Parodos atidarymas žada būti lyg meno puota – taikos, meilės ir grožio šūvis. Menininkų idėjos ir unikalios istorijos kvies įgalinti vaizduotę, atrasti tapybos, keramikos darbus, piešinius, interjero detales. Parodą lydės performansai ir ekskursijos su autoriais.
Evaldas Nariūnas, kaip pats sako, piešimo pasaulyje yra ganėtinai seniai. Kaip ir dauguma vaikų, užsiimti tuo pradėjo ankstyvoje vaikystėje ir pasirinktu keliu eina iki pat šių dienų.
Tam padeda žinios, įgytos studijuojant akademinį piešimą, plastinę anatomiją bei XVI a. senųjų meistrų tapybą. Tiek tapyboje, tiek tatuiruotėse dominuoja „tamsesnė“ siurrealistinė tematika, kurią pasirinko dėl paradoksalumo, kada kūrinyje matomas vaizdas, kuris tikrovėje atstumtų ar mažų mažiausiai pasirodytų nepatrauklus ar keistas, piešinyje kaip tik kviečia į akistatą ir apmąstymus, kartais net paskatina įveikti turimas baimes.
Taip pat dalis parodoje eksponuojamų kūrinių kvies žiūrovą į pasvarstymus apie tai, kas, ypač šiame 21-ame informacijos pertekliaus amžiuje, galėtų būti originalumas, o kas – kopija.
Mindaugas Kučinskas – menininkas iš prigimties, užaugęs muziką ir meną mylinčioje šeimoje. Savo kūrybinį kelią pradėjo kurdamas muziką, rašydamas eiles ir jas atlikdamas.
Vėliau sekė fotografavimo etapas. Įdomiausi kadrai buvo padaryti nuo apleistų Vilniaus pastatų ar taisomų bažnyčių stogų. Naujai atradęs ir pamėgęs tapybą, greitai įvaldė įvairias tapybos technikas. Autorius mėgsta eksperimentuoti, stebinti ir nuolat atranda kažką naujo – tiek atlikimo technikoje, tiek turinyje.
Parodoje pristatomi didelio formato tapybos darbai, kuriuose autorius atskleidžia tiek kūrybinę, tiek žmogaus dvasines galias.
Tadas Tručilauskas 2021 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo tapybos studijų magistrą, eksponuoja savo darbus tiek grupinėse, tiek solo parodose. 2019 m. atsidūrė tarp finalininkų „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse, kuriame pristatytas kūrinys papildė ir „Lewben Art Foundation“ kolekciją.
Ekspresyvūs dažo sluoksniai, mišri medija, gatvės meno ir klasikinės tapybos, žinomų dailės, fotografijos, kino kūrinių jungtys sudaro Tado kūrybos pagrindą, bet tuo pačiu ir jos neapibrėžia. Parodoje eksponuojami didelio formato tapybos darbai, taip pat numatoma ekskursija ir gyvos tapybos pasirodymas.
Rimgailė Dručiūnaitė 2016 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė keramikos studijas ir įgijo magistro laipsnį. Dar studijų VDA laikotarpiu pristatė dvi autorines keramikos darbų parodas („Robotukai“ 2013 m., „Jungtys“ 2016 m. / Gobis „Lauko ekspo“, Vilnius), dalyvavo jungtinėse parodose („Auditas“ Šiuolaikinio meno centras, „Menas namams“ Domus galerija, „Kosminė odisėja“ VDA ).
Šiuo metu kuria savarankiškai, dalyvauja parodose, veda keramikos, piešimo kūrybinius užsiėmimus įvairaus amžiaus žmonėms. Šioje parodoje pristatoma dvylika keraminių skulptūrų–galvų „Visi šventieji“. Jose užfiksuotos artimų draugų veidų atliejos.
Skulptūromis virtę veidai dokumentuoja ne tik konkretaus žmogaus charakterį, pagautą jaunystės laiką, bet kartu tampa savotišku portalu, iš kurio laisvai liejasi formos, spalvos, nuotaika. „Visi Šventieji“ – tai amžinybėje užfiksuotas simbolis ryšio, meilės, jaunystės.
Taip pat parodoje pristatomi tapybos darbai atlikti per pastaruosius keletą metų. Tapybos kūriniuose svarbiausias objektas – gyvybė. Šiais kūriniais siekiama akcentuoti, kad vienintelė ir tikra mūsų galia – egzistencija, kuri Rimgailei neatsiejama nuo kūrybinio mąstymo, vaizduotės.
Julius Visakavičius piešti pradėjo nuo sąsiuvinio ant sąsiuvinio kopijuodamas vyresnio brolio piešinius, kol ėmė gimti pačio sukurtos idėjos. Rankos judėsys piešė liniją, kuri transformavosi į keistus ir absurdiškus personažus bei gyvenimo nuotrupas pabėgusias iš galvos.
Žmogus, įkvėptas pasąmonės išgimdytų šizofreninių minčių, kurį įsimylėsite, nekęsite arba taip niekada ir nesusipažinsite. Savo darbuose kuria pasaką, košmarą, chaosą, tamsą ir šviesą, kurie stebėtojui leidžia laisvai ir nevaržomai interpretuoti sukurtą vaizdų mišinį.