Visgi, anot G. Grajausko, ypatingu pranašu nereikia būti, – ir pandemijos, ir karo nuojautos sklandė ore pakankamai seniai. „Kai kuria prasme, gal ir pranašinga, bet, kad pajustum tai, kas tvyro – nebūtinai turi būti ypatingu pranašu.“
Stebėtojo pozicijoje
– Pasaulio vaizdą, ko gero, sunku suvokti, lekiant probėgomis – jis tik šmėkšteli pro šalį. Tam, matyt, reikalingas stebėtojas, o juo, niekam ne paslaptis, dažniausiai tampa poetas. Norint kurti – be stebėtojo gebėjimų neapsieisi?
– Visa esmė į ką žiūri, ir kaip. Į ką tu esi linkęs įsižiūrėti, ar tu, apskritai, linkęs bėgti užsimerkęs, ir nieko nematyti, nes baisu. Šiaip, rašytojo (negaliu kalbėti už visus), bet mano tokia gyvenimo pozicija ir buvo – stebėtojo.
Man visą laiką buvo ir įdomu, ir gražu, ir baisu vienu metu stebėti tai, kas darosi, stebėti žmones, įvykius, ieškoti sąsajų, ne iškart akivaizdžių ryšių tarp jų. Ir eilėraščiai, didžiąja dalimi, visų pirma, yra sugebėjimas įsižiūrėti ir pamatyti.
Nors ir gyvename tame pačiame pasaulyje, bet matome labai skirtingus dalykus, nekalbant apie tai, kad žmonės skirtingose šalyse, skirtingose pasaulio vietose mato visai kitokį pasaulį. Netgi tavo kaimynas, šeimos narys – mato pasaulį visiškai kitaip negu tu. Tu gali tik nujausti, koks jo pasaulis, kartais iš tam tikrų užuominų suvokti, kokiame pasaulyje jis gyvena.
– Kai anąsyk kalbėjomės, „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ turėjo tuoj tuoj pasirodyti. Bandžiau išklausti, ką reiškia šis paslaptingas knygos pavadinimas. Tuo metu, regėjosi, kad supratau – tai eilinio žmogaus bandymas stoti prieš žmoniją. Knygai pasirodžius, kurį laiką, iš tiesų, nekilo didesnių klausimų apie tai, kad ji veda į tą tašką, kur mes šiandien esame. Tačiau dabar, perskaičius eilėraščius iš naujo, atėjo visos tos sąvokos sudėtingumo, suvokimas. Kaip rašytojams pavyksta užčiuopti tai, kas dar tik vystosi, pažvelgti iš gilumos, numatyti?
– Sunku atsakyti kaip, bet pavyksta. Tai nėra priešpriešinimas vieno individo – žmonių masei. Tai yra priešpriešinimas žmogaus, kuris mato tai, kas vyksta, mechaninius dėsnius, kurie vyksta nepriklausomai nuo jo, – jis jų pakeisti visiškai negali. Tiesiog neturi tam jokio instrumentarijaus. Nepaisant to, jis puikiai mato visą mechanizmą. Aišku, jam sunku visa tai matyti, kaip kasdien pralaimi.
– Sudėtingas laikas. Kiekvienas mūsų, atrodo, kasdien pralaimime, matydami tai, kas vyksta Ukrainoje, ir negalėdami nieko labai didelio nuveikti, na, nebent suteikti materialinę ir dvasinę paramą.
– Tai nėra galutinis pralaimėjimas. Vis tiek, kažką galime daryti, ir darome, kiek galėdami, ir remiame, nes žinome, kuo tai kvepia, kuo tai baigsis, jei dabar tos rusų mašinos nesustabdysime. Jie tikrai nesustos, neapsiribos vien Ukraina, eis toliau, tol, kol jų kas nors realiai nesustabdys.
Tankas geriau už eilėraštį
– Į menininkų kūrybą įsiveržė karo tematika. Ko gero, tai pats netikėčiausias dalykas, kuris galėjo nutikti šitame amžiuje...
– Tiesą sakant, karą nujaučiau pakankamai anksti, netgi su savo artimais žmonėmis, kai jie užklausė, ar bus karas, sakiau, kad, taip, deja, bus. Nebuvau garantuotas dėl jo apimties, geografijos, kiek jis apsiribos, kiek išplis visame pasaulyje. Iki šios dienos visa tai nėra aišku.
– Yra sakančių, kad tai nėra karo pabaiga, o jo pradžia.
– Pabaigos naivu tikėtis. Rusija tokioje situacijoje: jeigu Putinas nori likti valdžioje, o ne kalėjime, ne pakartas ant žibinto, jo vienintelė viltis – karas, nebūtinai pergalė. Tiesiog ilgas sekinantis karas, kuris mobilizuotų resursus, leistų toliau užgniaužti bet kokią opoziciją, kurios ir šiaip Rusijoje praktiškai nebėra. Tiesiog valdyti minią taip, kaip bet kurioje militaristinėje valstybėje. Atvira jėga. Jam šitas kelias vienintelis, ko gero, likęs. Tikėtis, kad įvyks revoliucijos ar rūmų perversmai – artimiausiu metu nėra realistiška.
– Karo fone vis „išlenda“ diskusija apie meno ir politikos santykį, svarstoma, ar šios dvi sritys tarpusavyje nesusiję, ar yra neatskiriamos viena nuo kitos. Dažnai pabrėžiama ir tai, kad menas yra ginklas.
– Na taip, kažkoks ginklas, bet šitame kare tankas yra geriau už eilėraštį... Kad ir kaip būtų, rašyti eilėraščius ir tikėtis, kad jie kažką pasaulyje pakeis – pakankamai naivu, bet, apskritai, mūsų visų sunki pareiga išlaikyti tą civilizacinį, kultūrinį luobą – tai vienintelis dalykas, ką mes galime priešpriešinti šitai, kitokiai pasaulio tvarkai, kuri yra diktatūra, jėga, prievarta, smurtas, žudynės, nusispjovimas į bet kokią kultūrą, nebent ji naudinga imperijos plėtimo tikslams.
– Beje, iš istorijos žinome, kad ji ne sykį yra pasitarnavusi... Tinklas ir toliau plečiamas, – štai šiomis dienomis pasiekė žinios apie koncertuoti į Baltarusiją nuvykusį operos solistą... Atrodytų, kad taip gali nutikti visiems, bet tik ne Lietuvai, kuri taip stengiasi padėti Ukrainai! Deja, sulaukiama akibrokštų... Ką reiktų daryti, kad tokių nutikimų neįvyktų?
– Vykstant šitokiam karui, po žudynių Bučoje... Jeigu žmogus leidžia sau važiuoti į diktatoriaus irštvą ir ten dainuoti gražias arijas, tai jam yra kažkas labai negerai su elementaria sąžine, su žmogiškumu. Net nežinau, ar jį įmanoma kažkaip kitaip nubausti – jisai jau yra Dievo nubaustas. Nors, kiek žinau, jis „Tikėjimo žodžio“ pastorius... Bet Dievas keistai baudžia žmones... Gal ir protą jam atėmė?
Įsivaizduoju, kad padorus žmogus neis į tokio solisto koncertą, nesiklausys, jam būtų nemalonu, nepaisant gražaus balso, kuris gali būti ir dieviškas... Vis tiek aš ten girdėsiu kažką nešvaraus, kas man labai nepatiktų. Į tokį koncertą neičiau.
– Bet laikas viską užneša smėliu, po kurio laiko šis, ir panašūs „žygdarbiai“, ko gero, pasimirš?
Gėris laimės, nes kitaip nebūna
– Šventiniu laikotarpiu norisi „baltų ir pūkuotų“ minčių, ieškoti pozityvo.
– Pozityvas yra net ir pačiose juodžiausiose situacijose. Kaip tik šiandien kažkur feisbuke mačiau nuotrauką: Bachmute, kur dar nuo vasaros vyksta žiauriausi mūšiai nufotografuota porelė – diedukas ir bobutė – nešasi eglutę. Tai daug didesnis pozityvas už visas šypsenas iki ausų ir gražią mažorinę muzikytę. Žmonės, iš principo, yra geri padarai... Gėris laimės, nes kitaip nebūna. Jeigu gėris pralaimės – neliks nei žmonijos, nei pasaulio.
– Esu linkusi tuo tikėti, nors kartais gali pamanyti, kad yra priešingai...
– Mes tiesiog neturime teisės kuo nors netikėti, nes mes nekariaujame, kariauja už mus, už mūsų vaikus, mūsų vaikų ateitį. Mes turime dabar jausti dėkingumą, padėti, kiek galime.
– Taip, tikra tiesa. Su šiuo dėkingumo jausmu, noru dalintis, matyt, ir turėtume žengti į Kalėdas?
– Tai pats tikriausias Kalėdų jausmas. Kai ateina sunkūs laikai, pasidaro iškart aišku, kas yra svarbu, o kas šiaip, visokie antraeiliai blizgučiai, dėl kurių gali penkias minutes pasidžiaugti ar papykti, jie visiškai nekeičia tavo gyvenimo, yra neesminiai. Šitais sudėtingais laikais, tai labai aišku ir išgryninta.
– Kai sužinojome apie pandemiją norėjosi klausti – už ką šita nelaimė? Bet kai iškart po to prasidėjo karas... Pagalvoji, kad žmonija kažkuo prasikalto, kažką ne taip darė, todėl tai yra bausmė. Ar yra kilę panašių minčių?
– Nemanau, kad čia yra Dievo, ar aukštesnių jėgų bausmė. Tiesiog ateina laikas, kai žmonija pradeda gyventi pernelyg lengvai, išsibarsto visa prasmė, dėl ko žmonės apskritai gyvena, kas jiems iš tikrųjų svarbu, ko reikėtų siekti, o į ką nevertėtų kreipti dėmesio.
Kai toks pernelyg lengvas gyvenimas pradeda semti burną, tokiu atveju ir atsiranda kažkas tokio... Perspėjimai. Kaip žmogui, kuris norėdamas uždirbti visus pasaulio pinigus, persidirba. Staiga, vienu metu jam sustoja plaučiai, inkstai, širdis ir kepenys, jam kažkas akivaizdžiai pasako: sustok, palauk, pagulėk ir pagalvok. Tai čia irgi kažkas sustabdė, sako, palaukit, pagalvokit.
– Jeigu kūryba tampa tokia pranašiška, ką dabar esate sugalvojęs, galbūt kažką gražaus ir gero, ir visa tai (duok Dieve) virs realybe?
– Per visą karą iki pat rudens beveik nieko neparašiau – vieną ar du eilėraščius. Rudenį staiga toks srautas pasipylė, visai netikėtai, per savaitę parašiau apie dešimt eilėraščių. Jie visiškai nesusieti su karu, su jokia dabartine situacija. Tai eilėraščiai apie mano vaikystę. Pajutau, kad man reikia juos parašyti, galvoju, kad iš to netgi galėtų išeiti ne ciklas, o galbūt atskira knyga. Kiek iš to išeis – sunku pasakyti, ar ištempsiu iki knygos ar ne, – srautas staiga prasidėjo, ir staiga – pasibaigė. Kol kas jokių prognozių nėra, bet kažkas ateityje visgi bus, jeigu būsime sveiki, gyvi.