Tai nėra naujas veidas “bohemiečių” gretose – dar prieš pusantrų metų Gunta puikiai suvaidino Papagenos vaidmenį “bohemiečių” “Užburtosios Fleitos” pastatyme. Neseniai pastėbėta Lietuvos operos scenoje, solistė neslepia, jog tik gavusi daugiau darbo pasiūlymų, dėl įvairių priežasčių sutiktų čia pasilikti ilgesniam laikui.
- Kodėl pasirinkote dainininkės kelią?
- Pasirinkau ne aš. Tai, kad tapsiu daininke buvo nuspręsta nuo vaikystės. Aš dainuoju nuo vienerių metų (juokiasi) ir tėvai tam įtakos neturėjo, jie manęs dainuoti per daug neskatino. Galbūt daugiausiai mane paveikė dainavimo mokytoja dar mokyklos laikais. Besimokydama muzikos mokykloje buvau pasirinkusi chorinio dirigavimo specialybę, tačiau visą ta laiką mano galvoje vis viena buvo užsifiksavę, jog aš turiu dainuoti.
- Tik pradedame susipažinti su Jumis Lietuvoje, kokia buvo jūsų, kaip solistės, darbo pradžia Latvijoje?
- Iškart baigusi bakalauro studijas Rygoje gavau keletą vaidmenų Latvijos Nacionalinėje operoje - Papageną “Užburtojoje Fleitoje”, Zerliną “Don Žuane”, Oskarą Dž.Verdžio “Kaukiu Baliuje”, Sofi “Verteryje”. Tuo pačiu metu atvykau į Lietuvą tęsti magistro studijų.
- Kaip pradėjote dirbti Lietuvoje? Kodėl pasirinkote būtent Lietuvą, juk tiek daug solistų išvažiuoja į vakarus?
- Visų pirma aš Lietuvoje baigiau magistro studijas. Tuomet pasitaikė proga atlikti Papagenos vaidmenį bohemiečių „Užburtojoje fleitoje“, Adelę Nacionalinio operos ir baleto teatro pastatyme „Šikšnosparnis“, turėjau ir koncertą filharmonijoje su kameriniu orkestru. O kitas labai svarbus veiksnys yra tai, kad aš esu susituokusi su lietuviu vyru. (juokiasi)
- Kaip jaučiasi artimiausi Lietuvos kaimynai mūsų šalyje? Gal yra tekę atsidurti netikėtose situacijose, kad ir dirbant su kolegomis?
- Aš asmeniškai čia jaučiuosi labai gerai. Tik pastebiu, kad lietuviai yra labiau savimi pasitikinti tauta, nei latviai, temperamentingesni, aštresnio charakterio.
Labai neseniai „Šikšnosparnio“ pastatyme man teko dainuoti ir kalbėti lietuviškai. Aš suprantu, kad mano tartis yra labai aštri ir kapota. Taigi, kai su režisieriumi Gediminu Šeduikiu statėme operą, iš mano kalbos defekto buvo nutarta padaryti efektą! Lyg užsieniėtės tarnaitės efektą.
- Kas vilioja čia pasilikti ar grįžti?
- Na, be abejo tai yra mano vyras Giedrius Gelgotas, kuris groja fleita Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Bet, matote, tai, kad aš čia gyvenu, nereiškia, jog čia būsiu visą laiką ir turėsiu vaidmenis tik Lietuvoje. Žadu dainuoti tiek Rygoje, kur turiu daug kontaktų, tiek Vokietijoje. Kaip dainininkė, aš įsikūrusi čia, bet nežadu viso laiko praleisti tik Lietuvoje.
- Žinia, kad Sofi partiją „Verteryje“ atliekate ir Latvijos Nacionalinėje Operoje. Kuo ši rolė jums ypatinga? Kaip apibūdintumėte latviškąjį pastatymą?
- Taip, šią rolę atlikau ir Rygoje. Man atrodo, kad pats spektaklis yra labai... na, visų pirma tai yra istorija apie nelaimingą, dramatišką meilę, kančią. O pagrindinės veikėjos, Šarlotės sesė Sofi, su savo vaidmeniu ir muzika į spektaklį įneša labai daug šviesos, džiaugsmo. Kuomet paskutiniame veiksme Šarlotė ir Verteris jau atsiduria aukščiausiame savo kančių taške, Sofi stengiasi jiems praskaidrinti nuotaiką, įnešti dar daugiau tos pačios šviesos. Latvijos nacionalinės operos teatre pastatyto spektaklio režisierius - Andrej Žagars, jis, kartu su visa kūrybine komanda, šį vaidmenį pavertė labai reikšmingu šioje interpretacijoje.
- Kuo jums yra artima ši Massenet opera?
- Na, ne dėl savo istorijos... Tačiau tai yra labai graži muzika, kuri man yra labai artima ir visada norisi jos klausytis.
- Kuris iš iki šiol kurtų vaidmenų jūsų mylimiausias? Kodėl?
- Negaliu pasakyti, kad kuris nors iš jų buvo išskirtinis. Be abejo dabar aš esu labai laiminga, kad galėjau sukurti Adelės partija, tačiau visi vaidmenys man labai patinka. Dabar visi mano personažai yra labai šviesūs, optimistiški, taigi laukiu, kol mano balsas subręs ir galėsiu dainuoti daugiau lyrinius vaidmenis (juokiasi). Man patinka viskas, ką aš darau.
Vis atsimenu momentus iš Rygos: mano vaidmenys visuomet yra linksmi, negali išeiti į sceną ir dirbtinai vaidinti, - turi būti “ant bangos”. Ir kartais, stovėdama užkulisiuose, galvodavau, kaip dabar išeiti ir visus pralinksminti... Matyt yra kažkokia paslaptis, jog vos tik žengus pirmą žingsnį scenoje, tą pačia akimirką viskas automatiškai įsijungia ir iš kažkur ateina tas džiaugsmas.
- Ką tik grįžote iš darbų užsienyje – kur buvote ir ką darėte? Kokie tai projektai?
- Iš vienos pusės tai buvo nelabai didelis vaidmuo, - paskutiniosios Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ koncertiniame pastatyme, tačiau labai stiprus. Operos viduryje pasirodo šešios gėlių mergaitės, kurios dainuoja ir kviečia Parsifalą pas save, šioje vietoje yra reikalingi labai stiprūs sopranai, taigi aš esu labai laiminga, kad turėjau galimybę dainuoti šiame pastatyme.
Dirigentas Thomas Hangelbroek buvo puikus, su juo mes turėjome tris koncertus. Du iš jų Essene ir vieną savaitę turėjome tris koncertus Madrido operos teatre. Man labai patinka Wagnerio muzika. Aš vis galvodavau, kaip tai padainuosiu, tačiau didelėje Wagnerio muzikoje atsirado vietos ir mano balsui (juokiasi). Išliko tikrai ypatingi įspūdžiai, nes visi solistai buvo tikri profesionalai. Nepaisant to, kokias sudėtingas arijas jie atlikdavo, visa tai jie darė labai natūraliai, lengvai ir aiškiai. Dainuoti kartu su jais buvo didelis malonumas.
Įdomu buvo ir tai, kad orkestras stengėsi groti tokiais pat instrumentais, kokius tuomet naudojo pats Wagneris, statydamas operą prieš 130 metų. Iš tiesų orkestro skambesys buvo kitoks. Garsas buvo švelnesnis. Na, o solistai buvo iš skirtingų šalių, tačiau jau gyvenantys Vokietijoje.
- Ar yra kažkas, ko tikitės iš būsimo darbo lietuviškame Verterio pastatyme?
- Aš labai laukiu šio pastatymo ir darbo kartu su Dalia Ibelhauptaite. Su ja susipažinau, kuomet statėme „Užburtąją fleitą“, tačiau visuomet labai noriu su ja padirbėti daugiau. Be abejo labai smalsu įvertinti balso pokyčius nuo tada kai dainavau tą patį vaidmenį Stokholme. Tikrai su džiaugsmu laukiu šio pastatymo.
Turėčiau paminėti, kad dainuodama su maestro Gintaru Rinkevičiumi scenoje jaučiuosi užtikrintai ir saugiai. Beje, taip sutapo, jog kai pirmą kartą dainavau Papagenos vaidmenį Rygoje, Rinkevičius tuomet ten dirigavo savo paskutinį spektaklį. Na, o po to mes vėl susitikome jau Lietuvoje.