"Tai ne teismas, bet kiekvienas žmogus savo individualią nuomonę turi turėti, man taip atrodo. Aišku, galima žiūrėti labai filosofiškai, pasakyti, kad kiekvienas reiškinys turi teisę egzistuoti, bet ar tai yra menas, pats menininkas, pats individas, kiekvienas žmogus gali spręsti pats. Aš sprendžiu taip: menas yra tai, kas mane jaudina, kas veikia mano jausmus, kas veikia mano protą, kas priverčia mane mąstyti, kas priverčia mane domėtis", - aiškino G. Rinkevičius.
"Mes nesame kompiuteriai. Menas tuo ir skiriasi, kad kompiuteris vis dėlto meno taip negali sukurti. Ir geras dizainas, ir geri rūbai yra menas, ir netgi tos mergaitės ir berniukai, kurie televizijoje, vieni daug geriau atlieka tą pačią dainą, kiti daug blogiau. Ten kriterijai taip pat gali būti. Aš manau, kad reikia būti laisvam, jokiu būdu meno negalima įterpti į rėmus", - kalbėjo dirigentas.
Kompozitorius Algimantas Bražinskas konferencijoje pritarė G. Rinkevičiaus nuomonei, tačiau pabrėžė, kad svarbu ir auklėjimas, kad žmonės išmoktų vertinti meną.
"Bet pažiūrėkime, o koks auklėjimas yra pas mus? Ką jaunimas mato? Mes labai gražiai čia kalbame: taip, kiekviena meno sritis turi teisę egzistuoti, kiekviena kryptis. Gyvenimas parodo, kas blogas, kas geras. (...) Kaip mokykla auklėja? Kas ten darosi, ką jaunimas mato? Televizijos laidas, siaubo filmus? Auklėjimo meninio pas mus jokio nėra", - apgailestavo kompozitorius.
Vilniaus dailės akademijos dailės fakulteto dekanas Česlovas Lukenskas pabrėžė, kad kai kurios meno formos mums gali atrodyti nesuprantamos, bet jos turi savo logiką: tarkime, "Fluxus" judėjime svarbiausia ne išliekamoji vertė, bet gyvenimo ir meno suartinimas.
"Kai kurios grupės, kai kurie meniniai judėjimai yra nesutampantys su mūsų nuomone, bet jie turėjo savo raidą, mes negalime jų tiesiog pakeisti. (...) Prisiminkime to pačio "Fluxus" judėjimo visas manifestacijas ir ideologiją. Ar žmonės norėjo priartinti gyvenimą prie meno? Taip, jie norėjo. Ar jiems pavyko tai padaryti? Taip, jiems pavyko. Ar jiems pavyko nutrinti ribas tarp meno ir gyvenimo? Taip, iš dalies pavyko. Ar jiems pavyko sukurti neinstitucinį meną? Ne, nepavyko", - dėstė Č. Lukenskas.
A. Bražinskas taip pat priminė, kad naujos kryptys, ieškojimai mene egzistavo visada: jaunimui būdinga bandyti kurti kažką naujo, priešintis valdžiai. Jis pripažino, kad ribos mene yra filosofinis dalykas, tačiau pabrėžė, kad, pavyzdžiui, vamzdžio prie Neries ar per televizorių grojamos popmuzikos menu nelaiko.
Vilniaus dailės akademijos profesorius dailininkas Giedrius Kazimierėnas teigė, kad toks menas kaip "Fluxus" yra "banalus reiškinys, nevertas dėmesio", kurio pagrindinė paskirtis - supriešinti visuomenę. Reikšmingu jis tampa tik tuomet, kai yra pradedamas remti valstybinių institucijų, įtraukiamas į meninių specialybių programas.
"Studentai yra gabūs ir negabūs. Gabus studentas Dailės akademijoje niekada nepuls į kraštutinius reiškinius, jeigu, pavyzdžiui, jis moka piešti. Jis niekada nenumes tapybos į šalį ir nepradės iš vielučių montuoti objektų. (...) Įdomiausia tai, kad aukštojoje mokykloje yra dėstytojai, kurie tokius dalykus skatina, palaiko. Juk "Fluxus" idėja yra antausis oficialiam menui, išsilaisvinimas iš privalomų dalykų. Kaip gali dirbti akademijoje dėstytojas, kuris neigia meistriškumo, tobulėjimo faktorių?" - stebėjosi dailininkas.
