Grafikė Birutė Zokaitytė: santechnikas, kuris žino, kad yra menininkas – kuo puikiausiai gali sukurti meną

Su grafikos menu Birutė Zokaitytė pasakojo save siejusi nuo pat mažens. Tai įvyko, kaip pati autorė sakė, visiškai organiškai – besisukant šalia savo mamos, garsios grafikės Alfredos Venslovaitės-Gintalienės. „Dabar ji jau garbaus amžiaus, bet savo laiku ji buvo viena iš vedančiųjų šalies grafikių. Nuo mažens nuolatos būdavau šalia, matydavau, kaip dirba. Niekada net nekilo mintis, kad galiu būti kažkuo kitu nei grafike. Dabar, kai ribos tarp menų susilieję, kai tapyba gali būti grafiška, o grafika tapybiška – traktuoju save tiesiog kaip menininkę“, – sakė B. Zokaitytė, kurios paroda „Aštrūs objektai“ bus atidaryta Vilniaus rotušėje jau lapkričio 4 dieną. Čia bus galima pamatyti autorės sukurtą naują medžio graviūrų ir erdvinių objektų ciklą, kuriam sukurti ji panaudojo seną sudėtingą skersinio medžio technologiją – šiam projektui menininkė paaukojo net penkerius savo gyvenimo metus.

„Grafikos specialybėje susiplaka labai įvairių išmanymų, todėl dirbtuvės panašios į laboratoriją ar operacinę – ten ir cheminiai reagentai, ir įrankių daugybė. Viename darbų, kuris bus eksponuojamas ir parodoje pavadinimu „Kabinetas“, pavaizduota transformuota operacinė. Tai man artima, nes savo dirbtuvėje stengiuosi susidėlioti taip, kad viskas būtų po ranka – čia turi būti daug tikslumo – netvarka išmuštų iš vėžių“, – apie kūrybinės erdvės „sterilumą“ kalbėjo grafikė, kurianti estampus tradicinėmis (daugiausia oforto, minkštojo lako) technikomis.

Kūrybinei gyslelei neturėtų būti jokių ribų

Su pastebėjimu, kad nusistovėjusią šeimos grafikių tradiciją, matyt, nutrauks dukros, nes viena jų – atlikėja Miglė Vilčiauskaitė-Migloko jau pasirinko muzikės kelią, B. Zokaitytė nenorėjo sutikti.

„Migloko – žmogus orkestras – ir piešia, ir lipdo, ir filmus montuoja. Aš dar laikausi senųjų cecho principų, technologijų, tad visgi esu labiau grafikė, o ji apskritai yra menininkė, tarpdisciplininio meno atstovė. Anksčiau mums dėstytojai sakydavo – jei esi grafikas, nedrįsk tapyti, nes tau nieko nesigaus. Tarsi kompleksus įvarydavo, o kūrybinei gyslelei neturėtų būti jokių ribų“, – įsitikinusi B. Zokaitytė, ir pati kartais nuklystanti nuo grafikos ir besiimanti knygų iliustravimo. Menininkė yra iliustravusi tokias knygas kaip Astridos Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“, Nijolės Kepenienės „Madingiausias krokodilas“, Lietuvių liaudies pasakas.

O šiais laikais, anot B. Zokaitytės, žmonės sulaukę vidutinio amžiaus jau visai nebijo kardinaliai pakeisti savo profesijos. „Tai taip žavu! Tokie žmonės man kaip įkvėpimo šaltinis. Turiu keletą tokių draugų, kurie žavi drąsa, nebijojimu eksperimentuoti, ryžtu“, – tęsė pašnekovė.

Kalbai pasisukus apie įkvėpimus, suskumbu pasiteirauti, kas visgi B. Zokaitytę pakelia virš debesų, skraidina, o kas – nutūpdo?

„Įkvėpimai – viskas, kas aplinkui supa, bet su harmonijos prieskoniu. Harmoninga buitis, pozityvūs santykiai, materialinė bazė, tam tikra gausa. Nors sakoma, kad menininkas neva turi gyventi kančioje, bet aš manau, kad tai jau retro požiūris, iš tų laikų, kai visi įsivaizdavo menininką su berete ant šono ir buteliu vyno, kyšančiu iš kišenės. Esą tik nusipjovęs ausį jis gali sukurti tikrą meną... Dabartiniai laikai koreguoja supratimą – menininkas toks pat žmogus, kaip ir bet kuris kitas. Galbūt turintis kiek platesnę pasaulėjautą“, – samprotavo kūrėja.

Pasakymas, kad „kiekvienas yra menininkas, bet ne visi apie tai žino“, B. Zokaitytei priimtinas. „Reikia žinoti tai. Iš absoliučiai visko gali gimti menas, iš pačių paprasčiausių dalykų. Santechnikas, kuris žino, kad yra menininkas – kuo puikiausiai gali sukurti meną, kad ir iš kanalizacijos vamzdžių“, – tikino ji.

Tačiau greičiausiai toks meno kūrinys sulauktų nemažai kritikos ir pasipiktinimo. Už tokius eksperimentus kūrėjams dažnai tenka sumokėti savo kainą. Jei sulaužomas vaizduotės ribas sukaustęs standartas – kyla nemenkas šaršalas, – pasidaliju pastebėjimu.

