaip sakė I. Milkevičiūtė, „irgi džiaugsmas dainavime“.

„Didžiausia dovana man, ir žiūrovams. Manau, mes esame laimingi tuomet, jei galime kažką duoti“, – pažymėjo ji.

Tačiau didelių koncertų, regis, kol kas nenusimato. „Nežinau, ar išvis benusimato... Dabar visas pasaulis suniveliuotas, pas mus Lietuvoje taip pat, ypač kenčia kultūra. Dukra šiandien turėjo būti Prancūzijoje, bet „Pikų damą” atšaukė. Su studentais džiaugiamės, kad bent vieną kartą per savaitę leidžia susitikti, dirbame nuotoliniu būdu. Tikrai reikia save suimti į rankas, kad neįkristumei į depresiją. Kartais netgi pagalvoju, kad galbūt reiktų baigti darbą ir su studentais, nors būtų negerai, jei taip padaryčiau – liūdnai kalbu, bet...“, – nekokios nuotaikos neslėpė sukaktuvininkė.

Studentams būtų labai didelis minusas, – konstatuoju. „Ir man pačiai. Darbas su studentais priverčia pasitempti. O dėl balso – tam, kad koncertuotum, tu turi kiekvieną dieną repetuoti, užsiimti trenažu kaip sportininkas, kitaip atsisako raumenys, kvėpavimas“, – su specialybės specifika pažindino I. Milkevičiūtė, Nacionalinės premijos laureatė.

Namuose repetuoti operos legenda sau neleidžia, nenori kaimynams drumsti ramybės.

„Anksčiau eidavau į akademiją, o dabar čia lankomės tik kartą per savaitę – to per mažai. Liūdna ir studentams, ir man pačiai. Balsas bėgant metams nepasikeitė, dar vis galiu pagal savo diapazoną kūrinius atrasti, kurie tiktų šiuo metu. Bet tam reikia treniruotis. Pavyzdžiui, šiandien dirbau, pasižiūrėjau kūrinėlius – liepos mėnesį laukia koncertas su kameriniu orkestru „Musica humana“, kurį organizuoja mano studentai“, – tikisi vasarą atsirasiančių karantino atlaisvinimų I. Milkevičiūtė.

Jei atsiranda pasiūlymų yra laiminga, jei ne – taip ir turi būti

Solistė šypsodamasi tikino, kad dėl vaidmenų operoje visos jos svajonės jau išsipildė, o jei sulaukia pasiūlymų – yra dėkinga. „Jeigu Dievulis kažką man pameta, tai labai džiaugiuosi. Visad atsiranda neplanuotų dalykų. Visai neseniai šv. Kazimiero bažnyčioje turėjau koncertą su vargonininke Renata Marcinkute-Lesieur. Yra daug talentingo jaunimo, tad susitaikiau su mintimi – jei atsiranda pasiūlymų, esu labai laiminga, jei ne – taip ir turi būti“, – tikino I. Milkevičiūtė, už ilgametį indėlį į operos meną apdovanota „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimu.

Į pastebėjimą - pasvarstymą, kad, tikriausiai, taip jau surėdyta – šalia talento eina ir kuklumas, I. Milkevičiūtė atsakė, ar tik nebūsią čia labiau prigimtiniai dalykai.

„Negali nosį iškėlęs vaikščioti. Vienam duoda daugiau, kitam – mažiau. Svarbu bendrauti paprastai, nuoširdžiai – tai visada sugrįžta su kaupu“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ar tarp studentų mažiau sužvaigždėjimo, netinkamo savęs įsivertinimo? „Kiekvienas skirtingas. Vieni talentingi, bet jie neužriečia nosies, yra kuklūs ir paprasti, o kiti... Pasaulis labai margas. Ateinantys studijuoti į mūsų specialybę daug tikisi, nori pasiekti aukštumų, tačiau konkurencija labai didelė. Aišku, yra ir laimės dalykas – iš viršaus žvaigždė laiminga arba ne. Jei studentas nekvailas, supranta“, – kalbėjo I. Milkevičiūtė.

Tarp I. Milkevičiūtės ugdytinių – dukra Asmik – vienas žinomiausių pasaulio sopranų, geriausia pripažinta operos solistė. Panašių talentų, I. Milkevičiūtės pastebėjimu, akademijoje yra.

„Pernai studijas baigusi Eglė Stundžaitė, pirmame magistrantūros studijų kurse Operos teatre besistažuojantis tenoras Karolis Kašiuba, maestro Vladimiro Prudnikovo studentė Kamilė Balabonaitė... Yra talentingų vaikų, tik reikia sudaryti sąlygas, o jiems patiems – labai to norėti ir siekti“, – pažymėjo ji.

