A. Gustas gimė 1932 metais Šilutės rajone, čia ir Klaipėdoje prabėgo jos vaikystė. Per Antrąjį pasaulinį karą jos šeima bėgo iš tėvynės ir 1945 m. pasiekė (Vakarų) Berlyną, kur A. Gustas gyvena iki šiol.
Iki devynerių ji dar kalbėjo lietuviškai. Menininkės teigimu, vokiečių kalba jai vis dar turi kažkokio „užsienietiško žavesio“, ji jaučiasi lyg būtų prašalaitė, kurios šaknys – lietuviškos, net jei ji ir nemoka rašyti šia kalba.
Daug metų A. Gustas priklausė Vakarų Berlyno ir Kroicbergo menininkų ir literatų bendruomenei ir bičiuliavosi su tokiais menininkais kaip Günteris Bruno Fuchsas, Robertas Wolfgangas Schnellis ar Günteris Grassas.
Pasinaudojusi šiais ryšiais ir siekdama sujungti literatūrą su tapyba, 1972 metais ji įsteigė menininkų grupę „Berlyno dailininkai-poetai“ (Berliner Malerpoeten). Šiai legendinei grupei priklausė 14 tapančių rašytojų ir rašančių tapytojų, kurie išdrįso realizuoti dvejopus gebėjimus – meniniu požiūriu ganėtinai skirtingai, kiekvienas pagal savo įsivaizdavimą ir savo paties sudėliotus akcentus. A. Gustas buvo ne tik grupės „motina“, bet ir jos vadovė, kuratorė ir vadybininkė.
Cikle „Moterys su burnomis“ puikiai atsiskleidžia pagrindinės A. Gustas kūrybos temos: meilė, erotika, moteriškumas, Berlynas. Dažniausia tai juodos linijos baltame popieriuje, rečiau – baltos rudame ar spalvotame, tačiau beveik visada akcentą joms suteikia mažučiai šokčiojantys ryškiai raudoni brūkšneliai ar taškai – burnos.
Eilėraščiai, kurie pristatomi kartu su piešiniais „Moterys su burnomis“, dažniausiai yra trumpi ir tikslūs, jie neturi nei pradžios, nei pabaigos, todėl gali be ribojančios punktuacijos laisvai atspindėti gyvenimą – tokį, kokį jį mato menininkė. Eilėraščius iš vokiečių į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Bartelt. Ekspozicijos dailininkė – Eglė Kuckaitė.
Impulsą sukurti piešinių ciklą „Moterys su burnomis“, kaip teigia Aldona Gustas, suteikė ilgalaikis stebėjimas, kaip savo kūryboje moteris vaizduoja jos kolegės. Stebint dailininkes jai krito į akis „dresuota“ burnų ir plaukų vaizdavimo maniera. A. Gustas manymu, tai vyraujančių grožio idealų pinklės, kurių ji, kaip moteris menininkė turinti saugotis.
Piešinių ciklą „Moterys su burnomis“ reikėtų vertinti kaip – jos pačios žodžiais tariant – „kaprizingą“ stereotipinio moteriškumo vaizdavimo kritiką. Šio ciklo piešiniuose burnos ir plaukai nuolat juda, tarytum kalba, išvaduoti iš visuotinių grožio idealų pančių. Šią A. Gustas laisvę ir piešimo manierą atitinka ir jos poetinė kalba.
A. Gustas kūryba ir asmenybė sulaukia vis didesnio dėmesio ir pripažinimo tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų. Už veiklą jai buvo įteikti šie apdovanojimai:
1997 m. – Rahelės Varnhagen von Ense medalis;
1999 m. – Vokietijos kryžius už nuopelnus (vok. Bundesverdienstkreuz);
2006 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.