Apie spektaklį, jo kūrybinį procesą ir lūkesčius pranešime žiniasklaidai kalbinami aktoriai Rokas Petrauskas, Dovydas Stončius, Tomas Rinkūnas, videomenininkas Kornelijus Jaroševičius.
Spektaklis „Po ledu“ skaičiuoja jau penktuosius savo gyvavimo metus. Kokia buvo šio spektaklio kūrybinio proceso pradžia? Kokie buvo jūsų lūkesčiai tuo metu, ir ar jie pasiteisino?
Dovydas Stončius. Kai Artūras paskambino ir pakvietė vaidinti „Po ledu“, labai knietėjo kuo greičiau gauti tekstą. Prisimenu, kad pirmiausia skaičiau anglišką pjesės versiją, kuri man labai keistai suveikė: nesupratau, apie ką šis tekstas, bet jausmas perskaičius buvo toks, jog tai labai artima. Pirmiausiai tai buvo ekstremaliai šiuolaikiška, taip šiuolaikiška, kad to nebuvo galima aiškiai įvardinti. Lietuvoje ši pjesė aiškiai pralenkė laiką, ir, manau, jog tik dabar tampa aktuali.
Rokas Petrauskas. Man asmeniškai labai knietėjo pabandyti dirbti su Artūru, nes jis vienas įdomiausių savo kartos režisierių Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kad teko su juo dirbti, nes tai režisierius iš didžiosios raidės, kuris ne tik turi tikslią savo teatro koncepciją, bet ir puikiai moka dirbti su aktoriais ir analizuoti medžiagą. Dirbdamas su Artūru, kolegomis ir šita medžiaga stipriai
paaugau, kaip aktorius.
Tomas Rinkūnas. Kai repetavome, buvo sudėtinga perprasti ir suvokti Falko Richterio tekstus, potekstes ir pačią mintį, bet vis labiau ir labiau gilinantis į jo kūrybą atsirasdavo didžiulės prasmės, kurias dabar kiekvieną kartą kurdami tobuliname ir jomis mėgaujamės.
Kornelijus Jaroševičius. Kadangi tai buvo mano pirmas darbas teatre, apskritai jokių lūkesčių neturėjau. Viskas buvo tiesiog labai įdomu, tokia pirma pažintis su teatru. Labai patiko bendradarbiauti su Arturu Bumšteinu, daug bendrų sprendimų priėmėme ir šiaip, pats kūrybinis procesas buvo labai atviras, daug savų idėjų galėjau atnešti ir jos buvo priimtos. Šitas spektaklis man visada asocijuojasi su laisve. Pirmas kursas, Fluxus idėjos, Areimos spektaklis.
Kaip vėliau keitėsi spektaklis ir kaip keitėsi jūsų santykis su juo?
Dovydas Stončius. Premjera ir pirmieji rodymai publikai buvo kaip šoko terapija, tik keletą iš publikos paliesdavo. Todėl gastrolės labai padėjo spektakliui rasti artikuliuotą savo kalbą. Škotijoje ar Prancūzijoje ši nužmogėjimo tema daug labiau įsišaknijusi. Vakarus ne taip palietė 2008 m. ekonominė krizė, kuri Lietuvoje pristabdė nepaliaujamo tobulėjimo žalą. O ir patys vis aiškiau jutome tą dvasinį karą, kurį kasdien turi kovoti socialiniuose tinkluose, media priemonėse ir asmeniniame gyvenime, norint išlikti šiame „fake“ pasaulyje.
Rokas Petrauskas. Dėl festivalių jis sutrumpėjo, bet manau tai jį tik sustiprino, nes dabar jis - koncentruota bomba, kuri labai gerai „ištaško“ smegenis. Beje, kuo daugiau vaidiname, tuo labiau įžvelgiu šios medžiagos aktualumą.
Tomas Rinkūnas. Kiekvieną kartą spektaklyje atrandame vis naujų poteksčių ir kosmiškai platų Falko Richterio dramaturginį pasaulį.
Kornelijus Jaroševičius. Labiausiai pakito per pirmą festivalį užsienyje – tai buvo 3 savaitės Edinburgo Fringe festivalyje. Jis sutrumpėjo, tapo tokiu vienu „shotu“. Ir labai pasikeitė dėl žiūrovų reakcijų į jį. Spektaklį labiau veikia visai kitos vietos, nei Lietuva. Mano santykis nesikeitė, tik dabar jau gana sentimentaliai į jį žiūriu.
Pastaraisiais metais „Po ledu“ dažniausiai buvo rodomas užsienio publikai, tarptautinių festivalių metu. Dabar, po ilgos pertraukos, vėl grįžtate į Lietuvą. Ar laukėte šio sugrįžimo, kodėl? Kuo ypatinga Lietuvos publika?
Dovydas Stončius. Laukiu spektaklio Lietuvoje. Turėtų buti smagu, nes mūsų pagaliau neskirs verčiamo teksto eilutės virš galvų. Be to, Vilnius jau kurį laiką vaidina susireikšminusio Europos megapolio rolę, kuriame kùriame naujas galimybes, keičiam pasaulį, sveikai maitinamės, laisvai manipuliuojame fotografijomis, žiniomis, idėjomis.
Žodžiu, turime labai daug bendro. O tuo visada smagu pasidalinti.
Rokas Petrauskas. Festivaliuose užsienyje šis spektaklis labai sėkmingas, o Lietuvai dažnai tas užsienio įvertinimas, ta trečia nuomonė labai svarbi, todėl įdomu grįžti po ilgo laiko namo ir pažiūrėti kokia publika susirinks ir kaip stebės spektaklį.
Tomas Rinkūnas. Lietuvos publika nesupranta šio spektaklio, mano įspūdis toks.
Kornelijus Jaroševičius. Lietuviai santūriau reaguoja. Daugiau savyje „virškina“. Ne visi, aišku, bet dauguma. Ir gal dėl to daugiau pamato detalių, kurias įdėjai į spektaklį. Ir be to, jie žino Lietuvos kontekstą, kai kuriuos dalykus video medžiagoje supranta labiau nei Prancūzijoje ar Škotijoje.
Kaip manote, koks turėtų/galėtų būti tolimesnis šio spektaklio kelias?
Dovydas Stončius. Norėčiau, kad „Po ledu" pagaliau gyvuotų ir Lietuvoje, būtų parodytas Lietuvos miestuose. Žinoma, norisi ir keliauti. Gastrolės leidžia pajusti, jog sukūrėme daugiasluosknį, universalų kūrinį. Nepaisant kalbos barjerų, jaudinantį savo mintimi ir jausmu. Prancūzijoje ir Škotijoje turėjome žiūrovų, kurie spektaklį matė po 6-7 kartus ir siųsdavo mums savo mintis ir išgyvenimus, kuriuos sukėlė spektaklis.
Rokas Petrauskas. Pasaulinės gastrolės, pusmetiniai turai, pasaulinis pripažinimas, didžiuliai pinigai, šlovė, kontraktai ir taip toliau.
Tomas Rinkūnas. Spektaklis gyvuos tiek, kiek norės pats Artūro Areimos teatras ir Artūras Areima, nes mes norime tęsti, mums įdomu.
Kornelijus Jaroševičius. Tolyn. Pirmyn. Aukštyn.
Spektaklis „Po ledu“:
Ateities g. 10, Vilnius (AAT | Artūro Areimos teatras)
Rugsėjo 6 d., 19 val.
Bilietai: tiketa.lt