Garsiausiuose pasaulio operos teatruose dainuojantis ukrainiečių tenoras D. Popovas karjerą pradėjo Kijevo nacionaliniame operos teatre. Būdamas vos 23-ejų jis buvo apdovanotas Nusipelniusio Ukrainos artisto titulu. Vėliau sekė debiutas Londono karališkajame „Covent Garden“ operos teatre G. Puccini operoje „Bohema“ ir su juo atėjusi pasaulinė šlovė. Vien praėjusiais metais D. Popovas dainavo Niujorko „Metropolitan“ operoje, Dresdeno „Semper“ operoje, Ženevos didžiajame teatre, Paryžiaus nacionalinėje operoje, garsiausiuose Vienos, Berlyno, Ciuricho, Madrido operos teatruose.
– Dmytro, koks buvo Jūsų kelias į didžiąją operos sceną?
– Gimiau Donbase, mažame kalnakasybos mieste, chemikų šeimoje. Nors baigiau muzikos mokyklą, apie dainininko karjerą negalvojau – Sovietų Sąjungoje tuo metu buvo manoma, kad iš muzikanto profesijos neišgyvensi. Todėl įstojau į Chemijos institutą. Po to mama atsitiktinai sužinojo, kad Charkove yra Menų institutas, ir aš nusprendžiau pamėginti. Išvažiavau nė nežinodamas, koks yra mano balsas. Maniau, jog tikriausiai baritonas, o gal bosas. Buvau toks jaunas ir toks nepasiruošęs, jog net kelis kartus nepriėmė mano dokumentų. Visgi galų gale įstojau, ir laikui bėgant paaiškėjo, kad esu tenoras (šypsosi).
– Kaip prasidėjo Jūsų tarptautinė karjera?
– Atsitiktinai. Mano draugai pažinojo užsienio agentus, kurie ieškojo jaunų tenorų, „šviežio kraujo“. Įrašiau kūrinį kartu su Kijevo operos orkestru, įrašas pasirodė esąs sėkmingas, todėl mane pakvietė į Norvegiją atlikti Alfredo vaidmens „Traviatoje“. Šios operos pastatymu Kristiansando mieste itin susidomėjo Londono karališkosios „Covent Garden“ operos režisierius ir pakvietė mane į perklausą.
– Visgi „Covent Gardene“ tuomet nepasilikote. Kodėl?
– „Covent Gardene“ man pasiūlė dvejų metų stažuotę su labai maža stipendija. Tuo metu jau dainavau svarbiausias partijas Kijevo operos teatre, 23-ejų gavau nusipelniusio Ukrainos artisto apdovanojimą, buvau itin sėkmingo tenorų trio narys. Supratau, jog nesu pasirengęs rizikuoti viskuo mainais į miglotas viltis, net ir tokiame operos teatre kaip „Covent Garden“. Todėl stažuotės Londone atsisakiau. Vėliau, norėdamas patekti į garsiausių Europos operos teatrų scenas, turėjau įdėti labai daug pastangų. Už savo pinigus važiavau į perklausas, mokėjau už skrydžius, viešbučius...
– Kaip vyko Jūsų pirmosios atrankos į didžiuosius Europos operos teatrus?
– Didelė klaida buvo tai, kad iš pradžių norėjau parodyti visą savo žinių ir galimybių spektrą – nuo lyrinių iki dramatiškų vaidmenų. Diapazonas, kuris taip džiugina Maskvos ir Kijevo muzikų aukštuomenę, sukrėtė profesionalus Europoje. Man buvo pasakyta: „Apsispręskite, prašau, koks yra Jūsų balsas“. Vienu metu net pradėjau abejoti savo sugebėjimais. Jei būčiau iš anksto žinojęs, ko iš operos dainininkų reikalaujama Europoje, būtų daug mažiau nusivylimo.
– 2009 m. nusprendėte persikraustyti į Vokietiją...
– Taip, tuomet man pasiūlė pasirašyti sutartį Štutgarto operos teatre. Tiesiog norėjau sužinoti, kuo kvėpuoja Vokietija, ko vokiečiai klausosi per radiją ir savaitgalio vakarais operos teatre, kaip jie ilsisi... Kai pradėjau dirbti Europoje, labai greitai pakeičiau nuomonę apie savo partijų atlikimą, pažvelgiau į save iš šalies. Supratau, jog čia negalima dainuoti taip, kaip mane mokė Kijeve. Prestižiniuose Rusijos ir Ukrainos teatruose daugiausiai dėmesio skiriama garsui, diapazonui, skambesiui, tad jei atlikėjas turi šias savybes, jis jau yra sėkmingas operos solistas. Tuo tarpu Europos melomanai nemėgsta garsios muzikos, čia daugiau dėmesio skiriama stilistikai, aranžuotei, vizualikai. Taip pat krenta į akis, kad Europos operos teatruose daug mažiau pavydo ir pagalių kaišiojimo į ratus. Jei žmogus atiduoda visą save ir dirba profesionaliai, jis nusipelno absoliučios pagarbos. Tuo tarpu Rusijoje ar Ukrainoje vis dar pastebimos tendencijos, kad kiekvienas režisierius turi savo mėgstamiausius...
– Scenoje esate įvaldęs daugelį kalbų. Ar lengva dainuoti užsienio kalba?
– Kai dainuoju užsienio kalba, daug dirbu ties žodžių tarimu. Tiesa, su itališkų arijų atlikimu problemų nebėra. Jei aš esu Italijoje, su malonumu nueinu į turgų apsipirkti ir pabendrauti su vietiniais gyventojais. Iš pradžių italai manęs nesuprasdavo. Viską tardavau lyg ir teisingai, tačiau neteisingai sudėdavau akcentus. Tad kai aš pagavau esmę, tai ir dainuoti pradėjau geriau, ir galiausiai salėje sėdintys klausytojai mane ėmė labiau suprasti. Tiems, kurie nori išmokti užsienio kalbą, visada rekomenduoju panirti į vietinę aplinką, kur vyksta natūralus, nuoširdus bendravimas.
– Dainuojate garsiausiose pasaulio scenose, turite gražią šeimą. Ko tikitės iš gyvenimo toliau?
– Kol kas viskas vyksta taip, kaip reikia. Jei pažvelgtume į mano atliktų vaidmenų sąrašą, jis atrodytų įspūdingai. Tačiau mes visada pažymime tik pačius sėkmingiausius vaidmenis ir pasirodymus. O juk buvo ir tokių momentų, kai manęs nepaėmė atlikti vaidmens arba kai susirgau ir pats negalėjau dainuoti – tokie dalykai taip pat egzistuoja. Manau, kad atlikėjas, turėjęs neigiamų patirčių, auga greičiau: juk tam, kad atsikeltum, pirmiausiai reikia nukristi. Jei nustatoma nepaprastai aukšta kartelė, dirbti tampa labai sunku. Juk artistas – gyvas žmogus, kurio balsas priklauso nuo daugelio aplinkybių: nuotaikos, savijautos, namų aplinkos...
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas su Dmytro Popovu ir Julija Novikova įvyks 2019 m. vasario 14 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose.