Holokaustą išgyvenusi kaunietė ryžosi pasidalinti prisiminimais: mama priėmė lemtingą sprendimą

Holokaustas įvyko prieš 80 metų, tačiau ir šiandien pasigirsta raginimų nelikti abejingiems. „Tas pats gali atsitikti bet kokiai žmonių grupei, kuri tampa silpnesnė nei dominuojanti. Tylėti negalima – visom jėgom turim kovoti už žmogaus teises, prieš viešą antisemitizmą“, – yra sakiusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Frazė, kad „istorija linkusi kartotis“, šiurpuliu perbėga per Holokaustą išgyvenusiųjų sielą. Gyvi liudijimai, ne istorijos vadovėlis, – sakau įkalbinėdama Frumą Vitkinaitę-Kučinskienę papasakoti savo išgyvenimus.

„Jeigu tai gali būti reikšminga, turbūt turiu tai daryti, man 88-eri ant slenksčio“, – pasakojimą pradėjo F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Vidinis vaiko pasaulis persivertė

Aštuntieji gyvenimo metai kaunietei Frumai tapo lemtingais – kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, mergaitei tuo metu sukako aštuoneri.

Ką reiškia karo metu būti vaiko kailyje – kaip matai pasaulį, koks jisai regisi tuo metu, kai persekioja tave ir tavo artimuosius, kokios mintys sukasi galvoje? F. Vitkinaitė-Kučinskienė sakė, kad su tragiškais įvykiais baigėsi ir jos vaikystė – nors iš išvaizdos atrodė kaip vaikas, tačiau vidinis pasaulis visiškai persivertė.

„Aštuonerių jau buvau baigusi lietuvių pradinės mokyklos pirmąją klasę, mokėjau daugiau kalbų – tai gelbėjo vėliau, kai slapsčiausi. Nuo 1941-ųjų liepos 15 d. iki rugpjūčio 15 d. reikėjo visiems persikelti į Vilijampolę už spygliuotos vielos – jau tada mano vaikystė ir pradėjo užsibaigti. Kai reikėjo eiti į getą, vaiko psichologija jau buvo visiškai pasikeitusi“, – pasinėrė į prisiminimus F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Prieškariniais metais Frumos tėvas dirbo „Cotton“ kojinių fabriko techniniu vadovu. „Tėvą aplink visi pažinojo. Mano mama irgi persikėlė į Šančius, kad būtų arčiau tėvo darbo vietos“, – apie atsidavimą šeimoje prakalbo pašnekovė.

Tačiau į jų, kaip ir daugelio kitų šeimų gyvenimą, įsiveržė karas. Nuo karo baisumų Vitkinai dar bandė pasitraukti su Raudonąja armija. „Žinoma, mums nepavyko pabėgti, teko grįžti. Bet bijojome, prasidėjo baisūs žudymai, čia Kaune... Užsilaikėme Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi. Ne mes vieni, ir kitos šeimos“, – vienus pirmųjų sukrėtimų prisiminė F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Prieš įkalinimą gete atmintyje išlikęs ir momentas, kai mama nuimdavo privalomą dėvėti ženklą – geltoną žvaigždę, nes Kauno žydams buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais, lankytis parkuose ir skveruose, naudotis viešuoju transportu, apsipirkti parduotuvėse. „Ir aš eidavau kažką nupirkti, ta psichologija vaikiška iškart pasikeitė, turbūt ne vien mano“, – atsiduso ji.

Šiandien F. Vitkinaitė-Kučinskienė turi keturias anūkes. „Stebėdavau ir palygindavau su savimi, kai joms buvo aštuoneri, dešimt... Neduok Dieve, kad tokie dalykai pasikartotų. Kai man buvo dešimt metų, po dviejų su pusės metų gete, gelbėdamas žydų policininkas mane ir dar vieną mergaitę slapta vakare išvedė iš geto ir paleido. Toliau aš savarankiškai turėjau eiti ir ieškoti, kas manęs laukia. Aš nebuvau vaikas... Negalima lygint“, – liūdnai pripažino geto baisumus patyrusi Fruma.

Visgi kai palyginanti – net žaidimai gete nevaikiški, o tokie kaip gyvenimas, tai, ką matė prie geto vartų. „Mergaitės „grįžta iš darbo“ neša kažką paslėpusios, o berniukai, tie policininkai, kurie tikrina. Toks žaidimas, – nutęsė F. Vitkinaitė-Kučinskienė. – Tie patys du, keletą metų vyresni berniukai man vėliau daug padėjo.“

Mačiau kaip buvo šaudoma nuo tilto į žmones

Kada ir kaip ji atsidūrė gete, Fruma sako neprisimenanti. „Bet labai gerai prisimenu, ką mačiau pradžioje geto – nuo tilto šaudė į žmones. Prasidėjus karui ir išleidus įsakymą žydams įsikelti į Vilijampolę apsigyvenome namelyje A. Kriščiukaičio gatvėje netoli geto vartų. Mačiau, kaip buvo šaudoma nuo tilto į žmones, kurie bandė daržuose (toje pievoje link Neries) pasirinkti ten likusių daržovių. Pirmas išgąstis ir įspūdis gete, o jų buvo labai daug baisių“, – sakė F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Ir momentas, kai vylėsi, kad tėvai sugrįš iš koncentracijos stovyklų, atmintyje išliko gyvas. Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metinių diena (1945 metų sausio 27-ąją iš stovyklos buvo išlaisvinta 200 tūkst. kalinių) F. Vitkinaitei-Kučinskienei primena viltį ir kartu išgyventą neviltį.

