Apibendrindamas renginio reikšmę M. Kvietkauskas išryškina kelis svarbiausius dalykus:
– „Literatūros salos“ sumanytos tam, kad skatintų laisvą ir autentišką akademinį gyvenimą vis labiau formalizuotoje, biurokratiškai suvaržytoje mūsų studijų ir mokslo aplinkoje. „Salų“ dalyvius jungia ne pareigos, prievolės, studijų krepšelių ar balų už mokslinę veiklą skaičiavimas, o noras klausti, pažinti ir dalintis pažinimu. Tai klasikinis akademijos pagrindas, kurį vis labiau pamirštame mūsų universitetuose, tampančiuose studijų verslo koncernais.
„Salose“ susitinka studentai ir dėstytojai, jaunieji rašytojai ir kritikai, kuriuos vienija literatūros pažinimo interesas. Viena vertus, tai literatų profesinė bendrija, tam tikri neformalūs literatūros meistriškumo kursai. Tačiau kita vertus, juose kasmet dalyvauja ir kitų sričių žmonės, kuriems sava humanitarinė dvasia. Taip įrodome, kad gera literatūra, knyga, skaitymas traukia lygiai taip pat stipriai, kaip visuomet, ir kad yra be galo gabaus literatūrai mūsų jaunimo, studijuojančio Lietuvos ir užsienio universitetuose. Humanitarų, literatų draugijoms natūralus laisvės pojūtis dažnai reiškiasi kaip noras keliauti, klajoti, pažinti skirtingas erdves.
Kelionės buvo įprasta Vilniaus universiteto filomatų draugijos praktika, ją tęsė tarpukario Vilniaus „Akademinių bastūnų klubas“, kuriam priklausė ir poetas Česlovas Milošas, jos buvo įprastos Kauno Vytauto Didžiojo universiteto šatrijiečiams, vienijusiems gabiausius lietuvių literatus. Sovietmečiu laisva akademinė mintis skleidėsi VU Lietuvių literatūros katedros kelionėse. Tai tęsia ir „Literatūros salų“ sambūris, kasmet keliaujantis vis į kitą literatūrai ar kultūrai svarbią vietovę Lietuvoje ar už jos ribų (pavyzdžiui, Latvijoje, Lenkijoje, Karaliaučiaus krašte). Galbūt kiekviena karta vis naujomis aplinkybėmis atranda panašias akademinės laisvės formas ir vis iš naujo supranta, kad jos būtinos. Ir tai, kad jos sunyksta be asmeninių pastangų.“
– Kokia yra pagrindinė „Literatūros salų“ idėja?
Aistė: Viena iš esminių idėjų yra burti akademikų, mokslininkų ir literatūros mėgėjų bendriją. Mes galėtumėme laisvai likti tik auditorijose, universitetuose ir konferencijose. Tačiau prieš 13 metų salos prasidėjo su mintimi, jog norime pratęsti veiklą, kuri nėra tik darbas. Svarbus ir kartų suderinamumo klausimas, nes formalus bendravimas auditorijose yra truputį hierarchiškas. Čia studentai ir dėstytojai skaito pranešimus, komentuoja, klausinėja, reiškia nuomonę, vieni drąsiau, kiti ne taip, bet visi kartu. Manau, kad dabar jau galima laisvai bendrauti, nesvarbu ar esi dėstytojas, ar studentas. Žinoma, visokių yra. Taigi, iš esmės salose komunikuojame tais reikalais, kurie mums rūpi – literatūra, humanitarika, akademinis pasaulis. Tokios bendrybės vienija.
