Manto kūrybinio kelio pradžią pažymėjo teatrališka scena, nutikusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Į ją M. Zemleckas atėjo dar būdamas moksleivis. Nusprendė pasitikrinti jėgas ir pamėginti įstoti į aktorių kursą.
Paskutiniame stojamųjų etape teko dėstytojui prisipažinti, kad dar nėra baigęs vidurinės mokyklos. Juokais, o gal šiek tiek ir iš nusivylimo, dėstytojas pamokė netikrą studentą – įspyrė.
Tobuliausias menas, bet ne teatras
M. Zemleckas vaidmenis kūrė režisuojant ne tik K. Gudmonaitei, bet ir Aidui Giniočiui, Gintarui Varnui, šį pavasarį jo „Oidipo mite“ Mantui teko Polineiko vaidmuo.
G. Varno mokinė K. Gudmonaitė buvo įvertinta iškart po savo režisūrinio debiuto – spektaklio „Sapnas“ pagal Augustą Strindbergą. Su juo apvažiavo užsienio festivalius, publiką svetur traukė jaunos autorės sapniška interpretacija.
Neseniai kūrėjus pasiekė žinia apie dar vieną pelnytą apdovanojimą, kurį Milane „Sapnui“ skyrė žymus japonų teatro kūrėjas Tadashi Suzuki. „Tokio teatro dabar reikia Europai, nesustok kūrusi“, – jaunai režisierei sakė konkurso komisijos nariai.
Naujausias K. Gudmonaitės spektaklis – „Timonas“. Jame pagrindinį vaidmenį vėl atlieka M. Zemleckas. „Sapnas“ ir „Timonas“ panašūs savo minimalistine estetika. „Timone“ naudojama ir daugiau gyvos muzikos. Kai suskamba trys dideli, brolių Augustaičių ir Pauliaus Vaško mušami taiko būgnai, pakyla dulkės, dūžiai girdisi net LNDT Didžiojoje salėje.
Archajiškus instrumentus Kamilė ir Mantas naudoja kurdami „Kamanių šilelio“ dainas. Pirmasis jų albumas vadinosi „Viskas teka“, šiuo metu jiedu įrašinėja antrąjį.
Kamilė sako, kad spektaklius kuria kaip muziką – girdi scenas. „Visur galioja muzikiniai – kontrasto, tempo, dinamikos – dėsniai, – įsitikinęs ir M. Zemleckas. – Jei gyvenime atrandi ką nors panašaus į muziką, ten ir reikia pasilikti, nes tai – tobuliausias menas, kiti menai tik stengiasi jai prilygti.“
Metė mokyklą, išsirinko profesiją
Vaidinti M. Zemleckas pradėjo „Naujajame teatre“, kurio meno vadovė yra L. Zemleckienė, jo mama. Spektaklyje „Stiklinis žvėrynas“ jiedu suvaidino mamą ir sūnų. Kitame, „Lietuvos vilkė – didžioji kunigaikštienė“, Mantas vaidino Kęstutį, Kamilė – Birutę, tada scenoje įvyko jų pirmosios vestuvės.
Buvo 2009-ieji, o Mantas buvo metęs mokyklą. „Stiklinio žvėryno“ premjera įvyko Vilniaus mažajame teatre. Po spektaklio rodymo su Kamile grįžo į salę. „Ji atsisėdo žiūrovų salėje, o aš – scenoje. Sėdėjome ir žiūrėjome tamsoje vienas į kitą. Ko gero, tada intuityviai ir pasiskirstėme profesijomis“, – pasakojo jis. Būtent tada moksleiviui grįžo noras mokytis ir Mantas pabandė stoti į LMTA.
„Naujasis teatras“ yra vienintelis neįgaliųjų teatras Lietuvoje ir vienas nedaugelių pasaulyje. Jame dirba, mokosi ir kuria teatro profesionalai ir mėgėjai. Neišvengiamai darbas su neįgaliaisiais turėjo įtakos tiek Kamilės, tiek Manto požiūriui į teatrą, profesiją, žmogų.
„Įdomus dalykas – jų jautrumas. Scenoje išmoksti saugoti partnerį, įsigilinti į jo gebėjimus. Ir, žinoma, reta aptikti vietą, kurioje žmonės taip tyrai džiaugtųsi gyvenimu, kur tavo nedidelės, sureikšmintos bėdos nublanktų. Po kiekvienos repeticijos pasikraudavau pozityvo“, – kalbėjo Mantas. Studijuodamas LMTA į „Naująjį teatrą“ jis grįždavo vesti kūrybinių dirbtuvių.
Aktorius tarp režisierių moterų
Kartais mamai ar teatro trupei M. Zemleckas pasiūlo pjesę. Su Kamile dirbti – dar lengviau. „Be žodžių jaučiu, ką ji nori pasakyti, visad esu ir bendraautoris. Kartu mąstome, dėliojame scenas, grįžtame namo, susėdame prie stalo virtuvėje – namai tampa kūrybine studija. Kita vertus, mokomės atskirti vaidmenis teatre ir namuose“, – pasakojo jis.
Mantas Kamilei yra sumeistravęs „Kamilofoną“, muzikos instrumentą iš stalčiaus ir santechninių raktų. Pirmąją tradicinę gitarą nupirko tėtis, ja grodamas laimėjo mokyklų konkursą, prizas – dar viena gitara. Dabar jos visos sukrautos namuose. Greičiausiai ir jų naujas albumas vadinsis „Namai“.
Šį sezoną „Keistuolių teatre“ Mantas taip pat vaidins Olgos Lapinos režisuojamame spektaklyje. Jaunimo teatre – Povilo Makausko spektaklyje pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“. Jauni, talentingi režisieriai migruoja po teatrus, kurie aktyviai kviečiasi juos kurti.
Sėkmingas buvo ir K. Gudmonaitės debiutas Oskaro Koršunovo teatre, „Dievas yra DJ“. Spektaklyje ironiškai pašiepiama menininkų, savo kūrybą iš namų tiesiogiai transliuojanti galerijai, pora.
„Kartais premjeros spektaklis man – kova su savimi, žiūrovu, kitu aktoriumi, – sakė M. Zemleckas. – Tačiau dažną kovą pakeičia nuojauta, kad kartu su vaidmeniu čia pat, scenoje, praeina dar vienas gyvenimo etapas, išmoktos jo pamokos. Tuomet lengvumo jausmas pakylėja į viršų ir kviečia toliau vaidinti ir kurti.“
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomi Lietuvos jaunųjų meno kūrėjų darbai.