Kovo 25-ąją, Tarptautinės teatro dienos proga, grupė „Užsitęsusios vaikystės ruduo“ vėl susiburs koncerte, dedikuotame prof. Irenai Vaišytei. Profesorė vadovavo aktorių kursui, iš kurio išaugo Keistuolių teatras, šiandien jau pats užauginęs ne vieną kūrėjų kartą. Kartu su grupės nariais kalbamės apie studijų laikų atsiminimus, bendrą kūrybinę veiklą, prof. Ireną Vaišytę ir jos pamokas, lydinčias iki šių dienų.
– Gretė Binkauskaitė: Visi buvote kursiokai, todėl, pirmiausiai, norėtųsi nusikelti į studijų laikus. Kokiais ryškiausiais įspūdžiais galėtumėte pasidalinti apie profesorę Ireną Vaišytę ar pirmuosius studijų metus? Kitaip tariant, kas tuometinėmis akimis stebino ar labiausiai įsirėžė į atmintį?
– Ilona Balsytė: Kai išvykau studijuoti, nebuvo socialinių tinklų, tad bendravimas su kitame mieste likusiais tėvais, iki tol man asmeniškai dariusiais itin didelę įtaką, retėjo, negalėjau „tiesiogiai“ dalintis dienos išgyvenimais, o prof. I. Vaišytė tapo kone antra mama, pratęsusi mano, kaip asmenybės, formavimąsi.
Vaikystėje dažnai jaučiausi lyg balta varna, o tėtis mane mokydavo: „Ir nebūk kaip visi. Būk kitokia, tada būsi įdomi ir pasauliui“. Netgi tada, kai kiti dėstytojai irgi nebuvo linkę manęs suprasti, iš profesorės jaučiau tą nepaliaujamą palaikymą. Man tai buvo svarbu, teikė drąsos. Juk, kai įstoji, užgriūna atsakomybė, pirmajame pusmetyje – ypatingai sunku. Pradedi abejoti savo jėgomis, kyla daugybė klausimų: ką čia darau, ar galiu, ar sugebu... Mokytojos palaikymas suteikė daug savivertės, drąsos, užsispyrimo, iki šiol jaučiuosi jai už tai labai dėkinga.
– Hermis Preikštas: Pirmasis ryškusis atsiminimas, kuris šauna į galvą – mūsų dėstytojai, prof. Irenai Vaišytei, studijų pradžioje ištiko nelaimė – insultas. Mes likome be kurso mamos. Tuo metu pasiimdavome nuo auditorijų raktus ir itin daug muzikavome. Kartu su Aidu kūrėme visokias roko operas. Kai dabar pagalvoji, kad pirmokai...
Kai I. Vaišytė grįžo, nors ji ir sunkiai kalbėjo, bet demonstravo tokią valią, kad mes nedrįsom jai nepaklusti. Net ir po tokios ligos ji išlaikė valingumą ir mus suspaudė į kumštį. Ta jos valia man stipriai įsirėžė į atmintį – mes juk jauni, krykštaujantys, kuriantys, taip lengvai nesuvaldysi...
– Andrius Kaniava: Pirmasis kursas buvo didžiojo mokymosi metas. Viskas – nauja, nematyta, nečiupinėta, neuostyta... Vėliau, trečiajame kurse, mūsų su profesore santykiai gan atšalo, man buvo prasidėjusi pavėluota paauglystė.
Kai santykiai priėjo tam tikrą ribą, ji mane pasikvietė ir paklausė: „Andriau, o ar žinote, kaip aš jus myliu? Kodėl jūs taip elgiatės?“ Šie žodžiai akimirksniu pastatė mane į vietą, visi maištai išsyk pasibaigė. Aš tik po to supratau, koks laiku ir vietoje, kaip gerai išskaičiuotas buvo šis pasakymas.
– Aidas Giniotis: Pirmajame kurse man didžiausias kaifas būdavo, kai mums duodavo muzikantų auditorijų raktus. Ten stovėdavo du aukščiausio lygio fortepijonai, kurių nei čiupinėjęs, nei iš toli matęs, nebuvau. Tie instrumentai kūrė tam tikrą magiją, vis norėjosi prie jų prisiliesti...
Vakarais pasiimdavome raktus ir grodavome keturiomis rankomis. Mokėjome gal tris, du akordus, bent vien tas skambesys... Jausdavomės tokie kieti: vienas pagroja, prieina kitas ir perima tą melodiją... Mane mūsų kurso muzikalumas užburdavo.
– Darius Auželis: Atsimenu ketvirtadienius, kurie, jei nesuklysiu, būdavo vadinamos kūrybinės iškrovos dienos, kai gali laisvai daryti tai, ko pagal programą negali daryti… Aš to neužmirštu, nes vis galvodavau, o ką dabar daryti?
– Gretė: O kaip gimė grupė „Užsitęsusios vaikystės ruduo“?
– Ilona: Manau, jeigu ne profesorė, nebūtų tokia grupė susikūrusi. Rinkdama aktorių kursą, I. Vaišytė atsižvelgė į stojančiųjų muzikalumą. Visi surinkti žmonės buvo dainuojantys, grojantys. Tad ir mūsų susibūrimas – kone neišvengiamas. Apskritai, dėstytoja skatino saviraišką. Juk rasdavome laiko sėdėti, dainuoti, ji juk galėjo apkrauti kitais darbais ir mūsų grupės plėtrai nebūtų užtekę laiko.
– Hermis: Visą šį muzikinį reikalą užkūrė ir tai, kad jau buvo trijulė iš Šiaulių – Ilona Balsytė, Darius Auželis ir Aidas Giniotis. Mes su Andriumi Kaniava, kaip vilniečiai, buvome paskiri, individai, o trijulei reikėjo kažko dar...
– Andrius: Pamenu, juos išvydęs, galvoju: fantastika – dainuoja trimis balsais...
– Aidas: O man, pavyzdžiui, kaip tik imponavo tie vilniečiai...
– Darius: Aišku, tonaciją jie jau turėjo pasirinkti pagal mus. Jei nori pritapti, dainuok kaip mes ir ne kitaip!
– Aidas: Paskui UVR tęsė savo veiklą Keistuolių teatre, tik be Hermio. Kol mes buvome akademinė-aktorinė trupė, turėjom ne itin daug koncertų. Bene ryškiausiai atsimenu koncertą buvusiuose Profsąjungų rūmuose, Žalgirio futbolo fanams.
– Darius: Dėl to koncerto rūmus ir nugriovė!
– Aidas: Kadangi rūmai buvo labai dideli, o aparatūros neturėjom, mes nusprendėm koncertuoti su fonograma. Juokingiausia, kad buvo du mikrofonai, sujungti ant vienos linijos. Mes į vieną iš tų mikrofonų tik šnekėjome. Darius Meškauskas, tuo metu mūsų kursiokas, o dabar Nacionalinės premijos laureatas, garsus aktorius, mums leido muziką ir reguliavo tuos mikrofonus – vienas garsiau, kitas tyliau.
Vėliau pasirodė Vytautas Babravičius-Simas, country muzikos atlikėjas. Jis pradėjo gyvai groti su akustine gitara ir dainuoti, turėdamas po mūsų likusius du mikrofonus. Pradžioje bandė į garsųjį mikrofoną dainuoti, o tylųjį – paskyrė gitarai. Pradėjo dainuoti, o gitaros nesigirdi. Apkeitė ir nebesigirdėjo jau jo, užtat gitara labai garsi. Grįžęs po koncerto Babravičius mums sako: „Kas per garsistas...“, o mes sėdim, nieko nesakom, Meškausko neišdavėm.
– Andrius: Ar ne tuose rūmuose Hermis nukrito?
– Hermis: Ne, nukritau po pasirodymo Teatro dienos koncerte, kuriame atlikau solinį pasirodymą... Ir nulipdamas nuo scenos, žengiau ne į tą kulisą, kur nebuvo laiptelio, nukritau gan aukštai. Nieko nesusilaužiau, tik nusileidau ant gitaros, tad vieną jos suktuką įlenkiau.
Neturėjau patirties, o čia prieš tokią auditoriją – sausakimši Sporto rūmai, gal penki tūkstančiai žmonių... Mane ištiko šokas, pirmą sykį būnant prieš tokią auditoriją vienam, be grupės. Po tokio streso, kai išeini, tikrai ne visada lengva surasti, kuriame kulise laipteliai padėti...
