Gal tik vienintelė problema čia yra amžina – tai eilės ne tik prie didžiųjų salių, – Lumière, Debussy, Theater Croisset, Bazen, – bet tiesiog visur. Eilės ir mugėje prie nedidelių „Palais des Festivals“ rūmuose įsikūrusių salių, ir prie kino teatrų „Olimpia“ ar „Arcades“. Akredituotų profesionalų ir sinefilų antplūdžiai ilgainiui tapo neatskiriama ir gerai apgalvota didžiausio ir svarbiausio pasaulio kino festivalio įvaizdžio dalimi. Visi, kurie gegužę yra Kanuose, turi džiaugtis ir būti laimingi, jeigu dalyvauja programoje, yra akredituoti, pakviesti ar laimingo atsitiktinumo dėka gavo bilietą į seansą.
Negaliu atsistebėti vieno laikraštininko gebėjimu derinti darbą ir hobį. Jo išraiškingas balsas, siūlantis pirkti laikraščius, nuo ankstyvo ryto aidi prie pagrindinio Palais des Festivals įėjimo, o vakare jis kartu su akredituotais svečiais jau sėdi didžiojoje Lumière salėje. Ką jau kalbėti apie įspūdingą ponią, visada pasipuošusią skrybėlaite, nusegiota mažomis lemputėmis. Visada galvodavau, o jeigu jas dar ir įžiebus.
Sinefilų skaistykla ir rojus
Kanuose gyvenančių ir į juos iš kitų Prancūzijos miestų suplūstančių prancūzų meilė kinui, Kanams ir juose vykstančiam festivaliui – unikalus reiškinys. Jie eis į bet kokį filmą tik todėl, kad jis rodomas KANUOSE. Įdomi ir spalvinga toji publika. Ji netgi išsikovojo teisę turėti savo langą (greičiau atskirą metaline tvora atitvertą gardą kaip ir kitos akredituotųjų kategorijos) prie Debussy salės su užrašu „Cannes Cinéphiles“ ir tapo vietiniais festivalio ambasadoriais. Tingų, prabangų ir dėl to bent jau man nuobodoką Kanų kurortą festivalis paverčia kontrastingu ir gyvu viso pasaulio kino atmosferos atspindžiu, žaižaruojančiu spalvomis ir žvaigždėmis. Daugiausia prakaito čia išlieja žurnalistai, kritikai, festivalių vadovai ir koordinatoriai, norintys ir gebantys pamatyti tiek filmų, kiek normaliam žmogui, kiną suprantančiam kaip poilsį ar pramogą, yra neįmanoma misija.
Kinas pasikeitusioje tikrovėje
Ir staiga šis gyvas organizmas sustoja, neatlaikęs nematomo priešo COVID-19 agresijos. Griūna įprasta festivalio struktūra – nėra didžiosios konkursinių programų intrigos, nėra žiuri, nėra išsvajotosios Auksinės palmės šakelės, nėra atmosferos, kuri neatskiriama nuo festivalio turinio. Lieka 56 išskirtinių iš viso pasaulio geriausiųjų atrinktų filmų sąrašas, kurio didžiąją dalį pamatyti, ačiū Dievui, suteikė priverstinė nuotolinė Kanų mugės „Marché du Film“ platforma. „Kanai negali prarasti savo veido ir neįvykti“, – patikino festivalio vedlys Thierry Frémaux. Jeigu festivalis neįmanomas, jo stygių kompensuos mugė.
Pasaulis privalo pamatyti geriausius kūrinius nepaisant visko. Prirakinti prie įvairaus formato kompiuterių ir namų kino ekranų kritikai ir festivalių koordinatoriai visame pasaulyje gavo galimybę susipažinti su didele dalimi to, ką tikėjosi pamatyti įprastu Kanų festivalio formatu – gerame ekrane, geroje salėje su puikia projekcija, pristatant ir pagerbiant filmų kūrėjus. Kai kurios techninės nuotolinio žiūrėjimo platformos galimybės – filmai buvo rodomi tuo pačiu metu visose pasaulio laiko juostose, galimybė prisijungti per valandą, jeigu kas nors nutiktų, akreditacijų sistemos perorganizavimas – dar kartą priminė, kad Kanai gali daug.
Išeitis ekstremalioje situacijoje rasta. Dabar galime tik svarstyti, kokia įspūdinga galėjo būti Kanų programa, jeigu ir dabar, kai kurių filmų režisieriams pasirinkus laukti kitais metais vyksiančių įprastinių Kanų, o kai kuriems nusprendus pristatyti savo kūrinius kitais metais kituose kontinentuose vyksiančiuose festivaliuose, ji tikrai galinga ir įdomi.
Manau, kad kūrėjai ir prodiuseriai parodė ištikimybę festivaliui, sutikę pristatyti savo filmus nuotolinėje platformoje, neabejotinai sumenkinančioje meninę jų kokybę. Kaip norėtųsi žiūrėti – ir rodyti – tokius filmus kaip „Here We Are“ (rež. Nir Bergman), „Another Round“ (rež. Thomas Vinterbergas), „Enfant Terrible“ (rež. Oskaras Roehleris) ar „Sweat“ (rež. Magnusas von Hornas) tokius, kokie jie buvo sukurti didžiajam ekranui. Ne veltui jis ir vadinamas didžiuoju ekranu. Tokios patirtys privertė užduoti klausimą „Ar tikrai buvo Kanai?“, aktualizuojantį garsiąją rusų rašytojo Maksimo Gorkio frazę, nuskambėjusią jo romane „Klimas Samginas“: „Ar buvo berniukas? O gal jo visai ir nebuvo?“ Juk festivalio irgi nebuvo, buvo tik kino profesionalams skirta mugė ir įspūdingas atrinktųjų 56 filmų sąrašas.
Prieš paskelbiant atrinktų filmų sąrašą, mugės direktorius Jérôme Paillard pagrįstai paklausė, kaip šį kartą akredituotieji pajėgs atsiriboti nuo savo kasdienio gyvenimo, neišvykdami į Kanus. Kad ir ką sakytum, kai esi prirakintas prie kompiuterio ar namų kino ekrano, vis tiek esi blaškomas – šalia tavęs šeimos problemos, vaikai, kirpyklos, stomatologai ir reiklus karantinas. Vis dėlto pagrindinė problema lieka ta pati. Rasta išeitis tėra galimybė prisistatyti ir gauti informaciją, bet ji nėra festivalis, nes juo būti negali. Kita svarbi išvada – skriauda filmams, kurių subtili estetika reikalauja ne televizoriaus ar kompiuterio, bet didžiojo ekrano. Tikriausiai dėl šios priežasties kai kurie režisieriai ir prodiuseriai vis dėlto apsisprendė nepateikti filmų oficialiam rodymui, kuris tikrai negali prilygti visavertei pasaulinei premjerai.
Lietuvių filmai – namų ekranų rėmuose
Apmaudu, kad į 56 Kanų programoms atrinktų filmų sąrašą patekęs Šarūnas Bartas filmas „Sutemose“ liko įspraustas kino profesionalų namų ekranuose. Galima pasidžiaugti, kad jis, kartu su kurios jau paskelbtos ir San Sebastiano kino festivalio programoje, kartu su kitais Kanų sąrašo galiūnais, kaip „Another Round“ (rež. Thomas Vinterbergas), „True Mothers“ (rež. Naomi Kawase), „Summer Of 85“ (rež. François Ozonas).
Kiek naudingos mugės peržiūros buvo lietuvių režisieriams, parodys tolesnis jų filmų judėjimas kino festivalių programose. Jų būrys buvo gausus ir vertas gyvų susitikimų: Linos Lužytės „Pilis“, Andriaus Blaževičiaus „Bėgikė“, Giedrės Žickytės „Šuolis“, Marato Sargsyano „Tvano nebus“, Tomo Smulkio „Žmonės, kuriuos pažįstame“. Rodyti ir keturi lietuvių filmai, jau surengę premjeras kituose festivaliuose – tai Romo Zabarausko „Advokatas“, Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“, Tomo Vengrio „Gimtinė“ ir Irynos Tsilik „Mėlyna kaip apelsinas žemė“, prodiusuotas Giedrės Žickytės.
Netradiciniai Kanai baigėsi, prasideda sąrašo lyderių judėjimas pasaulyje, tikrų pasaulinių premjerų dėlionės, rudeninės Venecijos viltis. Aišku tik viena – visi pasiilgome kino salių, padorios projekcijos, susitikimų su filmais, kūrėjais, diskusijų. Kitaip tariant, visko, kuo gyvas festivalis ir kinas. Pakaitalai yra tik išeitys, nes natūraliai norisi tikrumo ir grynumo, netgi ir tikro nuovargio. Tai skatina viltis, kad visi praradimai bus kompensuoti tuo, ko dar tikimės sulaukti rudenį, o neišmestos kaukės primins tai, dėl ko reikėjo ieškoti kitų kelių ir drąsių sprendimų. Patirtis mokys tikintis geriausio būti pasiruošus blogiausiam ar bent jau bandyti suderinti karantino apriboto rodymo kino teatre galimybes su jau išbandytomis nuotolinio filmų demonstravimo praktikomis.