Į parodą sudėtus Gintaro Makarevičiaus piešinius įkvėpė patirtis ligoninėje: viskas aplink kitaip pradėjo matytis

Nė vienas neplanuoja atsidurti ligoninėje ar sirgti, tai, kaip žinia, dažniausiai nutinka visiškai netikėtai. Kas spėja įsimesti kokį chalatą, kas – dantų šepetėlį ar mylimą puodelį. O kaip išsiruošia dailininkai, ko gero, vietoj visiems įprastų daiktų jie įsideda drobę, pieštukus ir dažus? Visgi šį įsivaizdavimą sugriovė menininkas Gintaras Makarevičius, sakydamas, kad taip nedaręs dėl etinių sumetimų. „Kadangi esu kūręs dokumentinius filmus, žinau, kaip yra įsiterpti į žmonių gyvenimus, jų lauką, juo labiau ligoninėje – būtų neetiška. Bet vėliau, jau sugrįžęs, pradėjau piešti, remdamasis tais patirtais išgyvenimais. Šiuo metu praktikuoju tokią meninę veiklą, nepriklausomą nuo teatro, kitų institucinių dalykų. Buvo daugiau tų piešinių sukurta, kitomis temomis, bet kažkaip nusprendžiau parodyti šituos“, – kalbėjo G. Makarevičius, kurio paroda „Plastmasinė varna“, suplanuota dar prieš gerus metus, dabar rodoma galerijoje „Meno niša“.

Plastmasinės varnos nejuda

Bet kyla klausimas, kodėl gi į parodos pavadinimą „nutūpė“ varna, negana to, plastmasinė? „Visa provokacija su tuo pavadinimu. Tai nėra išmąstytas dalykas (nežinau, kas nusprendė – galbūt ligoninės administracija?), balkonuose, esančiuose prie palatų, ant turėklų sustatė varnas, tam, kad atbaidytų balandžius. Vis dėlto, man asmeniškai, tai iškart pasirodė makabriškai, o tų įvykių viduje – dar makabriškiau... Vienas epizodų: kai keitėsi palatoje gyventojai, vienas naujai atvykęs prisėdo ant lovos, tokia pauzė, jis žiūri į tą varną... ilgai žiūrėjo, žiūrėjo, ir sako – ji nejuda! Kodėl pradėjau tuos piešinius piešti? Matyt, dėl to, kad mirė vienas žmogus, tuo metu, kai aš ten gulėjau – tada aplink visa kita kitaip pradėjo matytis. Vis vien, praleista beveik savaitė kartu... lėtai geso, geso ir užgeso“, – akimirkai nutilo G. Makarevičius.

Kūrybos atramos taškas, G. Makarevičius tęsė, yra tikrovė, su kuria jis susiduriantis, kurioje gyvenantis.

„Tiek, kiek mane tikrovė veikia, tiek ir motyvuoja apskritai kažką daryti. Specialiai nedarau nieko, turbūt todėl ir esu tapytojas, menininkas. Tokiu principu kurdavau ir dokumentinius filmus, ir dekoracijas, kai scenografijas kuriu. Jeigu mane sujaudina perskaityta pjesė – pradeda generuotis idėjos, tik tuomet, kai atrandu paraleles savo tikrovėje, savo gyvenime – tada lengvai dirbasi – kuriant nereikia savęs spausti, prievartauti, viskas vyksta tarsi savaime.“

Su žinoma fraze, kad menininkas yra stebėtojas, G. Makarevičius sutiko tik iš dalies, pabrėždamas, kad tai yra artima jam pačiam, o dėl kitų – nėra tikras.

„Šiais laikais yra daug prieigų prie tikrovės, yra menininkų, kurie kaip tik dirba tik su dirbtinėmis tikrovėmis / intelektais. O man patinka [stebėti tikrovę], atrandu ir prasmę, ir pagrindą pačiam sau – mano toks požiūris“, – pažymėjo jis.