„Edukacija, meno dėstymas, pradedant vaikais, baigiant suaugusiais, iš vienos pusės – varginantis darbas (nes turi daug atiduoti savęs), bet iš kitos – turintis didžiulę prasmę. Tik prisilietus prie meno ateina supratimas, kaip atsiranda kūrinys“, – kalbėjo ilgametę dėstytojos patirtį turinti B. Zokaitytė.

Kaip pavyzdį menininkė atsiminė vieną istoriją iš savo jaunų dienų: „Kai dar gyvenau Viršuliškėse su tėvais, viename kambarių turėjome įrengtą dirbtuvę. Tėvai išvažiavo, o aš, paauglė, susikviečiau visą kiemo chebrą. Jie išterliojo sienas dažais – valio, menininko dirbtuvė – tai laisvė, anarchija, bardakas, visko gadinimas ir laužymas. Ačiū Dievui, tėvai grįžo po kelių dienų, bet turėjau daug bėdos ir vargo, kol viską sutvarkiau taip, kad jie nepastebėtų. Daugiau niekada tų draugų nebesikviečiau į savo namus. Tuo metu mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, ir, aišku, mano požiūris buvo visai kitoks nei su menais nesusidūrusių svečių... Šitame poelgyje atsispindėjo visuomenės požiūris į menininką, į tai, ką jis veikia.“

Vieno apibrėžimo nėra

Tačiau galbūt visai neblogai menininkams gauti laisvės, crazy nušokimų įskiepį, – pametėju mintį.

„Visa tai turi būti vietoje ir laiku. Mano galva, menininkas turi būti ypatingai disciplinuotas žmogus. Nes pats sau jis ir vadybininkas, ir „pramušėjas“, ir atlikėjas – viskas viename. Taip, šie laikai koreguoja daugelį dalykų, ne vienas menininkas turi savo vadybininkų, organizatorių, tačiau jie paima menininkus į tokius griežtus „nagus“, kad apie jokį crazy nušokimą nėra nė kalbos. Nebent tai būtų suplanuota, o savaiminis – baigiasi labai liūdnai, tuomet nelieka laiko nei atlikti savo darbų, nei juos pateikti, išeksponuoti“, – aiškino kūrėja.

Dabartinio laiko menininkų gyvenimai, B. Zokaitytės pastebėjimu, įsprausti į tam tikrus rėmus:

„Jeigu nebūsi konkretus, neturėsi dienotvarkės, nedisciplinuosi savęs šitokiame greitame pasaulio ritme – nieko nepadarysi, liksi gyvu performansu. Jeigu tave kas nors nufilmuos, užfiksuos – išliksi, tapsi meno objeku, o jeigu ne – būsi elementariausiu marginalu. Bet vieno apibrėžimo, koks turi būti menininkas – nėra, šičia galima diskutuoti be galo, be krašto...“

Atkreipus dėmesį į destruktyvias nuotaikas, sklandančias tarp menininkų, B. Zokaitytė jas aiškino kaip bendražmogišką šio laikmečio problemą. „Tiesiog menininkai labiau pastebimi. Jeigu koks paprastas žmogelis, tarkim, troleibuso vairuotojas kenčia sau tyliai kamputyje – kas apie jį žinos? Tai bendra žmonijos problema, iškylanti dėl greito gyvenimo tempo, atitrūkimo nuo gamtos, esminių vertybių, nesugebėjimo pabūti tyloje. Iš tikrųjų, tai labai sunkus laikmetis – tiesiog menininkai apie tai kalba. Menine forma parodo žaizdas, skaudulius, atspindi bendrą foną“, – sakė ji.

Paklausta, kaip jaučiasi pati, ir kaip sekasi susitvarkyti su sudėtingomis situacijomis, B. Zokaitytė atsakė, kad balansą tarp nuotaikų padeda išlaikyti žinojimas, kad šalia savęs yra žmonės, už kuriuos ji yra atsakinga: „Tikiu Dievu, aukščiausiu protu, gamtos jėga – visada galiu nueiti prie medžio, jį apsikabinti. Pagerėja, esu ne kartą tai dariusi! Galiu įšokti į Vilnelę, ir tas šaltas vanduo nuplaus nuo manęs daug negerų dalykų. Pats menas – ne vien tam, kad sukurtum gražų paveikslą, kurį kažkas pasikabins ant sienos – pats procesas padedantis, „terapinantis“. Kaip ir darbas su žmonėmis – užsimiršti ir pajunti apsikeitimą energijomis.Yra daugybė pagalbos sau būdų, aš juos visus naudoju, jaučiuosi gerai. Esu paprastas žmogus, kuriam būna ir liūdna, ir linksma, ir neviltis užpuola... Visgi manau, kad pakankamai pozityviai žiūriu į pasaulį, matau daugybę dalykų, kuriuos man reikėtų nuveikti šitoje Žemėje.“

***
Grafikė, iliustratorė B. Zokaitė gimė 1968 m. Vilniuje.
1987–1995 m. grafikos studijos Vilniaus dailės akademijoje.
Nuo 1994 m. dalyvauja parodose.
2002 m. stažavosi F. Mazarelli grafikos centre, Belgija.
1996 m. apdovanota pagrindiniu prizu Tarptautinėje grafikos bienalėje.
Gyvena Vilniuje, dėsto Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje.
Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.