Šiandien garsus kino režisierius vėl neria į muziką. Rudenį kino teatruose pasirodys Kristijono režisuota vaidybinė kino juosta „Senekos diena“. Joje skambės iš naujo sugrotos pirmosios grupės „Šiaurės Kryptis“ dainos.
– Muzikologas Darius Užkuraitis jūsų grupę yra pavadinęs didžiausia Lietuvos roko viltimi ir didžiausiu nusivylimu. Kodėl?
Kristijonas: Šitą Dariaus frazę išgirdau vieną 1998 metų rudens naktį, oro uosto bare per radiją. Matyt, jį nuvylė, kad egzistavome taip trumpai. Ir kad išleidome tik vieną albumą.
– Kristijonai, turi išsaugojęs seną užrašų knygelę odiniais viršeliais. Joje – visa grupės istorija. Ar tai atsitiktinumas, kad susikūrėte vasario 16 dieną?
Kristijonas: 1987 metų vasario 16-oji buvo ta diena, kai mes pirmą kartą susirinkome į repeticiją.
Zigmas: Kadangi technikume vedėme diskotekas, galėjome patekti į repeticijų kambarį. Kristijonas visada sakydavo: jei turėčiau grupę, ji vadintųsi „Šiaurės Kryptis“.
Kristijonas: Mudu su Zigmu grupėje esame pirmieji ir paskutinieji. Tokia ir „Šiaurės Krypties“ istorija – vieni muzikantai ateina, kiti išeina. Vieni nusivildavo mumis, kitais mes nusivildavome. Gerų muzikantų, suprantančių mūsų muziką, tada buvo labai mažai.
Zigmas: Vyravo klasikinis rokas, o mes jo nenorėjome groti. Tai, ką darėme, dabar galima būtų vadinti postpanku. Tada visi sakė – alternatyva. Grodavome pankų festivaliuose, – tai mūsų būgnininko, kuris trindavosi su buvusios Gorkio gatvės pankais, nuopelnas.
Kristijonas: Patys klausėme vienokios muzikos, o grojome – kitokią. Kiekvienas naujas grupės narys ateidavo su savo idėjomis, savo muzikos skoniu. Vienos griežtos krypties ir neturėjome.
Zigmas: Prisimenu, su Kristijonu sukuriame dainos griaučius ir prasideda improvizacija. Dainos atsirasdavo iš jausmo. Ir nė vienos iš jų kaip reikiant neužbaigdavome.
Kristijonas: Dainų skambesys nuolat keisdavosi, nes keisdavosi grupės sudėtis. Šiais laikais groti paprasčiau, o anuomet – nei instrumentų, nei muzikantų.
Zigmas: Kaip „Senekos dienoje“ gitarą man nupirko tėvas. Vėliau, gavęs draudimo pinigus, geresnę nusipirkau pats. Tačiau ją pavogė. Turėjau dar ir garso kolonėlę. Klavišinius išmaldavome, kad nupirktų technikumo vadovai.
Kristijonas: Tuomet buvo toks požiūris: geriau jaunimas tegu groja, nei trainiojasi gatvėse.
– Anuomet buvo kieta turėti grupę?
Zigmas: Mes tikrai neturėjome būrio gerbėjų, kurie mus dievintų ar garbintų. Grojome dėl to, kad patiko groti, dėl savęs. Tas „kieta“ niekam nebuvo svarbu. Andrius Mamontovas trynėsi gatvėse kaip ir mes visi, o muzikantų tada niekas nevadino žvaigždėmis.
Kristijonas: Norėjome išreikšti laiką, kuriame gyvenome, o jis buvo nepaprastai įdomus. Jautėme artėjančias permainas. Ir toji vasario 16-oji galbūt tiesiog sutapimas. O gal ir visai – ne?
Zigmas: Šiandien toks patriotizmas atrodytų juokingas, o tuo metu viskas buvo reikšminga ir svarbu. Kai ruošėmės į Šiaurę, į Chibinų kalnus, man močiutė pasiuvo trispalvę. Slėpėme ją kuprinės dugne. Jei milicija būtų atradusi, būtume turėję nemalonumų.
Kristijonas: Vėliavą iškėlėme ant aukščiausios viršūnės Chibinuose. Ir tai buvo mūsų asmeninės laisvės deklaracija.
Zigmas: Ir pankiškas dalykas – taip pat.
– Papasakokite, kaip tuomet atrodėte?
Kristijonas: Tokie, kaip dabar. Juokauju. Iš tiesų – kaip tie jauni vaikinukai „Senekos dienoje“.
Zigmas: Fotomenininkas Saulius Paukštys padarė mūsų grupės fotosesiją. Sugalvojome nusifotografuoti prie prabangaus anais laikais automobilio.
– Ar prisimenate, kur įvyko pirmasis „Šiaurės Krypties“ koncertas?
Kristijonas: Pirmuosius metus šiaip prasitrynėme ir sugrojome tik keletą dainų, o 1989-aisiais jau turėjome programą ir pasirodėme pirmajame „Blogiausių grupių“ festivalyje, kuris vyko Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje. Groti tada visiškai nemokėjom, bet tapom festivalio laureatais.
Zigmas: Sklando tokia legenda, kad vienas mūsų kurso draugas, kelyje sustabdęs automobilį, jo vairuotojui davė paklausyti „Šiaurės krypties“ repeticijų kasetę. Tas vairuotojas pasirodė esantis „Jaunimo laisvalaikio organizavimo centro“ darbuotojas Giedrius Klimkevičius. Giedrius tada buvo įtakinga figūra, jis, esą, mus ir pakvietė į festivalį.
Kristijonas: Kaip ir daugelis dabartinių paauglių buvome idealistai. „Gyvenk kiekvieną dieną kaip paskutinę“, – sakydavome. Jautėme didžiulį gyvenimo alkį.
Zigmas: Aš tai žiauriai norėjau groti taip, kaip niekas Lietuvoje negrojo, kaip jaučiau muziką, kurios klausydavau. Norėjosi pasakyti, kad Lietuvoje grojama ne tokia muzika, kokia skamba pasaulyje. Nors sakyti, kad pavyko įgyvendinti visus savo sumanymus, negaliu.
– Gal „Šiaurės Krypčiai“ tiesiog nebuvo atėjęs laikas?
Kristijonas: Mes patys, matyt, nelabai supratome, ką darome. Jei nors sekundę būtų persmelkęs toks suvokimas, gal būtume sustoję ir paėmę vadžias į savo rankas. „Šiaurės Kryptis“ visą tą laiką plevėsavo kaip vėliava – tai į vieną pusę, tai į kitą. Užtat ir neišlikome.
Zigmas: Turėjome galimybę pasirodyti Vilniaus sporto rūmuose! Prestižinėje vietoje! Argi vertinome? Nevertinome netgi savo įrašų. Buvo sutarta, kad išleisime vinilo plokštelę, tačiau vinilo era baigėsi, buvo nuspręsta išleisti kasetę. Vėliau albumo įrašo originalas kažkur pasimetė. Taip dingo daug mūsų dainų įrašų. Nieko nefiksavome, gyvenome ta diena.
Kristijonas: Čia ir dabar! Grojome, buvo smagu, faina. Ambicingesnius muzikantus toks mūsų požiūris pykdė. Vieną dieną gitaristas Skirmantas Gibavičius pasiėmė savo gitarą ir išėjo pas „BIX“. Po kelių metų pasikartojo panašus dalykas – Arnoldas Lukošius, Darius Burokas sugrįžo į „Foje“.
– Koks jausmas grįžti į anuos laikus, į tą patį muzikos laiką?
Kristijonas: Pati pradžia, kai kūrėme dainas dviese su Zigmu, man pasirodė labai tikra. Dainos – tyros, nesugadintos aranžuotėmis, mėginimais sugroti ypatingai. Papasakojau Zigmui apie savo sumanymą pergroti jas iš naujo.
Zigmas: Aš dvejojau. Jaunystė suteikia drąsos – imi gitarą ir groji. Dabar tai drąsai kliudo svarstymai – o kam tai gali būti įdomu? Tada grojome gyvenimą, kuris mus supo, epochą, kuri griuvo, grojome viltį. Neabejoju, tai turės didesnę vertę, nei mūsų profesionalumas.
Kristijonas: Su Zigmu susitikome viename alaus bare. Jo bičiuliai klausia: „Tai vėl grosite?“ Zigmas pašaipiai baksteli į mane pirštu: „Aš tai pagrosiu, tik nežinau, ar jis padainuos“.
Zigmas: Nebuvau visiškai gitaros užmetęs, tačiau kai pradėjome įrašinėti dainas, pasirodė, kad viskas daug sunkiau nei įsivaizdavau. O ir su Kristijonu turėjome iš naujo apsitrinti.
– Jūsų ryšys buvo pasimetęs?
Kristijonas: Darželyje mudu buvome vienoje grupėje, abu gyvenome Lazdynuose, vėliau susitikome technikume – įstojome į tą patį kursą. Paskui prasidėjo šeimos gyvenimas, karjera, nutolome, 1998-aisiais draugystė atsinaujino.
– Per trisdešimt metų daugybė dalykų pasikeitė, o jūs savo dainose ir šiandien kalbate apie tą patį, apie ką kalbėjote, kai jums buvo 17?
Kristijonas: Man tai buvo totalus grįžimas – juk rašiau filmo scenarijų, filmavau. Visiškai įsigyvenau į tą laiką ir susitapatinau su vaikinu, kuris bendrauja su pasauliu dainomis.
Zigmas: Man buvo labiau dramatiška: kuriame ne grupę, kuriame muziką filmui. Jei taip būtume dirbę prieš trisdešimt metų, tikrai būtume susipykę.
Kristijonas: Nebūtinai grupė turi koncertuoti, kad egzistuotų. Muzika kine – įdomus eksperimentas.
– Sentimentalumo yra tame grįžime?
Kristijonas: Daugiau džiaugsmo. Prisimenu, nuskambėjo mūsų daina „Be tavęs“, visų akys sublizgo, viskas pradėjo suktis, atsirado emocinė filmo šerdis.
Zigmas: Jei šiandien kurtume dainas, tai temos liktų tos pačios, juk svarbiausios vertybės nesikeičia, nesensta. Tik jau nebebūtume tokie naivūs ir nerūpestingi kokie buvome.
Kristijonas: Mums rūpėjo gyvenimo prasmė, klausėme savęs kodėl esame čia? 1994-aisiais Lietuvoje susiformavo gana materialistinis atsakymas į tokį klausimą. Koks rokas, kai pinigai banke pražuvo?! Per koncertą nutrūko styga, reiškia, repeticijų mėnesį nebus. Kol gausi naują.
Zigmas: Pastebiu, kad šiandien idealistų padaugėję, panašiai, kaip 1987 metais.
Kristijonas: Norisi tikėti, kad ratas apsisuko, žmonės atsikando materialių vertybių, pavargo nuo streso, vėl atsigręžė į amžinuosius klausimus. Tais laikais atrodė nesvarbu, kas vyksta, o šiandien, po trisdešimties metų, supranti, jog „Šiaurės Kryptis“ buvo nuostabiausias gyvenimo įvykis. Ir aš tikrai nė akimirkos nesigailėsiu, kad teko jį išgyventi.