Marijus: Būtent hierarchija yra svarbus dalykas ir stovyklos formatas leidžia tai permąstyti. Pavyzdžiui, tu kreipiesi į mus sakydama „jūs“, ar ne? Jeigu atvažiuočiau į VDU ir sutikčiau profesorę Astą greičiausiai sakyčiau „jūs“. Salose kreipiuosi „tu“, nes aš pasirenku tai, jog čia nėra hierarchijos. Man jūs visi – stovyklautojai ir bendraminčiai. Tęsiant temą, oficialus renginio steigėjas, iniciatorius yra M. Kvietkauskas. Šiaip jis tikrai plataus profilio profesionalas, kuris į aktualius dalykus žiūri istoriškai, prikelia tam tikrą tradicinį mąstymą ir siūlo tęstinumą. Manau, kad tai ir yra pagrindinė „Literatūros salų“ idėja, kurią profesorius Egidijus Aleksandravičius gerai apibūdino sakydamas, jog seminaras yra vienas iš istorijoje žinomų draugijų pavyzdžių.
Aistė: Papildydama Marijų noriu pridurti, kad tai yra dar ir kitokio pobūdžio tradicija – bendravimo, akademinių mainų. Ji „Literatūros salose“ ir yra plėtojama. Mes juk ištisai vieni kitus skaitom, retai susitinkam. O kaip tą žmogų pažinti? Salos ir tampa tokia erdve. 2012 m. dalyvavau pirmąjame savo seminare, kuriame susipažinau su vienomis iš geriausių savo draugių. Kelios jau buvo įstojusios į doktorantūrą, kaikurios tiesiog užsiiminėjo panašia veikla kaip ir aš, tačiau dar niekada nebuvome gyvai susitikusios auditorijose.
– Renginio metu nuskambėjo tiek dėstytojų, tiek studentų pranešimai. Kokias bendrąsias problemas ir tendencijas galėtumėte išryškinti?
Marijus: Aš grįžtu vis dėlto prie pranešimo, kuris netyčia tapo pagrindiniu – M. Kvietkausko, apjungusio „Santarą-šviesą“ ir salas. Turbūt esminis dalykas yra diskusijų klubas, kuris plečiasi. „Santara-šviesa“ ir rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės pranešimas intelektualinėje erdvėje suformulavo įvairių klausimų apmąstymams. Žinoma, tai buvo įvairiai interpretuota, o ir M. Kvietkauskas išreiškė savo subjektyvią nuomonę, bandydamas ją objektyvizuoti, paremti teorija. Toks diskusijos skleidimąsis humanitarų bendruomenei teikia daug teigiamų dalykų. Pernelyg neišsiplėsdamas noriu pabrėžti, jog tai yra atvirumas, noras bendradarbiauti, gal net ir nevengiant kritikos.
Aistė: Nors teminės gairės kartais derinamos net ir su lokacija, visgi salos yra laisvas akademinis seminaras. Čia dažnai pasitaiko eklektikos, kadangi žmonės laisvu atostogų metu atvyksta pasidalyti savo tyrimais. Šiemet turbūt niekas ir nebandė vengti įvairovės – mes taip konstruojame renginį. Tikslas nėra išspręsti globalias problemas, jis yra parodyti tai, ką tiriame, rašome. Šiemet valstybės šimtmečio paminėjimo proga buvo kalbama ir apie J. Basanavičių, tačiau ne tuo įprastu politiniu būdu. Daug sužinojome apie jo asmeninį gyvenimą, meilę. Patys formuodami draugiją salose grįžtame prie istorinės sampratos. Pritarčiau ir M. Kvietkausko pranešime išryškintai dabartinio savivaizdžio idėjai, kuri tiesiogiai susijusi ir su mūsų darbais. Taip pat, Marijaus Šidlausko pranešimas apie aušrininkų generaciją – kertinis. Jis bandė persvarstyti iš kur atsirado dabartinės mūsų savivaizdžio gairės. Tiesą sakant, buvo pora tikrai labai įdomių studentų pranešimų, pavyzdžiui, Akvilės Reklaitytės apie 9-ojo dešimtmečio lietuvių poeziją ir stereotipus, Roko Šimkevičiaus apie Praną Morkūną, kuris apskritai man yra labai įdomus autorius, Silvijos Stankevičiūtės apie Juozą Baltušį, Rūtos Lazauskaitės apie Juozą Ambrazevičių, kuris tikrai nėra visiems žinomas.
– Humanitarikos krizė – tiesa ar mitas?
Marijus: Visgi, viešumoje tai nustumta į pašalę. Bet man atrodo, kad būtent išpuoselėta individualybė ir savanorystė padeda reikštis pozityviems ženklams, kaip pavyzdžiui, vaikinas Joris per dieną išvertė T.S. Eliot’o eilėraštį. Manau, kad humanitarika vystosi, drąsėja ir turi labai gerą potencialą, nors viešumoje galime girdėti ir truputėlį menkinimo.
Aistė: Aš apie šitą problemą mąstau labai dažnai, nes apie tai daug kalbama. Pavyzdžiui, garsesnėse mokslinėse bendrijose yra atliekami tyrimai – kas yra humanitarika, ar mūsų taip nereikia kaip atrodo, gal mums patiems ima rodytis, jog mūsų nereikia, nors niekas net nėra taip pasakęs. Tačiau tenka pripažinti, kad tai nišinis darbas. Žmonės nevisada supranta, galvoja, kad tai tik hobis, bet ar tai reiškia krizę? Diskusijos metu buvo minėta, kad neva mažiau studentų renkasi humanitarines specialybes. Man taip neatrodo. Filologijos fakultetas Vilniaus Universitete pildosi, deja negaliu plačiau pakomentuoti šio proceso. Bet argi nėra taip, kad humanistika buvo sritis, kuri vienaip ar kitaip valdė pasaulį? Žinoma, tai daro įvairiausios sritis, bet juk buvo suaktyvėjimo momentų. Pavyzdžiui, sąjūdžio metu arba jau nepriklausomybės pradžioje buvo daug žymių veikėjų-humanitarų, kurie reiškė viešąją nuomonę. Dabar jų žiauriai trūksta ir mes dažnai su kolegomis klausiame: „kas iš mūsų pagaliau bus tas, kuris kažką pasiūlys, rodys ir pasakys?“. Krizė reiškiasi ne per tai, kad mūsų tyrimai silpnėja ar kad jų poreikis mažėja, bet per tai, kad mes esam kažkaip atitolę. Šį dalyką taip pat akcentuoja ir užsienio tyrėjai.
– Gal galėtumėte išplėsti mintį apie humanitarikos santykį su verslu?
Marijus: Deja, per menkas ir technokratiškas dėl valdžios. Dauguma aiškiai pasako, kad tai turi nešti apčiuopiamą naudą, kas iš esmės yra problema. Iš tikrųjų, galėtų susikurti labai geras ryšys per, pavyzdžiui, mecenavimo institutus. Humanitarika ir verslas, be abejo, galėtų būti. Tačiau nemąstant apie atsipirkimą ar bent nemąstant apie tai, kaip apie prioritetą. Apskritai ši tema yra gemalo stadijoje ir tai keista. Jeigu dabar čia atsikeltų Petras Vileišis galvotų –„Dieve, prieš šimtą metų buvo visai kitaip – buvo žymiai progresyviau.“
Aistė: Jeigu mes į tai pažiūrėtumėm istoriškai – nėra buvę meno ir kultūros, kuris pats save išlaiko. Tikrosios mecenatystės tradicija, bijau dabar suklysti, XIX a. pab. – XX a. pr., Lietuvoje, ir kitur pasaulyje, Europoje sutrupėjo. Pavyzdžiui, Čiurlionį augino kiti žmonės t.y. rėmė Oginskių šeima. Ta tradicija buvo visiškai natūrali. Žodžiu, kai atsirado šitas absoliutus, liberalus demokratėjimas visuomenėje, ši tradicija išnyko ir neatsikūrė. Deja, kultūra negali išsilaikyti, nes tai nerentabilus produktas. Paradoksas toks, jog kultūra šalia to yra pamatinis dalykas. Deja, jeigu ji būtų rentabili ji netektų savo prasmės. Žinoma, yra ir paramos iš kultūros tarybos, yra truputį mecenavimo, tačiau jis itin skurdus. Marijus jau sakė, kad santykis su verslu yra nulinis, bet kaikuriose vietose žmonės ir patys gali paremti kultūrą. Galų gale, manau, kad švietimas yra kertinis dalykas. Mano idealiame, utopiniame pasaulyje kultūra turi užimti pagrindo poziciją. Grįžtant prie literatūros klausimo, norėčiau, kad poreikis būtų natūralus ir net nereikėtų diskutuoti apie humanitaro vietą visuomenėje.
