Gimtadienis tarp 300 muzikantų
Panašu, kad bėgantys metai maestro G. Rinkevičiaus negąsdina – sukaktys tik atneša dar daugiau darbų nei įprastai. „Geriau negalvoti apie visokias sukaktis, nes muzikantai tokie žmonės, kad užsideda visokių sunkių darbų, o paskui galvoja, gal buvo galima tuos visokius jubiliejus praeiti ir kitaip, pailsėti, bet jau būna per vėlu“, – laidoje „ARTimai“ kalba Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) įkūrėjas, meno vadovas ir vyr. dirigentas G. Rinkevičius.
Šįkart atsitiko būtent taip ir G. Rinkevičius jubiliejų pasitiks garsiai tikrąja to žodžio prasme: Vilniuje, Kongresų rūmuose viename koncerte susitiks beveik 300 atlikėjų – maestro jau daugiau nei 30 metų vadovaujamas LVSO kartu su Liepojos orkestru, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras, Kauno valstybinis choras, choras „Vilnius“, būrys žymių solistų. Visi kartu jie atliks išskirtinį kūrinį – vieno įtakingiausių XX a. kompozitorių Arnoldo Schoenbergo „Gurre-Lieder“.
Kodėl maestro šiai šventei nesirinko kurio nors savo itin mėgstamo kompozitoriaus Gustavo Mahlerio kūrinio? „Todėl, kad Schoenbergo dar nesu dirigavęs. Jei dirigentas nepadirigavo Schoenbergo „Gurre-Lieder“, jis daug daug ką prarado – bet tam reikia surinkti didžiulį orkestrą, reikia susitarti su trimis chorais, pajėgos turi būti tikrai galingos. Ir jei jau pasiryžti tokiam dalykui, turi sutapti daug tikrai gerų priežasčių, kad šitą kūrinį būtų galima atlikti“, – pasakoja G. Rinkevičius, perspėdamas, kad bilietų į šį renginį, deja, jau nebėra.
Viliasi, galbūt kada nors pavyks dar kartą šį kūrinį atlikti Liepojoje, turinčioje gerą koncertų salę, o gal ir Lietuvoje dar kada nors jis suskambės naujai. „Jei būtų geresnė akustika, įspūdis būtų dar gal dešimt kartų stipresnis, bet turime, ką turime“, – apgailestauja jis.
Meilė muzikai gimė ne iškart
Nors maestro sako labiau mėgstantis dėlioti ateities planus nei žvalgytis atgal, visgi, tokia proga įdomu prisiminti, kaip apskritai prasidėjo G. Rinkevičiaus kaip muzikanto kelias? Maestro juokiasi, kad pradžia tikrai nebuvo maloni. Tiesiog taip susiklostė, kad jo tėčiui visą gyvenimą muzika buvo labai svarbi ir mažasis Gintaras, būdamas dar visai vaikas, kartu su juo dainuodavo kaimo kapeloje, o paskui jį išsiuntė ir rimčiau mokytis.
„Ką penkerių metų vaikui daryti, kai jį iš pradžių atiduoda į muzikos mokyklą, paskui į meno mokyklą, ir į internatą? Man tada ten buvo labai liūdna ir aš tikrai negalvojau, kad tapsiu muziku, bet taip tėvai nutarė. Taip pat Vievyje, kur gyvenau, buvo mano pirmas muzikos mokytojas Juozas Gečas, ir kitų tikrai labai šviesių žmonių, kurie mane paėmė ir pasuko į muziką, nežiūrėdami į tai, kad aš labai verkiau, nes buvau didelis mamytės sūnelis, net darželio prieš tai nelankiau“, – prisipažįsta jis.
Taip viskas ir vyko toliau nieko apie tai daug negalvojant, kol jau ūgtelėjęs ir pamėginęs dirigavimą, G. Rinkevičius rimtai susimąstė, kad nori būti muzikantu. Ir to neteko pasigailėti, nors lengva tikrai nebuvo.
„Tai yra tikrai labai sudėtinga ir reikalaujanti labai daug darbo ir, pirmiausia, didžiulio pasiruošimo profesija. Matote, aš pradėjau nuo penkerių metų, kažkas gal nuo ketverių, yra paruošiamoji grupė meno mokykloje dar porą metų prieš pirmą klasę. Žmogus mokosi 15-16, o gal ir 17-18 metų tam, kad taptų profesionalu – nežinau, kokia profesija dar ruošiama tiek laiko. Turbūt net chirurgai mažiau. Aišku, medikai irgi yra labai svarbi ir labai garbinga profesija, bet muzikantai taip pat nėra tik žmonių linksmintojai. Jie yra tokie sielų gydytojai“, – sako G. Rinkevičius.
Storos odos neužsiaugino
G. Rinkevičius užtikrina, kad nors muzika visą gyvenimą buvo jo darbas, jis vis dar patiria malonumą ją klausydamasis – neretai net tenka pajusti, kaip nuo jos šiurpsta oda, o kartais net ir vyriška ašara išrieda.
„Aš myliu muziką. Reikia būti profesionalu, bet mylėti muziką kaip diletantui, ir tada bus viskas tvarkoje“, – dėsto jis.
„Muzika yra labai gražus, labai trapus menas, kuris tik suskamba ir dingsta, lieka galbūt tik įrašai. Bet tuo pačiu, tuo ji ir gražus, jautrus menas, kad prilaiko tą tėkmę. Tai jeigu žmogus profesionalas, bet jaučiasi kaip diletantas ir yra tiesiog sentimentalus, jautrus, jis tikrai gali koncerte klausytis muzikos ir užmiršti, kad yra dirigentas“, – šypsosi G. Rinkevičius.
Dirigentas prisipažįsta, kad kartais emocijoms užvaldžius darbo metu, tenka įdėti ir pastangų, norint jas suvaldyti: „Kartais, kai mokaisi naują kūrinį, ar per repeticiją, kai gražiai pagroja muzikantai, ar atlieka ypatingai genialias vietas, reikia labai stipriai susikaupti, kad vis dėlto vadovautum, o ne verktum iš džiaugsmo ar dėl ko kito. Bet taip būna ir aš nieko čia nematau blogo, arba kad publikoje kažkas klausosi muzikos ir jiems taip gražu, kad jie verkia“.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.