„Negalėjau patikėti, kad mano tėvai ir septyneriais metais vyresnis brolis tikrai žuvę... Turėjau viltį, kad mano tėvai kažkur koncentracijos stovykloje. Vis eidavau prie Sinagogos – čia būdavo iškabinti sąrašai grįžtančių iš stovyklų“, – kalbėjo pašnekovė, taip ir neradusi sąraše savo artimųjų pavardžių.

Kauno getas buvo likviduotas – padegtas ir susprogdintas. „Nebuvau ten, nemačiau – gerai, buvo klaikus vaizdas. Negaliu sakyti, oi kokia aš vargšė... Žodis našlaitė – man nelipo. Ar tai charakterio būdas? Nežinau. Patyriau daug gero iš aplinkos, didelį atidumą. Šiandien taip pat“, – dėkingai kalbėjo F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Viena pirmųjų, vadinamoji Didžioji akcija Kauno IX forte įvyko dar 1941 metų spalį. Per atranką žmonės buvo siunčiami į vieną eilę, kiti – į kitą. Taip skirstė, kurie gyvens, o kurie mirs. Žudynių ankstyvą rytą gestapininkai į Kauno miesto Demokratų aikštę suvarė visus geto kalinius, daugiavaikes šeimas, fiziškai silpnus asmenis, senelius ir ligonius, apie 10 tūkst. žmonių, kurie buvo atskirti, sušaudyti tame forte. Gete liko apie 17 tūkst. žmonių.

Po šios akcijos neliko Frumos senelių ir daugybės tų, kuriuos ji pažinojo. „Mano senelius atskyrė į blogąją pusę. Stovėjau su tėvais toje aikštėje, mačiau visko. Iš prieš tai buvusių žudymo akcijų, ir po tos Didžiosios akcijos jau buvo aišku – gete likti pavojinga“, – į žiaurų laiką mintimis nusikėlė F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Šitas vaikas turi gyventi

Kaune garsi, juridinį falkutetą baigusi ir su su vienu žinomiausiu advokatu Zigmu Toliušiu kartu dirbusi Frumos giminaitė Rivka Šmuklerytė-Ošerovičienė iškart po Didžiosios akcijos iš geto dingo.

„Mano tėvai žinojo kur ji dingo. Jos dėka, 1943-iųjų metų gale, kai jau buvo aišku, kad vaikų akcija gali būti ir Kaune, patekau slapstytis į savo gelbėtojų, dviejų vietinių rusių Natalijų – Natalijos Jegorovos-Melioranskajos ir Natalijos Fugelevičiūtės namus. Kai mane išvedė iš geto, kartu su dar viena mergaite – ėjome pėsčiomis su abiem Natašom, priėjusios jų namų slenkstį pamačiau Rivką – tik tada galėjau pravirkti, nes atlėgo“, – pabėgimo iš geto akimirkomis dalijosi F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Fugelevičių namuose slapstėsi daug išgelbėtų žydų. „Laikinam, pastoviam gyvenimui, visaip... Jau kitą dieną atėjo moteris, kalbanti tik vokiškai. Aš jos išsigandau ir nubėgau slėptis. Tai, pasirodo, buvo mano gelbėtoja ir įmotė Elena Holcmanienė. Jos vyras Maksas prieš karą buvo įsteigęs Pribačio knygyną ir leidyklą Kauno centre. Tai nebuvo tik vieta, kurioje prekiavo knygomis. Ten buvo apstu ir meno dirbinių, meno literatūros, rinkdavosi žmonės. Bet čia jau kita istorija“, – perbėgo šypsena F. Vitkinaitės-Kučinskienės veidu.

Kalbėdama apie knygyną, F. Vitkinaitė-Kučinskienė paminėjo jai svarbią knygą „Šitas vaikas turi gyventi : Elenos Holcmanienės užrašai, 1941-1944 m.“, kurioje ir pati atsidūrė: „Siūlau ją paskaityti – apie mane irgi yra, bet ne aš tas vaikas, kur pavadinime.“

Netekusi vyro ir vyresniosios dukters Kauno geto liudininkė E. Holcmanienė (1891-1968) pasibaigus karui trijuose storuose sąsiuviniuose aprašė, ką išgyveno jos gelbėti žydai. Šis dokumentinis pasakojimas, anot F. Vitkinaitės-Kučinskienės, patikimas istorinis šaltinis, vaizdingas to meto liudijimas.

„Vadinau ją teta Lena, šičia išbuvau porą mėnesių, paskui iš ten naktį buvau išvesta pas pirmąją režisieriaus Boriso Dauguviečio žmoną Olgą, kurį laiką slapčiausi ten, vėliau – našlaičių vaikų globos namuose. Galėčiau išvardinti dar daugiau žmonių, pas kuriuos teko slapstytis – iš namų į namus, tai pas vienus, tai pas kitus. Sunkus periodas“, – kiek patylėjusi konstatavo ji.

