Pandemija iš esmės pakeitė daugelio kultūros renginių suvokimą. Išryškino jų struktūros trapumą ir pažeidžiamumą bei atskleidė, kad yra sunkiai pakeičiamų dalykų, o bandymas spręsti iškilusias problemas tėra įsivaizduojamos išeitys arba nuolankus reveransas fantomams ir simuliakrams.
Trumpas atokvėpis arba praėjusių metų kino festivaliai gyvai
Korona nutildė festivalius. Tik dėl laimingų sutapimų įvyko du pasaulinio masto kino renginiai – Venecijos ir San Sebastiano kino festivaliai. Tokia toji likimo ironija, sukanti gyvenimo ir mirties smagratį – šalyse, labiausiai nukentėjusiose nuo viruso, režisieriai ir jų filmai šventė pasaulines premjeras ir sugrįžtančio gyvenimo viltį. Tarp jų atsidūrė ir režisierius Maratas Sargsyanas, Venecijoje pristatęs savo ilgametražį debiutą „Tvano nebus“ (2020).
Emocingą Venecijos festivalio atidarymo ceremoniją festivalio direktorius Alberto Barbera neatsitiktinai pavadino gražiausia festivalio istorijoje. Sceną papuošė Venecijos krikštamote vadinama aktorė Anna Foglietta, jos kolegė Joanna Hogg, žiuri pirmininkė Cate Blanchett ir Tilda Swinton, savo gražiomis ir turiningomis kalbomis įkvėpę optimizmo. Septynių didžiausių kino festivalių vadovai scenoje išreiškė solidarumą su kitais neįvykusiais festivaliais ir dėl to nuskriaustais kino kūrėjais.
Gyvai ir įvyko Talino kino festivalis, kurio Baltijos šalių filmų konkurse dalyvavo net keturi lietuviški filmai – minėtasis M. Sargsyano „Tvano nebus“, Varšuvos kino festivalyje geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą pelniusi Giedrės Žickytės dokumentinė juosta „Šuolis“ (2020), trimis apdovanojimais DOK Leipzig festivalyje įvertintas Audriaus Mickevičiaus ir Nerijaus Mileriaus dokumentinis filmas „Pavyzdingas elgesys” (2019), į Kanų kino festivalio Oficialiąją programą atrinktas Šarūno Barto vaidybinis filmas „Sutemose“ (2019).
Šiandien, kai pasaulis „švenčia“ pandemijos metines, tai skamba kaip neįtikėtinai prašmatnus paralelinės realybės prisiminimas. Ar išliks Venecijoje manifestuota festivalių bendradarbiavimo dvasia? Kokia ji bus, akivaizdžiai įsitikinus, kad tikri festivaliai gerai veikia tik kaip fiziniai reginiai, o kūrėjai, suprantama, stengiasi pasirinkti pasaulinėms premjeroms būtent juos? Planuota hibridinė Berlynalė virto internetine platforma. Įdomiausios premjeros natūraliai atsidurs Kanuose liepos mėnesį. Kaip įsiterps į besikeičiantį festivalių grafiką Karlovi Varai, taip pat planuojami liepos mėnesį? Daugiau klausimų nei atsakymų.
Nacionalinio kino triumfas
Viltys, kad pavyks suvaldyti pandemiją, ir pasaulio kino bendruomenė vėl susitiks Berlynalėje, komplikavo ir konkursinės programos situaciją. Savaime suprantama, kad garsiausi vardai nusprendė palaukti Kanų arba Venecijos kino festivalių. Tačiau visi neigiami dalykai kažko išmoko. Pasitelkiant naujausias technologijas, įmanoma tobulinti nuotolinio darbo principus ir pasiruošti nelauktiems pandemijos viražams.
Manau, kad daugelis sutiko su Barberos išsakyta (tada!) mintimi, kad „ ... mes dirbame ne tam, kad puoštume save ar savo ego, ne tam, kad įrodytume, jog mūsų festivalis geresnis už kitą. Mes čia tam, kad tarnautume kinui ir padėtume kino kūrėjams.“ Su tokiomis optimistiškai pesimistiškomis mintimis laukiame Berlynalės konkursinių premjerų. Berlynalė ir pandemijos sąlygomis sieks išsaugoti žiūrovų festivalio reputaciją puoselėti jos tradiciją. Todėl birželį planuojama gyvoji festivalio programa tik žiūrovams.
Kuo tokiomis aplinkybėmis gali būti įdomi virtuali Berlynalės programa? Šiais metais konkursinėje programoje išsirikiavo Celine Sciamma, Radu Jade, Hong Sangsoo, Maria Schrader, Danielis Brühlis ir Dominikas Grafas, kurio istorinę dramą „Mylimos seserys“ (2014) rodė „Scanorama“. Programoje „Encounter“ – jaunosios kartos politinės kritikos atstovas Julianas Radlmeieris ir jo antrasis ilgametražis filmas „Kraugeriai“. Režisieriaus ilgametražis debiutas „Buržuazinio šuns savikritika“ (2017) buvo pristatytas „Scanoramos“ programoje „Galvok ką nori“ ir tapo vienu įdomiausių naujojo vokiečių kino atradimų. Programoje „Panorama“ – Monikos Treut dokumentinė juosta „Genderation“, pristatanti antropologinį žvilgsnį į kintantį žmogaus ribų suvokimą pastaraisiais dešimtmečiais, o „Generation 14plus“ – norvegų režisierės Yngvild Sve Flikke antrasis ilgametražis filmas „Mažylis nindzė“. Jos ilgametražį debiutą „Moterys per dideliais vyriškais marškiniais“ (2015) taip pat rodė „Scanorama“.
Festivalio konkursinėje ir paralelinėse programose dominuoja vokiškos pavardės, bet trūksta pasaulinio garso režisierių balsų. Toks aplinkybių padiktuotas derinys stiprina nacionalinio kino pozicijas, bet sugrąžina prie teksto pradžioje išsakytos minties apie kardinalius kultūros pokyčius ir pasikeitusius kokybės standartus. Ar keisis ir festivalių vertybinis kursas, parodys laikas. Norėtųsi tikėtis, kad artumo iliuziją kuriantis gyvenimas online nepakeis gyvų patirčių ir neįkalins mūsų kompiuterių ekranuose bei uždarose bendruomenėse. Artėjančiai Berlynalei ruošiuosi su viltimi surinkti stiprų vokiškų filmų desantą „Scanoramos“ Goethe’s salonui – temų spektras ir meniniai sprendimai žada įvairovę, kurios taip pasigendame skaitmenizuotoje dabartyje. Tiesiog daug nežinomo kino, iš kurio taip pat galime tikėtis kažko naujo, šviežio ir gryno.