"Teatre irgi visi kalba keiksmažodžiais. Taip ir atsitinka - kuo daugiau kažkokio "nachališkumo". "Fluxus" tą patį darė. Dabar visi iš karto atkreipia dėmesį, bet nėra nei išliekamosios, nei meninės vertės. Na pasikeikė, tai pasikeikė, ką padarysi", - pritarė pašnekovui A. Bražinskas.
Tuo tarpu G. Rinkevičius teigė, kad iš principo jis keiksmažodžiams teatre neprieštarauja, jeigu spektaklis yra aukštos meninės vertės, o keiksmažodžiai nėra esminis dalykas, spektaklio kontekste reikalingi. Žmonės, kuriems tai nepatinka, pasak jo, gali neiti į teatrą.
"Nėra keiksmažodžių? Labai gerai. Jeigu jų yra, tada jei tai labai gerai padarytas spektaklis, jis irgi turi teisę egzistuoti ir gal jis labai reikalingas, nes jis talentingai padarytas. O problemos ir mažų šalių, ir kultūros yra tos, kad biurokratija bando sužlugdyti kultūrą visokiais apribojimais, kurie jiems atrodo, kad turi būti. Apribojimų kultūrai neturi būti. Jei keiksmažodžiai yra, tai jie yra. Jų reikia stengtis vengti, bet jei jie būtini kontekste, kad išreikštų dramatinę situaciją, jie turi teisę egzistuoti", - išsakė savo nuomonę G. Rinkevičius.
G. Kazimierėnas pritarė, kad apribojimai menui neturi egzistuoti, bet priminė meno vertinimo būtinybę.
"Turime vertinti, ypač tie, kurie dirba Dailės akademijoje, Kultūros ministerijoje. Vertinimo pozicija vis dėlto privalo būti. Turime išdrįsti pasakyti: man atrodo, šitas yra geriau, šitas yra blogiau, o čia, man atrodo, yra niekinis dalykas. Nieko bendra su netolerancija čia nėra, tiesiog turiu teisę vertinti, ką man pakiša", - teigė G. Kazimierėnas.
"Čia yra didžiulė problema, kad ministerijos valdininkai nevertina, jie slepiasi už įvairių komisijų, o jeigu vertina, tai vertina tokiais kriterijais, kokiais jiems liepia vertinti Specialiųjų tyrimų tarnyba ar Valstybės kontrolė: kaip panaudotos biudžeto lėšos", - apgailestavo G. Rinkevičius.
Kaip atsvarą tam, ką jis vadino "neigimo menu", G. Kazimierėnas siūlė taikyti žmogiškąjį orumą. Pasak jo, reikia mažiau apskritai kalbėti apie tokius reiškinius kaip "Fluxus" ir vietoje to energiją skirti jaunimo nukreipimui į įdomius, pozityvius kultūros reiškinius.
"Nebūkime "Fluxus" spektaklio statistai. Atsipalaiduokime, normaliai gyvenkime gyvenimą, atlikime savo pareigas jaunimui, valstybei, pasauliui, specialybei" , - siūlė jis.
Č. Lukenskas taip pat pabrėžė jaunimo auklėjimo svarbą. Pasak jo, viską paliekant savieigai, tai, kokia kultūra bus kuriama, diktuos rinka, o rinkos dalyvių aukšto kultūros lygio niekas neužtikrins. Todėl žmonėms pasidarys labai sunku pasirinkti iš "šiukšlyno".
"Žmogus mūsų kultūroje pastatytas ant meilės artimui. Jei pagrindinį pamatą išgriauname iš po kojų, apie ką mes šnekame? (...) Per mažas dėmesys yra skiriamas šitiems dalykams - dvasiniam žmogaus maitinimui, žmogaus sielos maitinimui, kad galėtų prieiti prie tikrų kultūros vertybių", - pastebėjo Č. Lukenskas.
G. Rinkevičius atkreipė dėmesį, kad Lietuvos kultūrai trūksta strategijos, galvojimo į priekį.
"Labai nekokie laikai kultūrai. Nekokie laikai todėl, kad bent jau profesionaliojoje kultūroje pavadinimuose visos institucijos pasidarė biudžetinės įstaigos ir į mus žiūri kaip į biudžetines įstaigas, nors ir duodame spektaklius. Aišku, yra muzikos rinkodara, bilietų pardavimai, vis tiek mums reikalinga publika, tuo užsiima profesionalai. Bet kriterijus padaro ne profesionalai, žmonės, kurie tą muzikinę rinką nelabai supranta. Esame vystymosi stadijoje, kuri dabar yra ne pati geriausia. Tikėsimės, kiti 40 metų gal bus geresni. Galvoti į priekį bent 20 metų būtinai reikia", - pažymėjo G. Rinkevičius.