Tačiau dar sunkiau buvo mergaitės tėvams. „Reikia įsivaizduoti, ką reiškia motinai su tėvu, broliui likti už spygliuotos vielos ir paleisti vaiką į nežinią. Aš labai liūdėjau, man visą laiką rūpėjo, kaip jie laikosi. Ir Holcmanienė savo atsiminimuose rašė, kad nuolat verkiau, ko tik nedarydavo, kad mane pralinksmintų, bet vis nepavykdavo to padaryti, – liūdnai linktelėjo galva ponia Fruma. – Nežinojo, kas manęs laukia, nežinojo...“

Mamos auka: nepaliko tėvo ir brolio vienų gete

Po dviejų mėnesių slapstymosi Frumą aplankė iš geto pabėgusi jos mama. „Jau sutemus atėjo Rivka (jos bendravo su Holcmaniene, po karo taip pat liko artimiausios draugės – atitiko ir pagal intelektą, ir pažiūras). Tada glaudžiausi Žaliakalnyje, P. Višinskio gatvėje, kur gyvenau ir vėliau – iki vedybų, po karo. Sako, einame truputį pasivaikščioti, pas mus, pas Natašas yra mama – tu turi neverkti, neparodyk, kad tau yra kaip nors vidiniai negerai. Ir aš ateinu. Tame name buvo pereinami kambariai, mano mama stovi prie koklių krosnies. Matau pasikeitusią per du mėnesius mamą, jai 1944-aisiais dar nebuvo nė 42-ejų. Gražūs garbanoti plaukai visiškai žili, sulysusi. Ji taip ir liko stovėti prie krosnies. Pradžioje likome abi stovėti, nepriėjome viena prie kitos“, – graudžią ir sunkią psichologiškai akimirką atskleidė F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Pasirodė, kad Frumos mamai buvo rasta vieta slapstytis: „Vyrams buvo daug sunkiau slapstytis, patikrinus galėjo nustatyti – apipjaustyti. Daug įkliuvo, todėl buvo surasta vieta tik mano mamai. Bet mano mama nepaliko tėvo ir brolio – grįžo į getą kitą dieną.“

Kai man sukako 70 metų, šeimai pasakiau, kad su pagarba prisimenu savo mamą, kad ji nepaliko tėvo ir brolio vienų gete. Mano šešeriais metais vyresnė pusseserė Gutia Šmuklerytė-Fišiene, su kuria abi likome gyvos, paklausė: „Ar tu iš tikrųjų taip galvoji, juk supranti, kad mūsų gyvenimas būtų buvęs kitoks, jei mama būtų gyva? “. Taip, bet tik su pagarba galiu prisiminti. Mama pamatė, kad esu prižiūrėta, kad man nėra pavojaus. Pabėgo iš geto, nes norėjo tuo įsitikint, bet nepasinaudojo galimybe. Tai buvo paskutinis pasimatymas. O su tėvu ir broliu – prie spygliuotos tvoros“, – tragišką šeimos istoriją pasakojo F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Psichologijos mokslų daktarė Ruth Reches moksliniame tyrime „Holokaustą išgyvenusių asmenų tapatumo išgyvenimas“(išleido asociacija „Slinktys“, 2020) pabrėžia, kad Holokaustas, vadinamas „masyvia psichine trauma“, laikoma viena reikšmingiausių žydų tautos istorijoje ir žmonijos istorijoje apskritai. Pacituojant iš knygos vieno tiriamųjų sakinį: „Neduok Dieve, kad pasikartotų toks baisus dalykas kaip karas“...

Sausio 27 d. visame pasaulyje minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Lietuvos žydų
(litvakų) bendruomenė kviečia visus Lietuvos gyventojus prisidėti prie pasaulinės akcijos
#MesPrisimename (#WeRemember) ir socialiniuose tinkluose prisiminti Holokausto sunaikintas
Lietuvos miestų ir miestelių žydų bendruomenės, išgyvenusius asmenis ir jų gelbėtojus.

Prisidėti prie akcijos #MesPrisimename/ #WeRemember galima keliais būdais:

• Aplankykite arčiausiai Jūsų esančias žydų žudynių vietas ir pagerbkite nužudytuosius padėdami simbolinį akmenuką.
• Parašykite #WeRemember/#MesPrisimename ant popieriaus lapo. Nusifotografuokite su
  šiuo ženklu ir pasidalinkite savo nuotrauka socialiniuose tinkluose.
• Prisijunkite prie pasaulinės atminimo akcijos savo socialinių tinklų profilyje užsidėdami
  rėmelį #WeRemember/#MesPrisimename. Rėmelius galite atsisiųsti čia: #WeRemember/#MesPrisimename.

Diskusiją „Kai nebelieka gyvų Holokausto liudininkų – privalomieji minėjimai ir atmintis visuomenėje“ kviečiama stebėti Lietuvos žydų bendruomenės socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje ČIA.