„Gyvulių ūkio“ motyvą pasitelkusi tapytoja atidarė parodą buvusiame mėsos kombinate: pastato istorija diktavo idėjas

Atvejai, kai menininkas ruošdamasis parodai sukuria darbus specialiai tai erdvei, kurioje jie bus rodomi, ko gero, yra tikrai reti. Tačiau būtent taip pasielgė tapytoja Rūta Matulevičiūtė – jos kūrybos atspirties tašku šįsyk tapo pramoniniame Žemųjų Panerių rajone esančio pastato istorija, iš sovietinių laikų žinomo kaip mėsos kombinatas. Dabar čia yra įsikūrusi Galerija T.2. Parodos pavadinimui autorė pasitelkė George’o Orwello apysaką „Gyvulių ūkis“, prilyginamą satyrinei sovietinio totalitarizmo alegorijai.

Šiandien palyginimas su „Gyvulių ūkiu“ nuskamba gan dažnai, apeliuojant į politines galias ir manipuliacijas. Paklausta, ką mananti apie politikavimą, nuomonių karus, R. Matulevičiūtė tikino, kad nors tiesiogiai apie tai niekada nekalbanti, bet pavadinimo pasirinkimas yra sąmoningas, jai norėjosi, kad tokia asociacija kiltų.

Gyveno kaip žuvys vandenyje

„Visgi mano pačios priėjimas nėra politinis, stengiuosi suteikti nuorodą ar galimybę atsirasti kitokiam požiūriui, permąstyti, kokia yra situacija, tos santvarkos, kurioje patys gyvename, ar kitų santvarkų, nes istoriškai jų yra labai daug. „Gyvulių ūkis“ pašiepia buvusią santvarką, bet žmonės, kurie gyveno tada, gyveno kaip žuvys vandenyje – nesuprasdami, kur jie buvo. Kviečiu pamąstyti, ar mes nesame tokios pačios žuvys, tokiame pačiame vandenyje. Gal tik šiek tiek kitokios spalvos“, – pažymėjo R. Matulevičiūtė.

Menininkė prisipažino, kad sumanymas sukurti kūrinius, atspindinčius aplinką, kurioje jie bus eksponuojami, kilo tik gavus kvietimą rengti parodą.

„Galerija T.2 – nauja, šioje vietoje buvo suorganizuotos tik keturios parodos. Manoji ir yra ta ketvirta. Maniau, surengsiu personalinę parodą, kaip įprastai, kažkokia tema, išeinančia iš mano bendros kūrybos konteksto. Tada atėjo mintis, kad pati vieta idėjiškai dėkinga. Jau apie trylika metų esu vegetarė, tas mėsos kombinatas man šiek tiek ir atgrasi vieta, galvojant, kas tenai vyko, plius nuorodos į sovietmetį, nes jis veikė nuo 1958-ųjų. Yra daug istorijų – žmonės, dirbę tame fabrike būdavo labai gerbiami, nes galėjo kažką „išsinešti“. Visos šitos mintys privedė prie idėjos, kad reikia išnaudoti tą vietą – kiekvienas kūrinys, visa idėja suformuluota šiuo pagrindu“, – pasakojo R. Matulevičiūtė.

Jaunosios kartos tapytoja, tarpdisciplininė menininkė yra surengusi 3 personalines parodas, meno mugėje ArtVilnius’20 pristatė performansą „HOT Salon“. Nuo 2017 m. dalyvauja ir kuruoja grupines parodas, 2019 m. tapo Jaunojo tapytojo prizo finalininke.

Paklausta, kokia meninė raiška jai yra artimesnė ir priimtinesnė, R. Matulevičiūtė pabrėžė, kad užvis svarbiausia – kūrybos laisvė.

„Baigiau tapybos studijas – ir bakalaurą, ir magistrą, vieną po kito iš eilės. Labiausiai išvysčiau savo tapybinius gebėjimus, tapybinę raišką. Paveikslams idėjos atsiranda labai spontaniškai ir natūraliai, taip ir kitų medijų kūriniams – jos gali būti išreikštos tam tikra forma. Dėl to prie tapybos pridedu ir tarpdiscipliniškumą, kad tiesiog neapribočiau savęs ir suteikčiau sau laisvės, nesivadinčiau nei tapytoja, nei tarpdisciplininke. Mano siekis – reikštis kuo laisviau“, – tikino kūrėja.

Kurdama jaučia laisvę

Šįsyk kūriniai susisiejo su parodine erdve, tačiau kur įprastai ieškanti ir atrandanti įkvėpimų?