Jausmų pasaulis tapo daug svarbesnis

G. Makarevičius – dailininkas, scenografas, videomenininkas, dokumentinio kino kūrėjas. Paklaustas, kaip įmanoma tiek daug sričių domėtis, aprėpti, apdoroti, menininkas tikino, kad taip iš šalies gali atrodyti, kad viską darantis vienu kartu, bet iš tiesų – tie darbai buvo nuosekliai kuriami.

„Buvo etapas, gal dvylika ar trylika metų, kai kūriau dokumentinį filmą, ir paraleliai dariau scenografijas. Suprantama, juk iš dokumentinio kino nelabai išgyvensi, gerai, jei gauni lėšų sukurti tam filmui, bet man tai buvo labai įdomu, parodose, festivaliuose galėjau dalyvauti, Europoje ir toliau. Bet tai pasibaigė... ar nauja karta atėjo, ar pats pavargau. Norėjosi užsidaryti, sugrįžau prie tapybos. Bet piešimo / tapymo įrankį naudojau, net ir kurdamas dokumentinius filmus – kadruotes piešdavau, jau nekalbant apie scenografijos kūrimą, eskizavimą. Visi dalykai tiesiogiai susiję. Sąmoningai nekuriu scenografijų su kompiuteriu, su specialiomis architektūrinėmis ar kitomis programomis – piešiu, mąstau šitaip“, – apie kūrybinį procesą pasakojo menininkas.

Įdomu tai, kad savo karjeros pradžioje G. Makarevičius buvo pasirinkęs architektūros studijas, bet susidomėjęs tapyba tęsė studijas Vilniaus dailės akademijoje. Koks buvo impulsas, ir kaip įvyko supratimas, kad reiktų tobulinti piešimo ir tapybos įgūdžius?

„Turiu du atsakymus, kurie buvo ir yra teisingi, bet kartais vieną pateikiu, kartais – kitą. Buvo sovietmetis, dar nebuvo kompiuterių, jaučiau, kad ne viską galiu, kažko yra daugiau, nei sėdėti prie lentos ir braižyti dienų dienas, arba netgi perbraižinėti... Tai mane pradėjo po truputėlį varyti į neviltį. O be to, laikas toks buvo – norėjosi naujumo, lankydavau ir parodas, ir teatrą, ir kiną, plėtėsi akiratis... Tai, kas atsitiko asmeniniame gyvenime – žuvo mano brolis, labiausiai mane emociškai išmušė iš racionalios architektūrinės koncepcijos... Atsidarė jausmų pasaulis, jis tapo daug svarbesnis. Supratau, kad norėčiau tapyti“, – pasakojo G. Makarevičius.

Atrado tikrovės medžiojimą

Tačiau pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu G. Makarevičius ėmė kurti šiuolaikinį naujų medijų meną. „Atradau tikrovės medžiojimą. Viskas keitėsi, ir mūsų gyvenimas keitėsi, atsirado tam tikras jautrumas. Dabar visi turi išmaniuosius telefonus, filmuoja, žino, kaip manipuliuoti. Tuo metu, kai pradėjau dirbti, ir vėliau, 1999-aisiais, kai sukūriau keletą filmų – tai dar nebuvo šitaip technologiškai prieinama bet kuriam žmogui. Ta refleksija, kuri yra dabar – žmonės save filmuoja, žino, kaip save pateikti – tie manipuliaciniai dalykai pakeitė ir tą santykį su tikrove kine. Savo ruožtu, kurdamas anuomet tikėjau, kad stebėdamas tikrovę labai atidžiai atrenku tuos tikruosius kadrus. Dabar suprantu, kad tai irgi buvo tam tikros tikrovės kūrimas“, – sakė menininkas.

