Žiūrėjo į pasaulį tyrėjo-menininko akimis
Dar visai neseniai apie B. H. Tiškevičių kaip fotografą ar keliautoją mažai ką težinojome. Pirmą kartą apie jo kaip fotografo kūrybinį palikimą išgirdome iš prancūzų, kai 1994-aisiais vienas žymiausių fotografijos muziejų pasaulyje Nicéphore Niépce Prancūzijoje įsigijo apie šimtą grafo kūrinių, kurie buvo nupirkti iš vieno Paryžiaus antikvariatų.
„Prancūzų kuratoriai įvertino grafo meninę raišką, fotografijų vertę ir surengė tame muziejuje jo parodą, išleido katalogėlį. Simboliška, jau visai netrukus, 1995-aisiais Šiauliuose, Lietuvos fotografijos muziejuje, grafas pirmą kartą pristatytas kaip fotografas. Tuometinio Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus tyrėja dr. Aldona Snitkuvienė konferencijoje pristatė pranešimą, supažindino su B. H. Tiškevičiaus biografijos faktais, parodė kelių jo kūrinių reprodukcijas dalyviams – taip grafo pavardė tapo žinoma Lietuvoje. Nepaisant to, kad tai buvo naujas vardas Lietuvos fotografijos istorijoje ir tam tikra sensacija – manyta, kad grafo kūrybinis palikimas, visas fotografijų ir negatyvų archyvas sudegė Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu Paryžiuje ir jo Vialos dvare, esančiame dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Nesitikėta, kad grafo palikimas mus galėtų nustebinti naujais atradimais, naujomis spalvomis“, – prisiminė pašnekovė.
Prieš kelerius metus kolekcininkas Gediminas Petraitis atradęs užsienyje daugiau kaip penkis šimtus B. H. Tiškevičiaus fotografijų sugrąžino jas į Lietuvą.
Gyvenimas buvo pilnas skausmo ir liūdesio momentų
Sugrįždama prie asmenybės, kaip istorinio herojaus portreto, V. Ulinskytė-Balzienė pastebi, kad nors B. H. Tiškevičiui galimybės ir leido naudotis visais suteikiamais malonumais, visu gėriu, bet jo gyvenimas visgi buvo pilnas skausmo ir liūdesio momentų.
„Labai anksti, būdamas vos dešimties jis prarado abu tėvus – vieną po kito. Visai netrukus, dar paauglystėje – neteko jį globojusio senelio ir dėdės. Paauglys berniukas, nors ir paveldėjęs prabangą ir turtus – liko visiškai vienišas šiame pasaulyje. Lietuvoje, kaip yra žinoma, jis buvo Raudondvario Tiškevičių giminės atstovas, mokėsi Vilniuje, tačiau daug laiko praleisdavo ir Paryžiuje, Nicoje. Visas jo gyvenimas ir klostėsi tarp šių dviejų valstybių – Lietuvos ir Prancūzijos. Tai suformavo jo progresyvų europietišką požiūrį. Grafas nuo jaunumės domėjosi pasauliu, geografija, tolimais kraštais. Vos sulaukęs pilnametystės aplankė Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), ten sutiko savo žmoną, gyvenimo meilę, turtingą aristokratę, amerikietę Klarą Elžbietą Bankroft, su kuria susiejo savo gyvenimą, su kuria ketino apkeliauti visą pasaulį“, – tęsė pasakojimą V. Ulinskytė-Balzienė.
Tam tikslui B. H. Tiškevičius esą netgi pasistatė nuosavą jachtą, ir ne bet kokią – ji laikyta moderniausia, visoje to meto jūreivystės padangėje.
Būdamas vos trisdešimties, Tiškevičius liko našliu su trimis atžalomis – žmona mirė nuo džiovos. „Jo asmeninės tragedijos persekiojo jį ir toliau – liūdesys, skausmas buvo tarsi nuolatiniai gyvenimo palydovai“, – pažymėjo pašnekovė.
Pirmoji fotografijų paroda buvo tik globojama B. H. Tiškevičiaus, nebuvo jo autorinė, bet yra liudijimų, kad nepraėjus nė dešimtmečiui – apie 1883-uosius – pats grafas gerai įvaldė fotografijos meną.
Aktyviai įsitraukė į prancūzų fotografų bendruomenės gyvenimą
Įdomu tai, kad B. H. Tiškevičius šiose parodose buvo pristatomas ir pažįstamas kaip Prancūzijos ir Lietuvos (Rusijos imperijos) menininkas. „Visi žinojo, kad jis kilęs iš Lietuvos, aristokratas. Kodėl Prancūzijos? Kaip ir minėjau, jis čia praleido daug laiko, gyveno, aktyviai įsitraukė į prancūzų fotografų bendruomenės gyvenimą, buvo elitiniu Paryžiaus fotoklubo nariu, Prancūzijos fotografų draugijos nariu... Paryžietiška aplinka suformavo tam tikras estetines nuostatas, savitą stilių, kuris atitiko to meto meninės fotografijos progresyviausias idėjas, kurios rėmėsi ir propagavo piktorializmo estetiką“, – pažymėjo V. Ulinskytė-Balzienė.
Piktorializmo estetika, aiškino pašnekovė, tai tokia fotografijos meno kryptis, kai fotografai sekdami dailės tradicija perima tam tikrus jos kompozicijos principus ir siužetus transformuodami fotografinį vaizdą įvairiomis techninėmis priemonėmis, nutoldami nuo jo dokumentinės prigimties.
„Tuo metu tikruoju menu buvo laikoma tapyba, o fotografija – visą amžių bandė įrodyti savo kaip pilnaverčio meno galimybes. Tiškevičiaus kūryboje matome piktorializmo idėjas – vaizduotės fotografijos kūrinius, kuomet jis inscenizuoja, kuria įvairias tikroves, mitologinius siužetus. Persikeldamas į įvairius praeities laikotarpius, tokius kaip Antika ar Napoleono laikmetis. Pasirinkęs Ampyro, imperijos stiliaus meno krypties išraišką kūrė įvairius fotopasakojimus, ir šituos savo kūrinius pristatė plačiajai publikai“, – pažindino su grafo kūryba V. Ulinskytė-Balzienė.
Kitas išskirtinis grafo kūrybos bruožas – etnografinė fotografija. „Yra didelė grupė kūrinių, kuriuos jis sukūrė savo medžioklės rezidencijoje Vialoje. Ten jis turėjo dvarelį, kuriame buvo įsirengęs fotolaboratoriją. Čia sukūrė įvairių kompozicijų atvaizduodamas Vialos valstiečius. Ieškojo savo išskirtinumo. Be abejo, Paryžiuje mažai kam pažįstamas kraštas suteikė jam galimybę turėti išskirtinę temą, parodyti, iš kur kilęs. Tiškevičius buvo atviras kitų sluoksnių žmonėms, tai gerai matyti ir kelionių fotografijose. Fotografuoja ne tik savo aplinką, pakeleivius, žmones, pas kuriuos svečiuojasi užsienyje, jo žvilgsnis pereina ir į paprastus vietinius žmones, vietos varguomenę Jautrus santykis ir tamprus ryšys su aplinka, išeinant iš savo socialinės plotmės. Fotografija sujungia žmones, nepaisant sluoksnių“, – kalbėjo V. Ulinskytė-Balzienė.
Paroda Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki spalio 3 d.