Pasinėrus į prisiminimus – ašaros byra

Garsios mamos negaliu nepaklausti apie garsiąją dukrą A. Grigorian, kaip jai karantinas? „Sakė turinti „susireguliuoti planus“, nes Prancūzijoje dėl pandemijos iškrito daug spektaklių... Tačiau tų pačių kūrinių įrašai įvyks, įsiamžins, tai išlieka ilgam. Na, o rytoj ji turės pandemijos įkvėpto ciklo koncertą „Koncertas vienam“ su pianistu Luku Geniušiu, Kongresų rūmuose – tas vienas žiūrovas savo gimtadienio dieną būsiu aš“, – apie ypatingą dovaną užsiminė I. Milkevičiūtė.

Įkvėpimą ne vienam dovanojusi operos primadona atvirai prisipažino, kad šiandien į prisiminimus pasinerti pakviečia visagalis feisbukas, į paviršių ištraukiantis įkeltus įrašus. „Džiugina komentarai, palaikymas, o pasinėrus į prisiminimus – man pačiai ašaros byra... Visa tai buvo, tai jau buvo...“, – nostalgijos jausmo neslėpė solistė.

Ji pasakojo esanti tikrai laiminga, kad gyveno operos solistės gyvenimą, turėjo būtent tokią specialybę. „Man dainavimas yra gyvenimas. Žinoma, savo atliekamuose kūriniuose visada randi techninių klaidų, jas analizuoji. Galbūt norėtum, kad vienoje ar kitoje vietoje kūrinys kitaip suskambėtų. Su laiku vis tobulėji, matai savo klaidas, bet jų yra visada, nesam tobuli.Tačiau dėl mano pasirinkimo dainuoti, to, kas vyko – esu labai laiminga“, – patikino solenizantė.

Jauniems kūrėjams I. Milkevičiūtė linkėjo siekti, dirbti, norėti. „Svajonės visada pildosi, tik jos šiaip sau neateina. Turi įdėti daug darbo, kad tai įvyktų“, – atkreipė dėmesį ji.

Dažnai pabrėžiama, kad stažuotės užsienyje ypač vertingos operos solistams. Šiai nuostatai pritaria ir I. Milkevičiūtė, sakydama, kad talentingas ir geras solistas yra matomas, jį pastebi vadybininkai, pakviečia koncertuoti ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje.

„Tai labai svarbu, gali daug išmokti, pamatyti, tobulėti – tik pliusas. Mano atveju, padėjo tarptautiniai konkursai. Angelai mane globojo ir saugojo. Aišku, galėjo būti kitoks kelias – daug priklauso nuo sąlygų. Viena auginau vaikus, ir mama serganti, tai mane pristabdė. Viena garsiausių Rusijos operos solisčių Irina Archipova, tarptautinio konkurso pirmininkė, sakydavo: „Irena, tu labai neaktyvi.“ Jei turi daug buitinių stabdžių negali savęs skirti tik savo specialybei. Bet pasiekiau nemažai“, – pripažino garsenybė.

Scenoje – apie keturiasdešimtmetį

Pasaulinį pripažinimą pelniusi dainininkė scenoje jau apie keturiasdešimtmetį. 1976-aisiais Lietuvos muzikos akademijoje (prof. Zenono Paulausko klasė) baigė dainavimo studijas. Tais pačiais metais buvo pakviesta į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT), kuriame atliko pagrindines lyrinio ir dramatinio soprano partijas.

1978-1979-aisiais studijas tęsė garsiojoje Milano La Scaloje, ten parengė Madam Butterfly, Mimi, Violettos bei soprano Giuseppe Verdi Requiem partijas, dainavo to teatro rengiamuose koncertuose Piccola Scala scenoje, Romoje, Parmoje, Busete, Fidencoje.

Dar bestudijuojant, vienas po kito pasipylė laimėjimai. 1976-aisiais laurai Jaunųjų atlikėjų konkurse Taline, po metų – I vieta Michailo Glinkos konkurse Taškente, po kitų – tarptautinio Piotro Čaikovskio konkurso Maskvoje diplomas ir kt., stažuotė garsiojoje Milano La Scaloje. Iškart po studijų – pagrindinės partijos.

Operos primadona yra koncertavusi žymiausiose pasaulio salėse. Yra surengusi 1000 solinių koncertų Lietuvoje ir svetur: Baltijos, Užkaukazės valstybėse, Rusijoje (Maskvos konservatorijos, P. Čaikovskio, Sankt Peterburgo M. Glinkos kapelos salėse), Anglijoje, Airijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Danijoje, Japonijoje, Filipinuose, Prancūzijoje, Austrijoje. Surengė daug įsimintinų koncertų Jungtinėse Amerikos Valstijose (Niujorko Carnegie salėje, Bostone, Filadelfijoje, Baltimorėje, Los Andžele, Čikagoje, Detroite, Klivlende), taip pat Pietų Amerikoje (Rio de Žaneire, San Paule, Buenos Airėse, Montevidėjuje) ir kt.