– Aidas: Dabar Hermis gan kukliai pasakoja, o tada kaip tikra žvaigždė, lyg koks Bryanas Adamsas, šonu išeidinėjo...
– Darius: Kad tik neatsukti žiūrovams nugaros!
– Gretė: O kokia jums kiekvienam asmeniškai svarbiausia I. Vaišytės pamoka? Galbūt galėtumėte pasidalinti kažkuo, kuo patys vadovaujatės iki šiol?
– Ilona: Šiandien, jau pati turėdama didelę pedagoginio darbo patirtį, net nežiūrėdama į senus užrašus, suprantu, kad I. Vaišytę cituoju labai daug. Daug dalykų atplaukia lyg iš pasąmonės, natūraliai. Kaip tik būtų sunku rasti profesorės pamoką, apie kurią dabar galėčiau pasakyti: ne, aš galvoju kitaip. Tikriausiai, kiekvienas mokinys tiki savo mokytoju, tačiau šiandien, jau pačiai ugdant kitus, suprantu, kad Irena Vaišytė, kaip Mokytoja, buvo ypatinga.
Apskritai, jos kurtas mokinio ir mokytojo santykis man atrodo labai reikšmingas. Vaišytė niekada nelaikė studentų mažais žmogeliukais. Su ja pasitaikydavo ir diskusijų, kai nuomonės išsiskirdavo, bet jos dėka supratau, kad žmogus ir auga tada, kai didelis autoritetas su tavimi diskutuoja.
– Andrius: Man svarbiausias dalykas, ką ji teigė visą laiką, tik gal mes tuo metu nelabai supratome: tu esi vienintelis, nepakartojamas ir daugiau kito tokio pasaulyje nėra. Nekartok kitų žmonių, bandyk ieškoti savęs. Tada buvo labai sunku suprasti. Ko gi čia reikia ieškoti? Tik vėliau ateina suvokimas...
– Hermis: Man, nepraktikuojančiam aktorystės meno, Vaišytė įskiepijo lūkestį aktoriaus tariamiems žodžiams – kiekvienam jų turi būti priežastis, vieta ir laikas. Ji sakydavo, kad artistas scenoje gali vartoti ir necenzūrinę kalbą, jei tam yra priežastis.
Kitaip tariant, iš jos išmokau, kad aktorius savyje turi talpinti ir turinį. Taip jos dėka susipažinau su Konstantino Stanislavskio – man svetimo dėdulės iš Rusijos – sistema.
Aš po šiai dienai nepakenčiu falšo. Tereikia vieno falšyvo žodžio ir man ima griūti visa spektaklio iliuzija. Kita vertus, tai ir didelė našta – sunku žiūrėti prastą spektaklį, filmą, kuris kitam gal ir visai ne prastas.
– Darius: Man viena svarbiausių iš profesorės išmoktų pamokų yra tai, kad einant į sceną, visada reikia su savimi atsinešti ir atsakomybės jausmą. Nepaisant gerai ar blogai kartais atsitinka, visada reikia eiti „netuščia koja“.
– Aidas: Praėjus nemažai metų, suprantu, kad Irena Vaišytė metodiškai, su kiekviena diena pritaikant labai individualius priėjimus, įdavė tam tikrą profesinių vertybių visumą. Kadangi ta pedagoginio vystymo sistema yra svarbi kaip visuma, sunku kažką atskirai iš jos išimti.
Vienas dalykas, kuris man tada atrodė visai nesuprantamas ir netgi juokingas – ji visą laiką sakydavo: „Jaunystė praeis, jūs galvokit, kaip bus po penkiasdešimt metų.“ Tuo metu niekaip nesupratau: ką gi čia dabar galima prigalvoti? Tačiau tie žodžiai liko ir savaip pakeitė pasaulėžiūrą. Perspektyvos matymas tapo neatsiejama mąstymo dalimi. Sakyčiau, kad kiekvienas kursiokas, su kuriuo esu dirbęs, svarsto, kur tie dalykai, kuriuos kuriame besidžiaugdami šia diena, veda.