Ypatingas būdas žvelgti į pasaulį
„Man sunku pavadinti save rašytoju. Tai nėra profesija, nėra darbas. Tai yra ypatingas būdas žvelgti į pasaulį“, – sako Ph.Claudelis (g. 1962 m.), vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų, viešėsiantis šių metų „Open books“ festivalyje, kuris Vilniuje vyks rugsėjo 24-25 dienomis.
Pirmąją knygą išleidęs tik sulaukęs 37-erių, jis sako, kad romanas yra brandos menas – kiek pamena save, visuomet stengėsi kurti, jautė rašytojo pašaukimą, visgi, tik kai pajautė, kad šis rezultatas yra vertas ir didesnio skaitytojų dėmesio, ryžosi debiutuoti savo kūriniu.
Ir jau nuo debiutinio romano „Quelques-uns des cent regrets“ išleidimo 1999 metais Ph.Claudelis sulaukė pripažinimo ne tik savo gimtinėje, bet ir kitose šalyse – jo knygos išverstos į keliasdešimt kalbų, jis pelnė svarbius literatūros apdovanojimus. Tarp jų – licėjaus mokinių Goncourt'ų premija ir „Independent“ (dabar – „Man Booker International“) užsienio premija už romaną „Brodekas“, jis apdovanotas Goncourt'ų premija už noveles, knyga „Pilkosios sielos“ pelnė jam Renaudot apdovanojimą.
Dabar jis ne tik pripažintas autorius, bet ir dalyvauja įvairiose žiuri komisijose, jis – literatūros profesorius, Goncourt'ų akademijos narys. 11 metų Ph.Claudelis praleido dirbdamas su įkalintaisiais, ir vėliau šią patirtį jis perkėlė į kino filmą.
Perspėja: istorija kartojasi
Rašytojas sako, kad savo kūriniuose jis stengiasi perteikti tamsiąją, blogąją žmonijos pusę, tačiau niekuomet neteisia – skaitytojams patiems palieka teisę spręsti, kaip įvertinti sukurtą literatūrinį pasaulį, alegorijomis supinantį traumines patirtis su šiais laikais. Autoriaus perspėjimai, kad tamsieji praeities epizodai yra linkę kartotis, yra akivaizdūs – subtiliomis nuorodomis autorius vedžioja skaitytoją per šių laikų žmonijos tamsiuosius klystkelius.
„Literatūra suteikia galimybę matyti tai, ko be jos negalime išvysti. Kelti klausimus, kurie paprastai nutylimi. Ji pastato skaitytoją akistaton su sudėtingu ir paradoksaliu pasauliu. Išplėša jį iš savotiško proto, jausmų komforto ir skatina tyrinėti kitas trajektorijas, kitus gyvenimus, kitas viltis ir kitą nerimą. Literatūra duoda galimybę susitikti su Kitu“, – sako jis.
Kalbėdamas apie tai, kaip jį paveikė pandemija, rašytojas sakė, kad tai buvo paralyžiaus laikotarpis. Tiek jam asmeniškai, tiek literatūrinėje kūryboje.
„Nenorėjau rašyti. Sukūriau filmą televizijai – apie kalėjimą. Tai buvo nesąmoningas būdas kalbėti apie laiką, kai buvo suvaržyta mūsų judėjimo laisvė, mūsų gyvenimas buvo tarsi pakibęs. Beje, man ir iki šiol jis šiek tiek toks yra. Kažkas įvyko ir kol kas dar negali prasidėti kažkas kita“, – sakė jis.
Ph.Claudelis, kalbėdamas apie būsimąjį susitikimą Vilniuje ir tai, kokias problemas apnuogino pandemija, sakė: „Gyvenam stipraus egoizmo ir baimės epochoje. Daug balsų stengiasi sujaukti žmonių protus – skatina manyti, kad susimokiusios slaptos jėgos stengiasi juos pražudyti, jais pasinaudoti. Kvailumas – siaubinga rykštė. Visa tai neįkvepia daug optimizmo...“.
Jis pastebi ir kitus išryškėjusius požymius – augantį nepakantumą, negalėjimą diskutuoti, norą perrašyti istoriją, nuolatinę įžeidimų laviną. Kita vertus, jis sako pastebintis ir kylančią naują – minties – fašizmo formą, cancel culture pagalba siekiant primesti savo diktatą, skleidžiant naujos formos rasizmą ir neigiant akivaizdžius dalykus.
Rašo apie aktualias šių laikų problemas
Jo knygos neretai lyginamos su Franzo Kafkos kūriniais, metaforomis savituose literatūriniuose pasauliuose jis tapybiškai kalba apie blogio gimimą, žmogaus prigimtį, istoriją, žiaurumo ir gėrio susikirtimą, ribas, kurias mes dažnai peržengiame, pamindami žmogiškumą. Savo kūriniuose jis supina alegorijas, šiuolaikinės literatūros tradicijas ir pasakiškus, mitinius motyvus ir vadinamas vienu įdomiausių šių laikų ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio rašytojų.
Festivalio „Open books“ direktorė Jurga Mandrijauskaitė sako, kad tai, apie ką rašo Ph.Claudelis savo romanuose, smarkiai rezonuoja su šiuo metu išryškėjusiomis problemomis: „Kas pastoja kelią tolerancijai – žinių stygius, pavojus, grėsmė, baimė dėl savo saugumo? Jo romane „Brodekas“ nesusikalbėjimas, dažnai net nenoras išsiaiškinti, nemokšiškumas virsta konfliktu, pereinančiu ir į kraujo praliejimą. Šio autoriaus romanuose meninėmis priemonėmis užslėptas filosofinis diskursas tik įrodo, kad tai nėra romanai vien apie Holokaustą, imigracijos problemas. Tai knygos yra apie visų laikų ir visų rūšių tolerancijos stygių kitokiems ir viso to kilmės šaknis bei pasekmes“.
Festivalio „Open books“ programos vadovas Audrius Ožalas sako, kad Ph.Claudelis – vienas tų rašytojų, kuris savo knygose, išmoningai vesdamas istorines paraleles, kalba apie tai, kas kamuoja šių laikų pasaulį.
„Ph.Claudelis savo knygose dažnai kalba apie kitoniškumo baimę, nerimą susiduriant su kita kultūra, atvykėliais, ir tai labai aktualu šių dienų Lietuvoje“, – sako A.Ožalas. Tad ir pokalbyje su rašytoju festivalyje bus aptariami ne tik svarbiausi jo kūriniai, temos, kūrybos principai, bet ir bus paliečiamos šios jo kūryboje labai aštriai atsispindinčios temos, sudėtingi moraliniai klausimai, atskleidžiantys žmogaus prigimtį ir literatūros pagalba verčiantys mus permąstyti savo pačių nuostatas ir vertybinius principus.
Lietuvoje – kritikų ir skaitytojų įvertinimas
Ph.Claudelis prieš atvykdamas į Lietuvą sako, kad jam didžiulė garbė, jog jo knygos verčiamos į lietuvių kalbą ir nekantrauja susitikti su skaitytojais. „Nuo vaikystės žaviuosi jūsų šalimi“, – sako rašytojas, kurį visuomet domino, kaip tokia nedidelė valstybė gyvena tokioje svarbioje geografinėje padėtyje, nuolat jaučianti Rusijos buvimą šalia.
Į lietuvių kalbą yra išverstos trys šio autoriaus knygos, jos sulaukė tiek puikaus ekspertų, tiek skaitytojų įvertinimo. Pirmasis su šio rašytojo kūryba lietuvių skaitytojus supažindino jo romanas „Pilkosios sielos“ (išleido leidykla „Vaga“, į lietuvių kalbą vertė Alina Kiliesaitė). Tais metais Lietuvoje ji buvo išrinkta Metų verstine knyga.
Tuomet apie „Pilkąsias sielas“ literatūrologė Dalia Zabielaitė leidinyje „Šiaurės Atėnai“ rašė, kad „tai iš tiesų nepaprasta, užburianti ir žvilgsniu į sielos gelmę sukrečianti knyga“. „Nors romanas modernus, parašytas kaip kelių žanrų (detektyvinio, istorinio, psichologinio romano) sintezė, panaudojant originalią (nechronologinę, mozaikišką) pasakojimo-prisiminimo techniką, realistinę, bet kartu realizmo ribas peržengiančią perspektyvą. Peržengiančią ir minėtų žanrų ribas: tai daugiau nei detektyvas, daugiau nei istorinis romanas. Gal kiek alegorija – esmingas žvilgsnis į universalias egzistencines, moralines problemas, į meilę, neapykantą, kaltę, sąžinės graužatį, sielvartą, skausmą, veidmainiškas šio pasaulio taisykles, širdies žiaurumą, niekšiškumą, kartais ir jos šviesą bei neįžvelgiamą gelmę ar paslaptį“, – rašė D. Zabielaitė.
Antrasis į lietuvių kalbą išverstas Ph.Clauedelio romanas „Brodekas“ (išleido leidykla „Baltos lankos“, į lietuvių kalbą vertė Jonė Ramunytė) Lietuvoje irgi sulaukė pripažinimo. 2018 metais ši knyga pateko į trumpąjį Vertingiausių verstinių knygų sąrašą. Tuomet komisijos narys Marius Burokas apie „Brodeką“ sakė, kad „Ph.Claudelis turi kažkokią magišką rašytojo burtų lazdelę – jo iš pažiūros pilki ir paprasti tekstai užburia ir įtraukia“.
Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė, apžvelgdama šią knygą leidinyje „Literatūra ir menas“, rašė apie „beveik neištveriamą ir grakštų, poetišką Ph.Claudelio prozos stilių“ ir tai, kad šioje knygoje atsikartoja ir „Pilkosiose sielose“ būdinga tematika: atminties, kaltės, blogio banalumo, mažoje bendruomenėje užgniaužto smurto ir karo temos.
Kol kas paskutinis lietuvių kalba pasirodęs šio autoriaus romanas – „Šuns archipelagas“ (išleido leidykla „Baltos lankos“, į lietuvių kalbą vertė Jonė Ramunytė). Tai ir vėl alegorinis pasakojimas, kuriame be gailesčio apnuoginama žmogaus prigimtis. Jis kelia esminius moralinius klausimus, niūriomis spalvomis tapo šių laikų pasaulį, kuriame – kitoniškumo baimė, po paviršiumi slypinčios ydos, vidinio nuopuolio pasaulis ir mūsų sprendimai, pasirinkimai, lemiantys, kurioje pusėje mes atsiduriame, kokį ateities pasaulį kuriame.
Žinomas ir kino pasaulyje
Ph. Claudelis pasaulyje žinomas ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip filmų kūrėjas. Jo filmai pelnė tarptautinį pripažinimą – jau pirmasis jo režisuotas filmas „Il y a longtemps que je t'aime“ 2009 metais gavo prestižinį BAFTA apdovanojimą kaip geriausias filmas, sukurtas ne anglų kalba, jis pateko į ne vieną geriausiųjų tų metų kino kritikų sudarytų filmų sąrašą. Ir vėlesni jo kūriniai sulaukė pripažinimo, kritikai pastebi, kad kine jis, kaip ir knygose, kalba apie mūsų pasaulio sudėtingumą, žmonių prigimtį ir jos dualumą.
Rašytojas sako, kad filmai ir knygos – du visiškai skirtingi darbo būdai, jo gyvenime vienas kitą papildantys: rašydamas jis jaučiasi nuo nieko nepriklausomas, o kinas visuomet turi apribojimus: laiko, pinigų, studijų, darbo su aktoriais ir techniniu personalu.
„Tačiau manau, kad didžiausias skirtumas yra tai, kad kuomet rašai romaną, naudoji kalbą istorijai papasakoti, tačiau kuriant scenarijų viskas vyksta kitaip: naudoji pačią paprasčiausią kalbą, nes galutinis tikslas yra ne kalba, o paveikslas, vaizdas“, – sako Ph.Claudelis. Beje, su kinu jį sieja ir jo mokslai – jis studijavo literatūrą, meno istoriją ir kiną. Jau studijų metais jis bandė kurti trumpametražius filmus, tačiau, kaip ir knygų atveju, laukė, kol rezultatas bus pakankamai geras parodyti jį platesnei auditorijai – iš pradžių rašydamas scenarijus kitų režisierių filmams, o galiausiai ėmęsis ir savo paties filmų.
Visgi jis pripažįsta, kad knygų sukuriama bendruomenė – ypatinga. „Knygos sukuria bendruomenę, galinčią bendrai nagrinėti sudėtingą mūsų pasaulį – tai svarbiau nei bet kas kita“, – sakė jis.
Festivalis „Open books“ vyks rugsėjo 24-25 dienomis. Šeštadienio renginys, kuriame vyks susitikimas su Ph.Claudeliu, vyks Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.