Pokyčių savo kūryboje G. Makarevičius itin nesureikšmina, kaip ir kiekvienam žmogui – yra laikas, kai aktualu viena, po to – kita: „Kažkada buvo aktualu pasinerti į filmų pasaulį, teatre – įdomus komandinis procesas. Filmą kurdamas – esi priklausomas nuo komandos, operatoriaus, montažo, susiduri su labai daug organizacinių dalykų... Kai tai teikia pasitenkinimo, viskas gerai, bet kai pavargsti nuo tos rutinos, tada kiekvieną kartą pradedi galvoti, ar verta prasidėti, taip ir atšąla... Kuo toliau, tuo labiau pasiilgsti kūrybos, kuri tik nuo tavęs vieno priklauso, kur susikoncentruoji. Plius – numirė operatorius Audrius Kemežys, su kuriuo nemažai dirbau, pagrindinius savo filmus su juo sukūriau... Visame kūrybiniame procese svarbus buvo, mes labai gerai supratome vienas kitą... Manau, kad ir kitiems režisieriams, kas su juo dirbo – buvo didžiulis praradimas.“

G. Makarevičius tikino savo kūryboje specialiai nesiekiantis būdų, kaip atspindėti šiandieną. Kiekvienas pavykęs piešinys, anot jo, visų pirma, atvaizduoja piešiusiojo psichinę, dvasinę būseną.

„Kitaip piešinys neišeina... Jis gali būti elegantiškas, gražus, bet... nėra to gylio, tikrovės. Tikrovė nėra kažkokio daikto kopija, tai yra mūsų patiriami išgyvenimai, jausmai. Kuo jie stipresni, tuo tikrovė labiau transliuojasi. Taip mąstau, tokiu principu atrinkinėju darbus, čia turbūt pagrindinė mano koncepcija, kitų neieškau. Dailės akademijoje dėstau nuo 1995-ųjų, suprantu ir žinau daugybę meno krypčių, mąstymo būdų, kūrybos būdų, bet šitas man labiausiai svarbus“, – pažymėjo kūrėjas.

***
Meno lauke debiutavęs kaip šiuolaikinių medijų menininkas – instaliacijų, objektų ir dokumentinių filmų kūrėjas, G. Makarevičius tapo vienu pirmųjų 1997 m. įkurtos Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių.

G. Makarevičius yra dalyvavęs daugelyje prestižinių tarptautinių šiuolaikinio meno parodų, tokių kaip šiuolaikinio meno bienalė „Manifesta 4“ Vokietijoje (2002), ar tarptautinis filmų festivalis „La Rochelle“ Prancūzijoje (2005).

2008-aisiais menininkas buvo įvertintas vienu svarbiausių šiuolaikinio kino kūrėjams skiriamų apdovanojimų – už dokumentinį filmą „Žiemos paralelės“ jam įteiktas Lugano (Šveicarija) kino festivalio pagrindinis prizas. Jo kūrinių yra įsigiję šiuolaikinio meno muziejus KIASMA Suomijoje, MO muziejus bei privatūs kolekcininkai, o ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu sukurtą medinių objektų seriją „Plaukai I,II,III, IV“ galima pamatyti nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje.

Pradėjęs savo veiklą teatre 1997 m., dabar G. Makarevičius – vienas ryškiausių Lietuvos scenografų, kuriančių scenovaizdžius Lietuvos ir užsienio teatruose. Kuriant dramos ir muzikinio teatro spektaklius jis bendradarbiauja su žymiausiais Lietuvos ir užsienio režisieriais, tarp jų su Oskaru Koršunovu, Gintaru Varnu, Jonu Vaitkumi, Algirdu Latėnu, Éricu Lacascade’u, László Bagossy, Kęstučiu Jakštu, Jonu Jurašu ir kitais.

Kaip scenografas G. Makarevičius buvo apdovanotas trimis Auksiniais scenos kryžiais. 2017 m. menininkas buvo įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Tapybos lauke menininkas ryškiau prisistatė 2016 m., kai VDA parodų salėse „Titanikas“ atidarė parodą „Pasidavimas“. 2018 m. jo piešiniai buvo pristatyti meno mugės „ArtVilnius’18“ projektų zonoje, tais pačiais metais galerijoje „Meno niša“ atidaryta ir jo asmeninė tapybos darbų paroda „Laiko gaudyklė“ .

G. Makarevičiaus paroda „Plastmasinė varna“ sostinės galerijoje „Meno niša“, švenčiančioje 20 metų gimtadienį (Jono Basanavičiaus g. 1), vyks iki kitų metų sausio 14 d. Parodos kuratorius – Dainius Liškevičius, konsultantas – Linas Jablonskis.