„Viskas prasidėjo nuo gauto pasiūlymo statyti dviejų veiksmų baletą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tada ėmiau dairytis dramaturginės medžiagos, kuria galėtų remtis spektaklis. Kai žvilgsnis nukrypo į Kafkos „Procesą“, iškart supratau, kad čia būtent tai, apie ką norėčiau kalbėti. Tiesa, perskaitęs romaną antrą sykį suabejojau, ar tikrai sugebėsiu, ar pajėgsiu perteikti visas jame užkoduotas mintis. Vis dėlto perskaitęs trečią sykį ryžausi“, - atvirai apie premjerai rengiamo baleto užuomazgas pasakoja baletmeisteris Martynas Rimeikis.
Tuomet prasidėjo pokalbiai apie baleto libretą su rašytoju Laurynu Katkumi, kuris M. Rimeikiui buvo rekomenduotas kaip F. Kafkos kūrybos žinovas. Abu suvokė, kad „Procesas“ - daugiabriaunis, įvairiais galimais interpretacijos rakursais pasižymintis kūrinys. Po ilgų diskusijų buvo nuspręsta koncentruotis ne į visagalės biurokratijos, o į žmogaus laisvės, sistemos taikiniu tapusio individo ir jį kaltinančios minios santykių temas.
„Kas tie kaltintojai - galbūt žmonės, jau pralaimėję savo asmeninius procesus?“ - retoriškai klausia M. Rimeikis.
Eseistas ir vertėjas L. Katkus prisipažįsta pirmą kartą „Procesą“ perskaitęs būdamas 16-os ar 17-os metų, kai žmogaus siela meniniams įspūdžiams būna pati pagauliausia: „Romano finalas tiesiog fiziškai supurtė - iki šiol prisimenu tą jausmą. Yra vos kelios knygos, kurios sugebėjo mane šitaip paveikti. Manau, paslaptis čia ta, kad Kafkos personažai absoliučiai sąžiningi savo pačių atžvilgiu, o tai - itin retas ir patrauklus bruožas“.
Libreto autorius F. Kafką palygino su pastarajam svarbiu rašytoju Fiodoru Dostojevskiu, kurio knygų pagrindiniai personažai taip pat nuolat išgyvena ribines situacijas. Tačiau rusų klasikas jų vidines dramas pateikia teatrališkai, įtraukdamas kitus veikėjus, dažnai netgi isteriškai.
Tuo tarpu F. Kafkos personažai į sudėtingas situacijas reaguoja asmeniškai, neprievartaudami kitų tapti savosios dramos bendrininkais. Ir tuo šis rašytojas artimas lietuvių kultūrai, mat nuolatinės savistabos tradicija būdinga tiek mūsų literatūrai, tiek visai lietuvių inteligentijos laikysenai.
„Kafka akylai stebėjo savo veikėjus, detaliai aprašydamas, kaip jie juda, ką veikia, kokie gestai ir mimika jiems būdingi. Tasai „judesių tekstas“ jo kūriniuose komiškai disonuoja su veikėjų tariamu tekstu. Ir nors mes įsivaizduojame Kafką kaip labai rimtą autorių, yra išlikę jo aplinkos žmonių liudijimų, kad rašydamas jis juokdavosi“, - primena L. Katkus.
Dėliojant libreto įvykių eigą, atsisakyta mėginimų nuosekliai, su visais F. Kafkos aprašytais veikėjais „sušokti“ romano siužetą. Pasirinktos tik atskiros scenos, kurių seka išsaugo vientisą kūrinio prasminį „stuburą“. Kiekviena scena čia suvokiama kaip atskiras labirintas, kurį tenka įveikti Jozefui K. Finalas taip pat apsieina be kruvino mėsininko peilio: juk pagrindinis veikėjas iš tikrųjų pražūva ne tada, kai jam įvykdoma egzekucija, o tuomet, kai praranda viltį.
Ar dirbdamas repeticijų salėje choreografas naudodavosi libretu? „Į repeticijas nesinešdavau, tačiau joms besirengdamas nejučiomis viską išmokau atmintinai. Taigi pasąmonėje libreto tekstas kažkur kirbėjo“, - pripažįsta M. Rimeikis.
Jis tvirtina, kad Jozefo K. šokio partija taps viena iš fiziškai ir emociškai sudėtingiausių visame trupės vyrų repertuare, mat pagrindinis „Proceso“ personažas kone visą baleto laiką praleidžia scenoje. Trijuose premjeriniuose gruodžio spektakliuose, jeigu nieko nenumatyta nenutiks, šį vaidmenį pasikeisdami turėtų šokti baleto solistai Jeronimas Krivickas ir Ernestas Barčaitis.
Muziką „Procesui“ sukūrė kompozitorius Mindaugas Urbaitis, scenografiją - Marijus Jacovskis, šokėjų kostiumus - Jurgita Jankutė. Pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas - Modestas Barkauskas.