Kai 2013 m. spalio 8 d. vyko parodos atidarymas, dailininko jau nebebuvo tarp gyvųjų, įveiktas vėžio, jis mirė prieš dvejus metus liepos 20 d. Tai buvo paskutinė personalinė dailininko paroda, surengta su jo palaiminimu.
Kodėl Lucianas Freudas vengė eksponuoti savo kūrinius Austrijos sostinėje, galima tik spėlioti, bet mūsų sąmonei, mūsų širdims atsakymą iškalbingiausiai sufleruoja užrašas, kurį parodos organizatoriai padėjo po 1960–1961 m. nutapytu nėščios Bernardinos Coverley, kuri laukėsi dukters Bellos, portretu: „Paveikslas eksponuojamas, pagerbiant Sigmundo Freudo (2) seseris, kurios po deportacijos iš Vienos žuvo mirties stovyklose – Rosa Aušvice, Mitzi Terezyne, Dolfi ir Paula Treblinkoje.“
Kūryba ir naikinimas. Būtent šeimos, visuomenės likimas, visos epochos tragizmas sužadino Freudo kūrybinę energiją, sureikšmino dvilypį, gaivališką jo poreikį dauginti meno kūrinius ir palikuonis (su septyniomis moterimis turėjo keturiolika vaikų).
Vienoje nuotraukoje matome jį šalia įžymiojo senelio. Buvo saulėta 1938 m. vasaros diena. Sigmundas ir Lucianas nufotografuoti Maresfield Gardens 20 namo sode, Hampstedo kvartale, kur psichoanalizės kūrėjas praleido penkiolika paskutinių savo gyvenimo mėnesių (dabar čia Sigmundo Freudo muziejus).
Šią rezidenciją rado ir perstatė Luciano tėvas Ernstas, architektas, 1933 m. kartu su žmona Lucie Brasch, sūnumis Stephenu, Lucianu ir Clementu persikėlęs iš Berlyno į Londoną. Giminės patriarchui irgi atėjo laikas slėptis Didžiosios Britanijos sostinėje.
Palikęs savo garsųjį kabinetą ir namą adresu Berggase 19 Vienoje, kur po anšliuso (3) nebegalėjo gyventi, su žmona Martha Bernays ir dukterimi Anna birželio 6 dieną atvyko į Londoną.
Nuotraukoje Lucianas stovi šalia savo senelio Sigmundo. Vilki šviesų kostiumą, balti marškiniai prasegti po kaklu. Dailus, skvarbaus žvilgsnio jaunuolis su vešlių kaštoninių plaukų kupeta atrodo vyresnis, nors jam dar tik penkiolika.
Piešėjo talentas atsiskleidė ankstyvoje jaunystėje. Visi, net senelis, laikė jį nepaprastų gabumų vaiku – enfant prodige. Labiausiai mėgo piešti gyvūnus. Netrukus, 1938–1939 m. sandūroje, dalis Luciano piešinių, tarp jų eskizas su penkiais paukščiais, nupieštas, kai jam buvo aštuoneri, pateko į vaikų kūrybos parodą, siurrealistų iniciatyva surengtą Londono Guggenheim Jeune galerijoje.
Gyvūnai tapo viena iš didžiųjų Luciano Freudo aistrų ne tik meniniame gyvenime – azartiškas lošėjas dideles pinigų sumas švaistydavo ne tik kazino, bet ir arklių, šunų lenktynėse. 2002 m. tapydamas nuogos Kate Moss portretą, po pečių linija topmodeliui ištatuiravo dvi kregždes. Paskutinis, nebaigtas dailininko paveikslas – jo asistento Davido Dawsono aktas su šunimi Eliu, pavadintas „Skaliko portretas“ (Portrait of the Hound).
Sigmundui Freudui apsigyvenus Londone, Lucianas turėjo galimybę nuolat susitikinėti ir gilinti ryšius su seneliu, su kuriuo susipažino 1935 m. rugpjūtį, būdamas dvylikos metų. Ernstas tada nusivežė sūnų į Vieną, kad supažindintų su giminėmis – seneliu Sigmundu, senele Martha, teta Anna, tikriausiai ir su penkiomis senelio seserimis, iš kurių tik viena išvengė hitlerinių žudynių.
Per tą pirmą ir paskutinę viešnagę Vienoje Lucianas susižavėjo viskuo, ką išvydo Berggasse gatvės 19 name, – tai buvo antikiniai ąsočiai, egiptietiški bronziniai kūriniai, nepaprastas gultas, daugybė knygų, mumijų liekanos, Pompėjos freskų reprodukcijos. Po trejų metų beveik visi tie daiktai atsidūrė Hampstedo viloje.