„Visą laiką mane traukė psichologija, pradėjau gilintis ir į mitologiją, įvairiausias senovės tradicijas. Čia matau daug sąsajų su tam tikrais žmogaus mąstymo / veikimo principais, kaip istoriškai vystosi pasaulio sąmonė ir pasąmonė. Iš pradžių vadovavausi akademiniu priėjimu, skaičiau daug literatūros, tam tikros idėjos gimsta per asimiliaciją, tada supratau, kad norisi šiek tiek gilesnio ir fundamentalesnio priėjimo. Perėjau prie asmeninių transformacijų, kai neradau prasmės aplinkoje, tame, kur gyvenu. Vos pabaigusi akademiją ėmiau gilintis į Transcendentinę meditaciją, su šia technika galiu kiekvieną dieną pasiekti gilią ramybės būseną, kur slypi manasis aš, kur manoji savastis patiria pati save. Tenai glūdi pati giliausia laimė, iš jos ir kyla visos idėjos“, – pasakojo R. Matulevičiūtė.

Meditacija, pasak menininkės, tai gilus pailsėjimas, savęs tobulinimo, proto lavinimo technika.

„Kadangi iš šios būsenos kyla idėjos, yra vystomas protas – auga laimė ir empatija žmonėms, pasauliui. Pradeda matytis tam tikri gamtos dėsningumai, tam tikri principai, kaip veikia žmonės, visuomenė, pasaulis, viskas pagražėja, atsiranda didelis dėkingumas ir meilė gyvenimui“, – apie inspiracijas kalbėjo menininkė.

Šiandieninė visuomenė, R. Matulevičiūtės pastebėjimu, patiria per daug streso, tai esą pats kenksmingiausias veiksnys: „Trūksta savęs pajautimo... Suradau galimybę prieiti prie savasties, tos beribės būsenos – per meditaciją, per meną. Kuriant jaučiasi laisvė – neapsakoma, atrodo, galima kalnus nuversti. Labai didelė laisvė!“

Parodos atidarymas kaip arbatos vakarėlis

Menininkė atkreipė dėmesį, kad parodos „Gyvulių ūkis“ atidarymas ir pristatymas vyko kaip arbatos vakarėlis – jame nebuvo alkoholio.

„Net ir dalyvaudama grupinėse parodose stengiuosi paskatinti blaivius parodų atidarymus. Tačiau matau dar iš sovietmečio atėjusį palikimą, ne patį geriausią. Bohemiškas gyvenimas romantizuojamas, bet iš tikrųjų po visu tuo romantiniu kiautu glūdi priklausomybės ir iš kančios gimstantys kūriniai, kurie vėliau skleidžia ne pačią geriausią atmosferą tiems, kurie tuos kūrinius įsigyja“, – pastebėjo kūrėja.

Kadangi menininkai yra kultūros atstovai, R. Matulevičiūtės manymu, turėtų puoselėti kultūrą – blaiviai kurti ir tobulėti.

„Šitas elementas taip pat gali būti svarbus. Manau, kad meno pasaulyje vis dar vyrauja tokios „tradicijos“. Galvoju, kodėl toks polinkis atsiranda, ar tai yra kaip „tinklaveiką“ palengvinantis būdas bendravimui, profesionalių santykių užmezgimui, – su taure atsiriša liežuvis ir lengviau kalbėti? Galbūt todėl, kad menininkai šiek tiek jautresni? Tai nėra mitas, nervų sistema atviresnė pasauliui, tada yra labiau juntami ne tik gražūs dalykai, bet ir labai baisūs. Kai kuriems sunkiau pakelti tokį matymą, tad tokiu būdu bandoma nuo to pabėgti“, – kalbėjo R. Matulevičiūtė.

Apgalvotas tikslas gilesnis

Pasiteiravus apie ateities planus, menininkė tikino kol kas norinti tęsti esamą praktiką.

„Tiesiog būti progrese, tobulinti protą su meditacijos praktika, nenustoti kurti, dirbti su kitais menininkais. Smagu derinti skirtingas idėjas, statyti naujus pasaulius iš skirtingų suvokimų, smagu ir parodas kuruoti. Noriu labiau praplėsti medijas, – kinas su specialiaisiais efektais padeda praplėsti gebėjimus, būdus, kaip galiu išsireikšti“, – planais dalijosi pašnekovė.

Menininko karjerą R. Matulevičiūtė tikino priimanti kaip tokią, kuri turi stabiliai, iš lėto kilti į viršų.

„Priimu kaip ilgesnę kelionę. Panašu į žaidimą, kuriame būna papildomos užduotys, – kad nueitum prie pagrindinės užduoties turi atlikti tą ir aną – čia lygiai taip pat. Ramiai kuriant, kartais ir savaitgaliais, o gal ir visomis savaitės dienomis yra stabilus kilimas. Galbūt jis yra lėtesnis, tačiau – naudingesnis. Kuo tikslas labiau apgalvotas, tuo jis gilesnis“, – įsitikinusi ji.

R. Matulevičiūtės paroda „Gyvulių ūkis“ „Galerijoje T.2“ ( Titnago g. 7, Vilnius) vyks iki kovo 31 d.