Į Vilnių atvykęs ukrainiečių kompozitorius: kai šalia vyksta baisūs dalykai – abejingumu užimi blogio poziciją

Jau trečius metus „Meno Avilio“ organizuojamas vasaros seansų ciklas „Gilios upės tyliai plaukia“ šiemet prasidėjo birželio 29 dieną. Sostinėje, po Liubarto tiltu šią vasarą įvyks net 20 nemokamų seansų. Avangardinio kino seansus, tarp jų – Michailo Kaufmano ir Dziga Vertovo filmus, gyvai įgarsins būrys muzikantų iš Ukrainos. Į Vilnių atvyko ir muzikines interpretacijas šių režisierių filmams sukūręs Ukrainos kino kompozitorius Antonas Boibakovas. Paklaustas, ar muzika turi galios pasakoti istoriją, A. Boibakovas sakė, kad ji sukuria papildomą galimybę naujam vaizdo suvokimui. „Dėl muzikos vaizdas tampa tarsi meridianu, sujungiančiu naujas prasmes“, – apibūdino jis.

„Mes atsivežėme du filmus. Vienas jų – M. Kaufmano filmas „Ypatinga kampanija“ („Nebuvalyi Pokhid“, 1931 m.). Tai juosta apie kolektyvizaciją Sovietų sąjungoje. Pasitelkdami garso takelį visiškai pergalvojome šį propagandinį filmą, paversdami jį į kažką jautraus, jutiminio. Antrasis filmas panašia tematika – D. Vertovo „Vienuoliktieji“ („Odynadtsiatyi“, 1928). „Meno avilio“ sinematekoje liepos 5-ąją vyks tarptautinis simpoziumas „Kino gimimas imperijų paribiuose Vidurio Rytų Europoje“, dedikuotas nebyliam kinui. Tądien bus rodomas filmas „Ypatinga kampanija“, kurį lydės gyva muzika“, – pasakojo A. Boibakovas.

Filmas „Ypatinga kampanija“, tęsė jis, buvo nufilmuotas likus metams iki Holodomoro Ukrainoje: „Šį garso takelį parašiau kaip katastrofos nuojautą. Matome visiškai propagandinius kadrus, absoliučiai utopišką sovietinio žmogaus laimę, o su muzika jaučiame, kad visa tai apgaulė – bus tragedija.“

A. Baibakovas šičia įžvelgė panašumą su šiandienos įvykiais. „Paskutinę šio garso takelio kompoziciją parašiau prieš penkerius metus. Yra pasikartojantis istorijos cikliškumas – šis garso takelis būtent apie tai. Savotiška istorijos spiralė – turime tai permąstyti, išjausti“, – sakė jis.

Būdas prasiskverbti į žmonių sąmonę

Istorikai visada įspėja – reikia mokytis istoriją, kad klaidos nesikartotų. Turbūt tas pamokas blogai įsisavinome? „Visiškai su tuo sutinku, apie tai reikia kalbėti, kartoti – ne tik istoriniame kontekste, bet ir per meną. Tai būdas prasiskverbti į žmonių sąmonę, bandymas kažką pakeisti. Tačiau kai užsiimi menais, neretai tenka susidurti su pojūčiu, kad neturi jokios įtakos, nieko negali nulemti. Tai pagrindinis pavojus – tada nuleidi rankas, nieko nedarai...ir viskas pradeda kartotis. Todėl netgi jei jautiesi kaip mažas trupinėlis, jei jautiesi kaip puzzle detalė šitoje sistemoje – vis tiek verta eiti pirmyn“, – įsitikinęs kompozitorius.

Jo manymu, menas net ir vykstant karui gali atlikti savo misiją: „Ne kiekvienas žmogus gali priimti subombarduotų miestų, sužalotų, užmuštų vaikų vaizdus, prie jų reikalingas subtilesnis priėjimas, kad pajustų visą bedugnę, visą vykstančių įvykių siaubą... Tai bandymas kalbėti su skirtingos pasaulėžiūros žmonėmis.“

Mintimi, kad menas dėl savo universalumo tikriausiai gali atrasti kelią į kiekvieno širdį, A. Boibakovas buvo linkęs suabejoti. „Bet kokiu atveju, galima pabandyti, nors tikrai nesu įsitikinęs, kad į kiekvieno širdį, sprendžiant pagal tai, kas dabar vyksta... Nesu įsitikinęs, kad visi turi širdis“, – liūdnai kalbėjo pašnekovas.