Sigmundo tiesioginės ar netiesioginės įtakos vaikaičiui negalima nuvertinti. Tai jis visam gyvenimui užkrėtė Lucianą (Londone bičiuliai vadino jį Lu, Berlyne – Liuksu) aistra senovės Egiptui. Skulptūrų ir hieroglifų nuotraukomis iliustruota knyga Geschichte Aegyptens, kurią šešiolikmetis gavo dovanų, tapo jo mėgstamiausia – livre de chevet. Įamžino ją paveiksle „Natiurmortas su knyga“ (1993), akvarelėje „Egipto knyga“ (1994).
Senelis kurstė nuo jaunumės ryškėjusį vaikaičio polinkį į meną, dovanodavo įžymių kūrinių, pavyzdžiui, Bruegelio Vyresniojo „Metų laikų“ reprodukcijas, puošniai apipavidalintas knygas („Tūkstančio ir vienos nakties“ angliškas leidimas).
Iki pat Sigmundo Freudo mirties 1939 m. rugsėjo 23 d., praėjus trims savaitėms po Antrojo pasaulinio karo pradžios, jiedu dažnai susitikdavo, daug kalbėdavosi, kartu apžiūrinėdavo senovės meno kolekcijas.
Dailininko kūriniuose pastebima dvejopa didžiojo senelio įtaka. Į tapybą perkeltas psichoanalizės metodas – varginantis, ilgai trunkantis pozavimas, kurio dailininkas reikalaudavo iš savo modelių, labai panašus į psichoanalitiko susitikimus su pacientais. O pastangos atskleisti paveikslo herojaus vidinį intymų pasaulį primena psichoanalitiko bandymus žodžiais „atrakinti“ paciento pasąmonę.
Skirtingai negu Baconas (4), kuris į savo paveikslų herojus žvelgė per atstumą, semdamasis inspiracijų iš prisiminimų, nuotraukų, Freudas su jais (ir su savimi) galynėjosi fiziškai, perteikdamas tapyboje jų kūniškumą. „Negaliu tapyti to, ko neturiu prieš akis.“
Jo žvilgsnis skvarbus, plėšrus, su majeutikos (5) požymiais, atskleidžiantis tiesą apie modelį, apnuoginantis tikrovės autentiškumą. Perfrazuojant Hegelį, galima būtų tarti, kad Lucianas Freudas tapė ne efemerišką, paviršinę Realität (6), bet gilią, substancialią Wirklichkeit (7). Realizmą, kuriam buvo ištikimas (tiesiog dievino Courbet (8)), visais atžvilgiais suvokė originaliai.
„Ko siekiu, tapydamas paveikslą? Kad jis stebintų, keltų nerimą, viliotų, būtų įtikinamas“, – sakė dailininkas. Kitaip tariant, Luciano Freudo realizmas nėra „tikslus“, fotografinis paviršiaus atspindėjimas, bet šalta, nerimastinga deformacija, besisiejanti su vokiečių XX a. 3-ojo dešimtmečio Naujuoju daiktiškumu (9).
Prarają, kuri Freudo realizmą skiria nuo kitų dailininkų realizmo, išryškina labai charakteringas atvejis. Pietro Annigoni’s, Florencijos dailininkas iš pasirinkimo (gimė Milane), tarptautinės šlovės viršūnę pasiekė 1955 m., kai nutapė karalienės Elžbietos II portretą. Tas portretas buvo toks oficialus ir toks banalus, kad atsidūrė ant britų pašto ženklų. Annigoni’o paveiksle majestotas užgožia moteriškumą – tai visuomenės vaizdinių apie monarchę idealizacija.
Kai palyginame tą portretą su Freudo 2001 m. sukurtu karalienės atvaizdu, iškart pastebime skirtumus. Dailininkas rūsčiu, negailestingu žvilgsniu tyrinėja karūnuotos moters veidą, kurį įamžina drobėje, neslėpdamas amžiaus išvagotų raukšlių, užimamo posto naštos, slegiančių nuogąstavimų ir abejonių. Lygiai taip jis žvelgė ir į Andrew Parkerį Bowlesą, pirmąjį Camillos (10) vyrą.
Paveiksle, pavadintame „Brigados generolas“ (The Brigadier, 2004), matome nejauną vyriškį, kuris atsilošęs sėdi fotelyje atsisagstęs mundurą, neslėpdamas nuovargio, apimtas melancholijos. Šis portretas, kaip apibūdino pats Parkeris Bowlesas, „rodo britų imperijos nuosmukį“.
