Oficialiai esate pristatomas kaip kino dailininkas. Kaip pats apibūdintumėte savo profesiją?
Dirbu ne tik su kinu: imuosi taip pat ir teatro. Bet, bandydamas kalbėti paprasčiausiomis frazėmis, galiu apibendrinti: tai, ką tu matai ekrane, yra dailininko darbas, tai, kaip tu matai, – operatoriaus reikalas, o visi kiti vaidybos ir siužeto niuansai – režisieriaus sprendimai. Visa tai – visiškai kolektyvinis menas. Negali būti individualistas: būtinas susiklausymas, susikalbėjimas, tik tuomet darbas vyks sklandžiai.
Peršasi išvada, kad kino dailininko menas priklauso nuo kitų asmenų.
Be abejonės! Pirmiausia skaitai scenarijų. Toliau rašai vadinamąsias lokacijas – mąstai apie filmavimo vietą. Čia jau gali rinktis iš natūros, interjerų ir eksterjerų. Vėliau sprendi, kuriuose kraštuose vyks veiksmas (sovietmečiu būdavo itin daug kelionių, dabar – kiek mažiau dėl lėšų stygiaus).
Sėdi į mašiną su kūrėjų komanda ir keliauji po įvairiausias vietas, ieškodamas tinkamos terpės statymui. Labai gaila, kad nebeturime Lietuvos kino studijos. Tai buvo itin didelis palengvinimas kūrimui – vien pastatyti reikiamus paviljonus būdavo daug paprasčiau...
Susidaro vaizdas, kad dailininkas kine turi visišką sprendimų laisvę!
Laisvę riboja tik scenarijus ir režisierius. O ir scenarijų režisieriaus vaizduotė dažnai smarkokai pakeičia... Kiekvienas kūrėjas turi savo matymo tašką. Tarkim, nuostabus režisierius Almantas Grikevičius labai nuodugniai analizuodavo statymą, labai giliai kapstydavosi... Iki šiol manau, kad nė vienas režisierius nemoka taip subtiliai dirbti su aktoriais, kaip mokėjo jis.
Algimantas Puipa – jau kitokio pobūdžio kūrėjas: jis – fantazijos žmogus, kuri gali jį nunešti pievom ir laukais... Šitokia laki vaizduotė jam kyšteli nuostabių idėjų, kurios dažnai tiesiog nebeišsitenka scenarijuje!
Kokių tik nebūdavo nutikimų filmuojant... Kelionės po apsemtą Rusnę bandant imituoti pokario metus, milžiniško atramos punkto statybos iš tikros medienos ūkininkų laukuose – žmonės negalėjo net bulvių pasisėti. Šitiek teritorijos turėjome naudoti filmo gaminimui! Susitarėme su gyventojais, kad bulvėmis ir atiduosime šitą „skolą“, bet – likimo ironija! – tais metais kaip tik buvo kone menkiausias bulvių derlius... Teko skolą likviduoti „kombikormo“ maišais...
Ar kino dailininko darbą galėtume pavadinti savotišku žvilgsniu į ateitį? Scenarijus lyg ir sukurtas, bet gali būti koreguojamas, o dailininkas savo pirštais gamina būsimą produktą...
Taip, scenarijus per kūrimo eigą gali kisti, tačiau nedaug. Pasitaiko įvairiausių niuansų... O dailininko ir režisieriaus darbas – kolektyvinis, tad tą ateitį kuriame visi kartu! Šiuo metu, pasitelkiant modernias technologijas, galima sukurti tiesiog futuristinį vaizdą – pristatyti pilių, nutiesti gatvių, iš kelių šimtų žmonių padaryti kone kelis tūkstančius!
Esate prisidėjęs tiek prie nekomercinio, tiek prie holivudinio kino kūrimo. Kokius įžvelgiate skirtumus?
Žinoma, prie širdies labiau yra nekomercinis kinas, tačiau Holivudo produkto statymas duoda daugiau profesinių žinių, trūkstamos informacijos, leidžia sparčiai tobulėti. Tačiau europietiškas kinas turi savitą stilių. Tarkim, anglų kūryba yra kone aukščiausio estetinio lygio!
Ar galite palyginti tapybą su kino daile?
Yra nepaprastai daug individualios tapybos privalumų! Gali būti tik sau, niekas nenurodinėja, nereikia taikytis prie kitų... Kartais jaučiu, kad kinas iš manęs atėmė nepaprastai daug laiko – itin ilgai vykdavo jo statymai, ir nebelikdavo vietos piešimui. O tapyba... Ji buvo visą laiką šalia ir aš visad jos ilgėjausi.
Atėjus Nepriklausomybei, po truputį ėmiau prie jos grįžti. Nieko nebeprisiminiau – nei kaip maišyti spalvas, nei kaip deramai elgtis su dažais... Teko mokytis iš naujo. Galiu pasakyti: yra nepaprastai sunku atitrūkti nuo realistinio mąstymo, kai šitiek laiko darei konkrečius darbus teatre ir kine. Sunku „išjungti“ mintis ir atsiduoti tam tuščiam baltam fonui.
Kodėl jūs tapote?
Tam, kad grįžčiau ten, kur esu kažką praleidęs, arba pavyčiau tai, kas jau nuėjo į priekį! Tai – tarsi laiko sustabdymas, tarsi fiksacija. Performansai, „fluxusai“ jau spėjo išvarginti... Šiuo metu mieliau renkuosi estetinį klasikinės tapybos vaizdą muziejuje, kuris manęs neprievartauja ar nesistengia sukrėsti. Imkime, pavyzdžiui, kad ir René Magritte ar Paul Delvaux – juos galiu laikyti savo favoritais. Paprasčiausiai noriu ramybės ir grožio.