L. Tapinas dirbo laikraščio „Sportas“, žurnalo „Švyturys“ korespondentu. 1970 metais baigė žurnalistiką Vilniaus universitete. Nuo 1971-ųjų dėstė Vilniaus universitete. 1991 m. inicijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dviejų žurnalistikos katedrų reoganizavimą į Žurnalistikos institutą, prisidėjo prie Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto steigimo, 1991–1992 m. buvo Žurnalistikos instituto direktorius.
1992–1995 m. L. Tapinas ėjo Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus pareigas. 1995-aisiais įkūrė Žurnalistikos centrą, buvo jo vadovas. Vėliau – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas. L. Tapinas parašė dokumentinės prozos ir esė knygų, pelnė ne vieną apdovanojimą, tarp jų – Gedimino ordino Karininko kryžių, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didįjį kryžių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją.
Kolegos ir studentai negailėjo šiltų žodžių apie šviesaus atminimo Laimoną Tapiną.
Žurnalistas Vilius Kavaliauskas feisbuke dalindamasis mintimis rašė, kad išėjęs anapus L. Tapinas žurnalisto profesijai liko pavyzdžiu. „Jo gyvenimas vaizdžiai parodė, kas yra žurnalistika. Jo tokiu nelengvu darbu parašytos knygos apie pavyzdžiu tautai galinčius būti šviesuolius ir yra žurnalistika. Žurnalistika – tai, kas rašoma apie žmogų. Žurnalistika – ne vakarėlių aprašymas, o rodomas kelias – ką gali duoti kitam“, – konstatavo V. Kavaliauskas.
Režisierius Oskaras Koršunovas sakė, kad L. Tapino kūryba sovietiniais laikais buvo tikras laisvės gurkšnis. „L. Tapinas man asocijuojasi su laisve. Gal todėl Andriaus TV vadinasi Laisvės TV. Tikiu, kad Laimonas bus laisvas ir ten. Giliausia užuojauta mylimai mokytojai Violetai Tapinienei ir Andriui Tapinui“, – užuojautą artimiesiems išreiškė O. Koršunovas.
Plačiau skaitykite čia.