– Renginio pabaigoje buvo svarstoma humanitaro tapatybė šiuolaikinėje visuomenėje. Diskusijos tema vadinosi „humanitarų bendrija: savanoriai, šauktiniai ar verktiniai?“. Kaip galėtumėte apibendrinti eigą ir rezultatus.
Marijus: Vėlgi, atkreipčiau dėmesį, kad visą laiką grįžtama prie ekonominio klausimo ir jis mane taip glumina. Pats matau, kad esu galbūt „verktinis“. Deja, dabar vėl paverksiu – yra liūdna visą laiką netyčia tokiu tapti, kažkokiu momentu net pačiam nepastebint. Tokios yra ekononimės sąlygos, kurias mokslininkai ir kultūros veikėjai gali patvirtinti galbūt išskyrus Alvydą Šlepiką, kurį išvertė į 7 kalbas ir kuris gali pragyventi iš rašymo. Bet tai vienetiniai atvejai.
Aistė: Man labai patiko ši diskusija, nes buvo užčiuopti platūs klausimai, išryškėjo įvairios nuomonės. Kai mes sakome, kad „humanitaras“ yra tapatybės dalis ir tai, kad kiekvienas skirtingai jaučiasi su savo tapatybe yra normalu. Reikia pripažinti, kad mūsų veikloje daug pasiaukojimo ir angažuotumo, tačiau nereikia iškelti savęs aukščiau kitų. Daugelyje sričių yra savanorystės, jeigu norima, kad ta sritis klestėtų. Visada slypi kažkoks noras skleisti kultūrą ir žinią kitiems. Bet ar tikrai visi jau tokie savanoriai? Jo, ir ta „šauktinio“ prievolė – tai keistas įsipareigojimas. O „verktiniai“ (ir pati buvau pradėjusi graudenti) skundžiasi, kad trūksta lėšų. Gal mūsų niekas nesupranta, nes esame tokie „išskirtiniai“? Deja, tai, jog neturime už ką duonos nusipirkti yra dažnas siužetas. Universitete labai šitą pajutau, netgi dar prieš 5-10 metų buvo kažkokia didelė negarbė kolegoms kalbėti apie atlyginimus, nes dėstytojas gyvena iš garbės. Tačiau kai tu neįperki universiteto valgyklos maisto… aš, pavyzdžiui, iš tokios garbės išgyventi nesugebu. Vėl grįžtu prie ekonominio aspekto, kurį jaučia kultūros darbuotojai. Tai žmonės, rašantys į kultūrinę spaudą, kas iš tikrųjų yra darbas. Nenorėjau pasakyt, kad kiti humanitarų darbai netikri, bet aš į leidinius rašau retai ir laisvalaikiu. Tačiau yra žmonių, kurie nuo ryto iki vakaro eina į redakciją ir dirba, gaudami mažą atlygį. Apie mecenatystę tikrai reikia šnekėti, nes tada pradeda visi šaukti – tai kam tada reikia kultūros, jeigu ji pati savęs neišsilaiko?
Renginio akimirkos: