Jonas Sakalauskas – LNOBT direktorius, baritonas. Menininko atliktų vaidmenų sąraše operos: G. Puccini „Džianis Skikis“, O. Nikolai „Vindzoro šmaikštuolės“, G. Verdi „Traviata“ ir kiti. Iš turtingos dainininko kūrybos didžiausio pripažinimo sulaukė monospektaklis-opera „Izadora“ (libreto autorius D. Gintalas, rež. A. Jankevičius), 2009 m. pelnęs Auksinį scenos kryžių.
Darius Mažintas yra laimėjęs ne vieną tarptautinį pianistų konkursą ir pasirodęs daugelyje prestižinių muzikos festivalių. Be kitų reikšmingo lygmens meninių pasiekimų, atlikėjas dalyvavo N. Rubinšteino pianistų konkurse Prancūzijoje (2003 m.), tarptautiniame Stasio Vainiūno konkurse Lietuvoje (2000 m.), konkurse „Konzarteum“ Graikijoje (1998 m.), be to, kartu su violončelininku Glebu Pyšniaku atstovavo Lietuvai prestižiniame festivalyje „Holland Music Sessions“ Olandijoje (2000 m.). Atlikėjo karjerą lydi bendradarbiavimas su įvairiais orkestrais, dainininkais, smuikininkais bei kitų meno rūšių atstovais.
Jūsų dueto programoje „Dedikacija romantizmui“ skamba L. van Beethoveno ir G. Mahlerio muzika. Koks Jūsų asmeninis santykis su šiais kompozitoriais?
Jonas Sakalauskas. Visų pirma, šie kompozitoriai yra vieni ryškiausių vokiečių akademinės muzikos atstovų ir man, kaip akademikui, jų kūryba yra chrestomatinė. Beethovenas apskritai tapo raktu suvokiant, kas yra akademinė klasikinė muzika. Jis kūrė romantizmo priešaušryje, o Mahleris – jau yra vėlyvojo romantizmo kompozitorius, tarsi įrėminęs romantizmo muzikos idėją. Tad Beethovenas tam tikra prasme žymi šios epochos pradžią, o Mahleris ją užbaigia. Mahlerio kūriniai man yra ypatingi, nes jie pakeitė suvokimą apie vokalo galimybes, tarsi atvėrė mano balsą, atsirado naujų spalvų.
Darius Mažintas. Prieš gerus metus su Jonu nusprendėme paruošti gana retai atliekamų ir sudėtingų Beethoveno dainų ciklą. Galbūt šie kūriniai stinga blizgesio, nepataikauja publikai, bet juose slypi labai stiprus energetinis užtaisas. Sakyčiau, šis ciklas atspindi ne bravūrišką, o filosofinį Beethoveno pradą. Nors jis yra laikomas Vienos klasiku, jo muzikoje jau yra romantizmo užuomazgų. O Mahleris – tikras romantizmo atstovas – programoje atsirado vėliau. Mudviejų darbas prie šių kompozitorių kūrybos atskleidė, kad su Jonu mąstome ir jaučiame panašiai. Manau, kad esame pavykęs duetas. Negana to, koncerto metu bus dainuojami žinomų poetų tekstai. Tiesiog visapusiškas kaifas.
Kodėl Paliesiaus dvare pristatysite būtent šią programą?
J.S. Prieš karantiną pradėjome repetuoti Beethoveno programą, vėliau karantino metu nuotoliniu būdu pristatėme ją klausytojams. O Mahlerio ciklas yra šviežiausia programa, kurią esame paruošę. Simboliška, kad šie kompozitoriai žymi tam tikras ribas tarp epochų, stilių, o mes taip pat šiuo metu išgyvename ribą tarp normalaus gyvenimo ir naujos realybės.
D.M. Kompozitoriai, kaip ir kiti kūrėjai, muziką dažnai rašo įkvėpti tam tikrų įvykių, idėjų semiasi iš aplinkos. Tarkim, Beethoveno Herojinė simfonija (Simfonija Nr. 3) iš pradžių buvo dedikuota Napoleonui Bonapartui. Revoliucija labai stipriai paveikė kompozitorių, jis tikėjosi, kad griūna monarchija, žavėjosi Napoleonu. O kai šis pasiskelbė imperatoriumi, Beethovenas be gailesčio išbraukė dedikaciją. Mes šiuo metu irgi išgyvename savotiškus, chaotiškus laikus su lūkesčiais ir nusivylimais, po ilgos pertraukos vėl vyks koncertas, tad manau, kad programos kūriniai turėtų rezonuoti su dabartimi.
Kaip Jums atrodo, kokį įspaudą pandemija paliks meno pasaulyje?
J.S. Nedrįsčiau pranašauti. Kol kas įvertinti nuostolių ir atradimų santykį dar labai sudėtinga. Manau, kad, bendrai kalbant apie ekonomiką, kultūrinį gyvenimą, baisiausi scenarijai neišsipildė, tačiau ateitis irgi neatrodo labai viltingai. Vienaip ar kitaip, pandemija tikrai stipriai mus palietė, atnešė daug skausmo, bet ir užgrūdino. Patyrėme ką reiškia neapibrėžtumas, nežinia, supratome, kad galime dirbti per nuotolį, kad renginiai gali įgyti naujų formų.
D.M. Manau, kad didžiausias įspaudas bus tas suvokimas, kad niekas nėra duotybė, nieko nėra pastovaus, viskas kinta. Galbūt ši patirtis mus išmokė mažiau prisirišti prie savo planų ir įsivaizdavimo, kad turi būti taip ir ne kitaip. Gyvenimas – pilnas netikėtumų. Taip pat buvome priversti išeiti iš savo komforto zonos, mąstyti, adaptuotis, ir tas pastovus galvojimas yra judėjimas, duodantis įvairių vaisių.
Ko išmokote iš pandemijos? Galbūt atradote kažką naujo?
J.S. Prisiminiau, kad yra knygos, kinas, kad vienatvėje gera pabūti, pamedituoti. Kaip atlikėjas, atradau Mahlerį, ačiū Dariui. Taip pat atradau daugiau ramybės, pervertinau savo vertybes. Tad iš šios krizės išeinu tam tikra prasme pakylėtas, susitaikęs su esama situacija. Man pandemija atnešė daug naujų galimybių – kurti naujas programas, mokytis, analizuoti, galų gale, sustoti ir pažvelgti retrospektyviai į tai, kas buvo, ir perspektyviai – į tai, kas bus. Kita vertus, suprantu, kad daug kas išgyveno įvairių netekčių ir kad jau daugelis esame pavargę nuo tokio gyvenimo režimo.
D.M. Pandemijos pradžioje išgyvenau šoką, tada sekė pyktis, vėliau pavyko viską priimti ir ieškoti išeičių. Atsigręžiau į save, permąsčiau iš esmės, ar darau tai, ką turiu daryti, ar man visko reikia. Atpratau vaikščioti į vakarėlius. Supratau, kad patys geriausi dalykai yra nemokami. Gamta, ramybė, flow būsena. Daug laiko skyriau savo artimiesiems, mokiausi naujo repertuaro. Atradau Fredericą Chopiną naujai. Iki tol jis niekada nebuvo mano kompozitorius, nejausdavau jo, o pandemija man padėjo pamatyti jo didelę dvasią, charakterį, kūrinius. Išties, Chopino ligotame kūne buvo milžiniškas užtaisas, tilpo tiek daug didybės. Šiuo metu ruošiu didžiulę jo noktiurnų programą. Žodžiu, auksinis laikas toji pandemija.
Ką Jums reiškia grįžti į sceną?
J.S. Karantino metu rengiau programas, įrašus, video, dirbome kartu su Dariumi, tad, turiu pripažinti, kad nesijaučiu padaręs pauzę. Gyvenimas tekėjo intensyviai tiek prieš, tiek po. Bet, žinoma, koncertai, tie nepakartojami momentai scenoje, autentiška atmosfera ir gyvi susitikimai su žmonėmis yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Vis tik esame socialinės būtybės ir šito nepakeisi. Priklausau dar tai kartai, kuriai virtuali realybė neatstoja šio pasaulio su gyvo garso muzika, knygų mugėmis, rankų paspaudimais ir pan. Tad labai laukiu mūsų koncerto Paliesiaus dvare.
D.M. Baisoka. Vis tiek atpratau. Juk išeiti į sceną – tai išeiti į kitokią dimensiją, pasikeičia laiko pojūtis, atsiranda didžiulis noras viską padaryti geriausiai kaip galiu čia ir dabar, bet juk ne viskas priklauso nuo manęs. Vienaip ar kitaip, labai laukiu susitikimo. Iki pandemijos mano scenos gyvenimas buvo panašus į maratoną, jau buvau pradėjęs jaudintis, kad prieš koncertą nebejaučiu jauduliuko. Na, ir štai, dabar jis yra.
Kokią žinutę norėtumėte perduoti klausytojams?
J.S. Manau, kad rizika geriau pasijausti apsilankius Paliesiaus dvare yra gerokai aukštesnė už riziką susirgti. Tad tiems, kurie dvejoja ar vykti į koncertą, linkėčiau nesibaiminti. Ir dar visus vyksiančius norėčiau pakviesti atvažiuoti į dvarą pora valandų anksčiau, nes vesiu sąmoningo kvėpavimo užsiėmimą ir supažindinsiu su kvėpavimo technikomis, kurios gali pagerinti savijautą ir sveikatą, padėti suvaldyti stresą.
D.M. Tenka girdėti, kad visi labai išsiilgome gyvos muzikos koncertų, kitų renginių. Tad labai laukiame visų išsiilgusių.