Garsusis fotografas gimimo dienos proga sulaukė sveikinimų iš aukštų valstybės pareigūnų, valstybės vadovo. Paklaustas, ar tai pakelia ūpą menininkui, R. Požerskis sakė, kad tai tarsi desertas po sunkaus darbo.
Ruošiasi parodoms, planuoja išleisti fotoalbumą
„Dabar ruošiuosi parodoms. Viena ekspozicija bus rodoma Prancūzijos festivalyje. Joje – ilgametė analoginės fotografijos darbų serija „Atlaidai“. Antrąją bus galima išvysti rugsėjo mėnesį MO muziejuje, švenčių tematika. Spalį bus paroda Valensijoje, Stokholme. Šiuo metu sėdžiu prie maketo, leidžiu knygą – fotoalbumą „Menininkai ir mūzos“. Jame – įvairūs menininkai, su kuriais susitikau, draugavau, dalis – išėjusiųjų... Jonas Mekas Niujorke, Eimuntas Nekrošius ir jo teatras, Kauno ir Vilniaus menininkai, architektai, „Anties“ pirmasis koncertas... Tai bendro likimo draugai – tokia nedidelė duoklė, prisiminimo dovana apie juos“, – vardijo planus rudeniui R. Požerskis.
Jis pridūrė, kad kuriamame fotoalbume bus galima pamatyti darbų ir iš šiuo metu vykstančios parodos „Kauno menininkai ir mūzos“ Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje.
Po ilgojo karantino žmonės, anot R. Požerskio, pasiilgę švenčių, susitikimų, džiaugsmingesnio laikmečio, bendravimo.
Pirmas įspūdis – giliausias
Sumanymų daug, darbai virte verda. Kokio skonio fotografo gyvenimui suteikia planavimas, – pasiteirauju.
„Kažkuria prasme turime planuoti kaip ūkininkai. Pavyzdžiui, kaimo žmonės pavasarį ruošia malkas žiemai, kad būtų šilta. Taip ir mes, turime tam tikrus periodus, kada planuojamės temas, jas sodiname, auginame, prižiūrime, tarsi kaimo žmonės grūdus. Rudenį turime derlių, – vaizdžiai palygino fotomenininkas. – Tuo ir skiriasi lietuvių fotografija nuo latvių, estų, baltarusių ar lenkų – temas vystome ilgai, daug metų. Va, mano mokytojas, fotografas Aleksandras Macijauskas dvidešimt metų turgų fotografavo. Temų vystymas atėjęs iš tos agrarinės kultūros – neskubi, bet ir negali užtrukt per ilgai su ta tema. Toks rezultatas pats rimčiausias, solidžiausias, prasmingiausias“, – aiškino Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Tačiau beieškant tęstinumo, gilinantis į kažkokią temą atsiranda iššūkis nesikartoti. „Taip, yra momentas, kai pradedi kartotis. Fotografavau senamiestyje ir pastebėjau, kad nieko naujo nematau, arba tik tas pačias situacijas, kažkodėl netgi nebe tokias įdomias, nebe tokias aštrias. Pirmas įspūdis – giliausias. Jeigu užfiksuoji pirmojo įspūdžio fotografiją – joje daugiausia tos spinduliavimo energijos, formos, šviesos. Jei pasižiūri nuobodžiai, be jausmo – ir fotografijoje to jausmo nebus. Tema turi savo pradžią ir pabaigą. Atėjus pabaigai – praktiškai nebėra ko fotografuot, tai tampa tik laiko gaišinimu“, – sakė R. Požerskis.
Jei požiūris primityvus – fotografijos bus neįdomios
Fotografija, jo pastebėjimu, kad ir kaip būtų keista – surišta su autoriumi, autoriaus asmeniniu gyvenimu, patirtimi, požiūriu. „Todėl studentams visą laiką sakau: reikia balansuoti, kad tavęs nebūtų per daug, kad tavo pasaulis neužgožtų fotografuojamų žmonių pasaulio“, – pasakojo R. Požerskis, VDU Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros profesorius.
Poezijoje, esė rašyme, kaip pastebėjo fotomenininkas, yra svarbūs autoriaus vidiniai atspindžiai, jo gyvenimo suvokimas, o fotografijoje priešingai – ji turi atvaizduoti kitus.
Užkoduotas atminties regeneravimas
Kitas svarbus momentas fotografijoje, pasak menininko, užkoduotas atminties regeneravimas: „Grįžęs iš kelionės ją ilgainiui pamiršti, o fotografijos iš atminties ištraukia tuos momentus, kuriuos tu išgyvenai, bet buvai pamiršęs. Kitaip tariant, fotografija stimuliuoja atmintį.“
Fotografija, R. Požerskio pastebėjimu, tarsi laikmečio simbolis, apibūdinantis epochą. Iš savo fotodarbų meistras išskyrė kertinėmis tapusias fotografijas. Vienoje jų užfiksuoti Sausio 13-osios įvykiai, naktis, kai sprendėsi visos Sovietų sąjungos likimas.
„Nuotraukoje – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis su neperšaunama liemene, aplink jį ginkluoti trys sargybiniai. Tą naktį, tą valandą sprendėsi šalies likimas“, – prisiminė R. Požerskis.
Kaip laikmetį dokumentuojančią R. Požerskis išskyrė ir istorinę Vasario 16-osios signatarų fotografiją, kurioje užfiksuoti visi 1918-aisiais pasirašiusieji aktą.
Simboliais virtusios fotografijos tampa fotografo vizitine kortele? „Jos atsiranda istorijos vadovėliuose. Kaip ir Žalgirio krepšinio fotografijos, žaidžiantis Arvydas Sabonis – tai laikmečio simboliai“, – kalbėjo R. Požerskis, turėdamas omenyje albumą „Žalgirio vyrai“, išleistą 1987-aisiais.
Skaičius gražus, net ir iš vizualiosios pusės
Sugrįžtu prie gimtadienio temos. Negali nepastebėti, kaip šiemet įdomiai susižaidė skaičiai – liepos 7-ąją R. Požerskiui sukako 70 metų. Į klausimą, ar atkreipia dėmesį į skaičių magiją, sutapimus, fotografas atsakė, kad jam visuomet patikdavę skaičiukai – 7 ir 13.
Didžiausia dovana – šeima
Pasisukus kalbai apie gimtadieninius ritualus, R. Požerskis pažymėjo, kad didžiausia šios dienos dovana, būti kartu su šeima, su vaikais. „Gaunu nedideles, bet nuoširdžias dovanas, būdavo, jas įteikia mama, šviesaus atminimo žmona, vaikai, anūkės. Gimtadienio prasmė, simbolis, prisiminimai ir visa esmė – šeima“, – kalbėjo jis.
Sėkmė realizuoti savo idėjas gyvenime, R. Požerskio manymu, iš tikrųjų labai priklauso nuo šeimos, mokytojų ir draugų, kuriuos atsiunčia likimas.
„Mano žmona turėjo tokią intuiciją, kaip žydų kultūroje – žmona daro viską, kad vyrui sektųsi gyvenime, kad jis galėtų realizuoti savo idėjas. Ji instinktyviai suvokė, kad jei man bus gerai – ir šeimai bus gerai. Tai pagrindas, pamatai, ant kurio aš galėjau stovėti ir daryti savo darbus. Esu dėkingas draugams, šeimai ir ypatingai – žmonai“, – dėkojo už gyvenimo dovanas R. Požerskis.