Artėjant premjerai Rimantas Kmita sako, kad pagrindinė šio kūrinio tema yra galia: „Neturėkime iliuzijų, kad nekontroliuojama galia siekia tik gėrio. Galia visada yra valstybėje, bendruomenėje, kolektyve. Ir jeigu ją atiduodame į vienas rankas, tai dažniausiai geruoju nesibaigia.“
– Ar Jūs pats „įklimpote“ į teatrą, ar teatras įtraukė Jus? Kada pirmą kartą susidūrėte su teatru?
– Pradedant nuo pirmo karto reikėtų prisiminti vaikščiojimą į Šiaulių dramos teatrą su mama, tada spektaklio mokykloje statymą, kur vaidinau monumentalų Rudnosiuko vaidmenį Vytauto V. Landsbergio „Rudnosiuko istorijų“ inscenizacijoje, o vėliau buvo lietuvių filologijos ir režisūros studijos, kur teatro buvo daug. Buvo ir „tranzavimo“ į Rimo Tumino „Maskaradą“ ir Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“, buvo kaulijama iš garsistų, kad perrašytų į mūsų kasetes Gintaro Sodeikos „Roberto Zucco“ muziką, buvo Nelės Savičenko scenos kalbos užsiėmimai, Valentinos Leonavičiūtės ir Ryčio Gustaičio aktorystės ir režisūros pamokos, Rolando Rastausko dramos istorijos kursai.
Galiausiai teatro tapo per daug, nes supratau, kad jis man nebepalieka laiko sėdėti prie knygų ir rašomų tekstų. O kelią savo mačiau būtent su tekstais, nes teatro studijos buvo labiau šalutinės, po jų galėjom mokykloj vadovauti dramos būreliui, bet į mokyklą aš nesiveržiau. Ilgą laiką į teatrą tik vaikščiojau. Ir po daug metų teatras vėl atėjo: gavau pasiūlymą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre padirbėti prie teatro kolektyvo iš Vokietijos „She she pop“ pasirodymo adaptacijos, paskui gimtųjų Šiaulių teatras įvėlė į pjesės rašymą, o vėliau su Paulium Tamole kūrėm dokumentiką apie teatrą ir galiausiai – spektaklį pagal „Gyvulių ūkį“. Tai dabar jaučiuosi, kad mane iš naujo kažkas klampina į teatrą. Buvau įpratęs ramiai sėdėti prie darbo stalo, o dabar vis labiau pasiduodu teatro gundymams.
O gundymai yra stiprūs. Pabėgęs nuo teatro buvau paniręs į literatūros sociologijos tyrinėjimus, man įdomiausia buvo meno ir visuomenės dialogas. Bet štai teatras duoda idealią aikštelę, kur tas dialogas vyksta gyvai. Ir supratau, kad man vien teoriškai apie tai samprotauti neužtenka, kad tai patirti yra visai kas kita. Na, ir kitas gundymas buvo grįžti į jaunystės metus, kur teatro buvo daug, kada buvo svajota ir dalintasi vizijomis, koks tas teatras turėtų būti, bet viskas atrodė per daug nerealu, toli ir ne man.
– Ką atradote, pradėjęs darbą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre?
– Radau talentingą kolektyvą, iš kurio daug mokausi. Iš tiesų tai vis dar mokausi dramaturgijos kalbos, ir man labai pasisekė, kad galiu mokytis su geriausiais.
– Kaip vyksta darbas su režisieriumi Pauliumi Tamole?
– Man patinka, kad Paulius abiem kojom stovi ant žemės. Patinka jo požiūris į teatrą kaip į žaidimą, kuris po truputį virsta tikrove. Patinka jo sveikas požiūris į teatrą, kur teatras nėra pasaulio centras. Į teatrą galima žiūrėti tarsi iš kitų patirčių, iš kitų gyvenimo teritorijų. Paulius daug reikalų turi su kariuomene, ir tai daro jo požiūrį netikėtą.
– Ar Jūs, analizuodamas tikrovę, George’o Orwello politinę alegoriją laikote inspiracijos šaltiniu, ar tiesiog remiatės juo, norėdamas jį pritaikyti teatrui?
– Turbūt nei viena, nei kita. Orwellas yra labai universalus, todėl per jį galime pasikalbėti apie svarbius dalykus. O „Gyvulių ūkio“ pagrindinė tema yra galia. Savaime galia nėra nei gera, nei bloga, bet neturėkime iliuzijų, kad nekontroliuojama galia siekia tik gėrio. Galia visada yra valstybėje, bendruomenėje, kolektyve. Ir jeigu ją atiduodame į vienas rankas, tai dažniausiai geruoju nesibaigia. Jeigu esame abejingi, neįsitraukiame, vengiame prisiimti atsakomybę, patingime, nes turime savų reikalų, greičiausiai turėsime dar ir nepatogių ir nemalonių situacijų. Nes nekontroliuojama galia nėra gera. Orwellas aprašo šį mechanizmą iš esmės pasakėčios forma, todėl jo parabolė tokia universali.
– Kaip vystėsi toji teatrinė kelionė, kuri šiuo metu virsta spektakliu „Gyvulių ūkis. XXI amžius“?
– Nežinau kodėl, bet su mintimi perkelti Orwellą į teatro sceną gyvenau ilgai, ir ilgai su Pauliumi svarstėm įvairius variantus. Per tą laiką Orwellą lyg ir uždraudė Baltarusijoje, o Ukrainoje prasidėjo karas, ir Orwello knygos atsidūrė tarp perkamiausių. Visa tai koregavo dramaturginius sumanymus, bet nekeitė įsitikinimo, kad Orwello kūriniai – tiek „Gyvulių ūkis“, tiek „1984-ieji“, yra neišsemiamas modelis. „Gyvulių ūkio“ formulė amžina. Galia niekur nedingsta. Įveikę diktatorių, patys tokiais tampame. Arba užsiauginame naujus. Reikia daug kasdienių pastangų, kad ištrūktume iš to rato: darome revoliuciją, bandom gyventi kitaip, teisingiau, ir pamažu, beveik nepastebimais veiksmais grįžtame į tą būseną, į tuos santykius, prieš kuriuos maištavome. Ir tikrai ne visada „piktieji kiti“ pasiglemžia mūsų laisves ir teises. Dažniausiai mes patys jas atiduodame. Mažais kompromisais. Išvarytas šeimininkas sugrįžta kitais pavidalais. Aktoriams, atsisakiusiems režisieriaus, vis tiek prireikia režisūros.
– George’as Orwellas (tikras vardas – Eric Arthur Blair) savo kūryboje rėmėsi tikrove, autentiškais išgyvenimais. Kiek Jums – rašytojui – svarbi gyvenimiška patirtis? Ar tai kaip nors susiję su šiuo konkrečiu, teatre dabar repetuojamu spektakliu?
– Mėgstu tyrinėti, rinkti medžiagą, kalbėtis su žmonėmis. Ir dažniausiai vis grįžta tas jausmas, kad ir kaip išmoningai sugalvotum, tai niekada nenustelbs autentiško gyvenimo posūkio. Gyvenimo faktai tikri, jie turi papildomą energiją, kuri veikia. O perkeliant „Gyvulių ūkį“ į sceną beveik vien apie tai ir tekalbėjom – kaip Orwello kūrinyje parodyti gãlios mechanizmai veikia gyvenime. Jie veikia visais laikais ir įvairiuose bendruomenėse, visuomenėse. Svarstėm pasirinkti įvairias aplinkas, bet galiausiai nutarėm kaip medžiagą imti tai, ką režisierius ir aktoriai geriausiai pažįsta – teatrą. Čia taip pat kartais tas mechanizmas veikia. Bet toks pasirinkimas nebuvo lengviausias: priešingai, matyti teatre „Gyvulių ūkio“ principus yra sunku ir skaudu. Todėl buvo daug atmetimo, noro pabėgti, neigti. Lengva nebuvo. Bet galiausiai rezultatas, man atrodo, yra geras – tikras.
– Ar rašant nekyla noras nurodyti ir konkrečią vizualią spektaklio pusę, arba pačiam imtis režisūros?
– Kiek prisimenu, studijuodami su bendrakursiu Mindaugu Valiuku vis bandydavom parašyti pjesę. Tada patys daug kūrėme scenoje, todėl ir rašydami tuoj pradėdavom režisuoti. Ir iš to nieko gero nebuvo. Man atrodo, iš rašymo teatrui patirties ateina pajautimas, ką reikia konkretizuoti, o ko nereikia. Spektaklį stato daug žmonių: be aktorių ir režisierių yra kostiumų dailininkai, šviesos, garso menininkai, scenografai ir kiti. Jie irgi turi savo matymą, dramaturgas turi palikti jiems erdvės ir nesitikėti, kad kiti žmonės jo viziją perkels į sceną tiksliai. Bent jau aš to ne tik kad nesitikiu, bet ir laukiu to, ko pats neįsivaizdavau, nesitikėjau. Jeigu jau eini į teatrą, tai kiti žmonės nebus tik amatininkai, įgyvendinantys tavo nurodymus. Aš tikiuosi bendradarbiavimo, bendro žaidimo ir kūrybos.
– Kiek Jus kaip menininką veikia karas?
– Kiek kalbėjau ar girdėjau kitus kolegas, labai panašiai. Iš pradžių tai visiškai paralyžiuoja, tada pradedi galvoti, kaip galėtum reaguoti. Tada dilemos, ar kurti ką nors susieto su karu (kas šiek ne visai adekvatu, nes vis dėto gyveni pakankamai normalų gyvenimą, bent jau išoriškai), ar nesieti nieko, tiesiog gerai daryti savo darbą, gyventi įprastą gyvenimą, nes priešo didžiausias noras yra tą mūsų normalumą sunaikinti (tai irgi neatrodo adekvatu, nes juk visai šalia vyksta karas, kas valandą žūsta žmonės). Iš tiesų nusistovi vienoks ar kitoks konsensusas tarp šių dviejų dalių. Kažkiek darai, kas padėtų Ukrainai, kažkiek rašai, dalis tekstų susiję, dalis nesusiję, bet viena tikrai pasikeitė – esi priverstas dar aiškiau suvokti savo darbo prasmę, atsakyti sau į egzistencinius klausimus, kurie kasdienybės maratone kartais apsineša dulkėmis. Ir man istorijų pasakojimas, ir mokymas jas pasakoti prasmės neprarado. Tiesiog dar skaudžiau matai, kad tai gali būti stiprus įrankis, ir kaip ir kiekvieno įrankio ar ginklo atveju, svarbu, į kokias rankas jis patenka.
– Linkiu geros premjeros!