Taigi, prieiname prie išvados, kad Freudo realizmas – tai „nuogi apsirengusiųjų portretai“, paties tapytojo žodžiais tariant. Tokiu pačiu negailestingu žvilgsniu Lucianas Freudas tyrinėjo ir patį save, autoportretuose išryškindamas per muštynes gautus randus, senėjimo požymius, senatvines odos dėmes, egzistencinį nuovargį akyse.
Karalienė Elžbieta II, Andrew Parkeris Bowlesas, Kate Moss – išskirtiniai užsakovai ir neeiliniai modeliai menininko, kuris gyvenimo pabaigoje pelnė šlovę ir visuotinę pagarbą. Bet dažniausiai jam pozuodavo ne tiek įžymybės, kiek artimieji, su kuriais bendraudavo kasdien. Abi žmonos, Kitty Garman ir Caroline Blackwood, kaip ir kitos iš daugelio mylėtų moterų, menininkai, su kuriais draugavo, – Francis Baconas, Frankas Auerbachas ar Davidas Hockney’s, vaikai, neretai įamžinami nuogi (ne tiek su svajingu Balthuso erotiškumu, kiek su perversišku jausmingumu), asistentas Davidas Dawsonas, daugybė šunų ir arklių, galerijos, kurioje eksponuodavo savo kūrinius, savininkas, motina Lucie („tris šimtus metų nuo Rembrandto laikų joks dailininkas nebuvo taip nuoširdžiai ir tiksliai pavaizdavęs savo ryšio su motina“, – teigia meno istorikė Lawrence Gowing).
„Tapau tik tuos, kurie man artimi.“ Privataus gyvenimo visata. Keletas jo vis gausėjančios šeimos narių atsirado 1983 m. paveiksle „Erdvus interjeras (Po Watteau11)“ (Large Interior W 11 (After Watteau), papildydami meninę mozaiką. „Šio pasaulio jungtis esu aš, tai aš esu rišamoji medžiaga.“
Štai ir prisikasėme iki Freudo tapybos esmės – realizmo problema čia neatsiejama nuo gyvenimo sąryšių su menu. Šioje kertinėje vietoje derėtų pasitelkti žodžius paties menininko, kuris šiuo klausimu turėjo aiškų požiūrį jau nuo 6-ojo dešimtmečio. Dailininko uždavinys – per „tikrovės intensyvinimą“ „perkelti gyvenimą į meno erdvę“.
Tas perkėlimas (translate) yra tapatus psichoanalizės transfero (transference) procesui. Jau vien tai yra įdomu, nes liudija tiek asmenines, tiek intelektualines Luciano sąsajas su seneliu Sigmundu.
Bet dar labiau stulbinančią išvadą padarė pats dailininkas: „Būtent gyvenimo pažinimas gali suteikti menui visišką nepriklausomybę nuo gyvenimo, toji nepriklausomybė būtina, todėl paveikslas, kad sužadintų mūsų emocijas, niekada neturi apsiriboti gyvenimo mėgdžiojimu, jis turi gyventi savo gyvenimą, kad galėtų būti realaus gyvenimo atspindys.“ Taigi, pagrindinis tikslas – parodyti tikrovę, išsklaidant melagingą iliuziją, kad tai, ką matome, yra tikroviška.
Vertė Kazys USCILA iš Zeszyty Literackie. 2016, nr. 4 (136)
1 Lucianas Freudas, vokiečių kilmės anglų tapytojas.
2 Sigmundas Freudas, austrų psichologas, psichiatras, psichoanalizės kūrėjas. Luciano Freudo senelis.
3 Anschluss – 1938 m. kovo 12 d. įvykdytas neteisėtas Austrijos prijungimas prie nacistinės Vokietijos.
4 Francis Bacon – vienas žymiausių anglų XX a. dailininkų.
5 Majeutika – Sokrato taikytas metodas, kai tiesa išaiškinama, keliant klausimus ir reikalaujant trumpų logiškų atsakymų.
6 Realität – realybė (vok. k.).
7 Wirklichkeit – tikrovė (vok. k.).
8 Gustave Courbet – prancūzų XIX a. tapytojas, vienas garsiausių realistinės dailės atstovų.
9 Naujasis daiktiškumas – Vokietijoje 1919–1930 m. kilusi pasipriešinimo ekspresionizmui srovė.
10 Camilla – princo Charleso sutuoktinė.
11 Antoine Watteau – prancūzų XVIII a. tapytojas, rokoko pradininkas.