Feisbuko įraše jis dėkojo Bonny Fetterman, redaktorei ir agentei, „už atsidavimą šiam projektui ir nenuilstamas pastangas užtikrinti sėkmingą leidybą“, taip pat savo broliui Sergejui Kanovičiui.
„Didelė padėka visiems mano tėvo literatūros puoselėtojams – Mičigano universiteto profesoriui Michailui Krutikovui, Vaterlo universiteto profesoriui emeritui Polui Sokenui ir Sirakūzų universiteto profesoriui Kenui Friedenui. Markui Kanovičiui ir Jevgenijai Levin tenka nuopelnai už iliustracijas ir fotografijas. G. Kanovičius tikisi ateinančiais metais atšvęsti savo 94-ąjį gimtadienį ir pamatyti, kaip jo mėgstamas romanas pagaliau pasieks amerikiečių skaitytojus. Mazel tov, brangus tėveli!“, – pasidalino žinia jis.
Autorius 1988 m. už romaną „Kvailių ašaros ir maldos“ (leidykla „Vaga“, 1985) bei jo tęsinį „Ir nėra vergams rojaus“ apdovanotas Lietuvos nacionaline premija.
Romano–alegorijos „Kvailių ašaros ir maldos“ veiksmas, kaip rašoma knygos anotacijoje, vyksta XIX amžiaus pabaigoje mažame Lietuvos miestelyje. Tai pasakojimas apie keistuolį, laikančiu save Dievo pasiuntiniu, kuriam Aukščiausiasis neva pavedė surinkti visas žemiškąsias nuodėmes ir pateikti jas Viešpaties teismui.
Praeities vaizdai ir knygos personažų paveikslai padeda išryškinti tokias svarbias problemas kaip laisvė ir vergovė, tikėjimas ir bedievystė.
Romanas „Ir nėra vergams rojaus“ tarsi pratęsia „Kvailių ašaras ir maldas“, tik remiasi kur kas vėlesniais įvykiais.
Pagrindinio veikėjo – prisiekusiojo advokato Mirono Dorskio, išsižadėjusio savo tautos, – paveikslu autorius atskleidžia sudėtingą kelią nuo prisitaikėlio ir dezertyro, perbėgėlio iš engiamųjų į valdančiųjų pusę, iki laisvamanio ir maištininko, siekiančio padėti pavergtajai Izraelio genčiai išvengti kruvinosios lemties.