Tai pasaulėžiūrų karas

A. Boibakovas pasakojo gyvenantis netoli Kijevo. „Pirmaisiais karo mėnesiais išvežiau savo žmoną su sūnumi į Vieną, pats likau dirbti namuose. Mėnesį užsiėmiau savanoriška veikla, pervežinėjau žmones iš Kijevo į Vakarų Ukrainą. Po mėnesio į mane kreipėsi malonūs žmonės iš Lietuvos – paprašė sukurti muziką programai, pasakojančiai apie tai, kaip lietuvių kultūros veikėjai padeda ukrainiečiams. Tai man leido sugrįžti namo, vėl pradėti daryti savo darbą. Po kurio laiko su manimi susisiekė „Meno avilio“ projektų vadovas Žygimantas Jančoras, kuris organizuoja nebylaus kino festivalį Lietuvoje, pasiūlė atvykti, parodyti mūsų filmus, garso takelius. Atvykome, čia būsime dvi savaites, vėliau grįšime į Ukrainą kartu su šeima“, – apie planus ir kūrybinę veiklą karo sąlygomis pasakojo kompozitorius.

Jis neneigė, baimės yra, situacija Ukrainoje, anot jo, visiškai neprognozuojama: „Visiškai nesuprantama, kaip klostysis įvykiai, kur rytoj pataikys raketa... Bet yra jausmas, kad nepaisant visko – turime būti kartu su šeima, kartu judėti. Ten, kur gyvename, per visą šį laiką nebuvo raketinių smūgių, todėl šiandien tai Ukrainoje sąlyginai saugi vieta.“

„Šis karas – ne Rusijos su Ukraina, tai pasaulėžiūrų karas“, – sakė A. Boibakovas, palygindamas šiandienos įvykius su šviesos ir tamsos susidūrimu.

„Man atrodo, kad visas civilizuotas pasaulis dabar yra šviesos pusėje, o Rusija – tamsos. Karas liečia visus. Nuo to negali nusisukti, esą tavęs tai neliečia... Palies – anksčiau ar vėliau. Negali išlikti neutralus, kai šalia vyksta baisūs dalykai – abejingumu užimi blogio poziciją“, – nė kiek neabejojo kūrėjas.

Nekuria tolimesnių planų

Kompozitorius tikino nekuriantis tolimesnių planų nei viena diena. „Dabar gyvenu trumpu planavimo režimu, nes viskas labai greitai keičiasi. Tačiau aišku viena, galiu būti efektyvus, kai darau tai, ką galiu geriausiai – užsiimu muzika. Tada visiems, ir pirmiausia pačiam sau, daugiau naudos“, – sakė jis.

A. Boibakovas pastebėjo, kad Ukrainoje šiuo metu kuriama daug dokumentinių filmų: „Esu vienas iš projekto „ Babylon'13“ dalyvių. Kinematografininkų sąjunga, kuri susiformavo po revoliucijos 2013-14-aisiais, pradėjome filmuoti Maidano įvykius. Tęsiame savo veiklą, dabar apie karą... ten taip pat skamba mano muzika. Tai kryptis, kuria aš paskutiniuosius aštuonerius metus užsiimu, tarp komercinių darbų.“

Kalbai pasisukus apie komercinį kiną, A. Boibakovas teigė kol kas Ukrainoje nematantis jokių iniciatyvų, nelabai ir įsivaizduojantis, kaip šiuo metu būtų galima užsiimti tokiais projektais. Tačiau ukrainietiškas kinas, pašnekovo manymu, po karo greitai atsigaus. „Manau, kad viskas labai greitai vyks. Karas – milžiniška energijos sankaupa, ji liesis kūryboje, taip pat ir kine. Manau, kad kinas pasirodys iškart po karo“, – svarstė jis.

Baigdamas pokalbį A. Boibakovas perdavė didelį ačiū lietuviams, Lietuvai: „Didelis ačiū nuo mano šeimos, grupės – nuo visų žmonių už beprecedentį palaikymą, netgi sakyčiau meilę... Mus tai neįtikėtinai sujaudina, visi patiriame dėkingumo jausmą – tai įkvepia tikėjimą tuo, kad nesi vienas, kad šalia tavęs – savęs verti, laisvi žmonės. Mes turime jūsų palaikymą, Lenkijos, daug puikių žmonių šalia, neįmanoma prarasti dvasios stiprybės, kai šalia tavęs yra tiek daug draugų.“