Knyga „Nebuvimo estetika“ – tęstinio leidybinio projekto „Teatro tekstų biblioteka“ (TTB), skirto supažindinti su žymiausiomis XX–XXI a. teatro asmenybėmis ir jų tekstais, turėjusiais ir tebeturinčiais įtakos pasaulio teatro modernėjimo procesams, naujas leidinys. Projektą nuo 2008 m. įgyvendina Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras (TKIEC) kartu su leidykla „Apostrofa“. H. Goebbelso knygos leidybos partneris – Goetheʼs institutas Vilniuje.
Rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba. Knygą iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė.
Heineris Goebbelsas – vienas iš nedaugelio pastarųjų dešimtmečių scenos menininkų, dariusių įtaką pasauliniams šio meno pokyčiams ir madoms. Pradėjęs kūrybinį kelią kaip kompozitorius, Goebbelsas ėmėsi revoliucinių XXI a. teatro ir muzikos sintezės paieškų, nukreiptų prieš nusistovėjusias teatrines konvencijas. Sukūrė ne tik įsimintinų, tarptautinį pripažinimą pelniusių muzikinių-teatrinių projektų, bet ir teorinius naujų scenos meno krypčių pagrindus bei ženkliai prisidėjo prie vadinamojo „postdraminio teatro“ idėjų raidos.
Keli menininko pastatymai („Max Black“, „Hashirigaki“, „Eraritjaritjaka – sakinių muziejus“) įvairiais metais buvo pristatyti ir Lietuvoje. Be sceninių projektų, Goebbelsas bendradarbiauja su „Ensemble Modern“, „Berliner Philharmoniker“ ansambliais, jo instaliacijos buvo eksponuojamos žymiausiose pasaulio modernaus meno galerijose. Goebbelsas garsėja ne vien kaip daug dirbantis scenos praktikas, bet ir kaip pedagogas. Su paskaitomis jis apkeliavo pasaulį, paskelbė daugybę publikacijų, išleido dvi knygas. Ilgus metus buvo Gyseno universiteto Taikomųjų teatro mokslų instituto profesorius ir vadovas.
Knygą „Nebuvimo estetika“ sudaro per pastaruosius dvidešimt metų Goebbelso parašyti tekstai ir įvairiose pasaulio vietose skaitytos paskaitos. Remdamasis savo kūrybine praktika ir jam artimų menininkų Heinerio Müllerio, Eliaso Canetti, Gertrude‘s Stein, Jeano-Luco Godardo, Alaino Robbe‘o-Grillet, Roberto Wilsono, grupės „Rimini Protokol“ kūrybos refleksijomis, autorius analizuoja inovatyvias menines strategijas, provokuojančias naujai matyti, girdėti ir suprasti meno kūrinius. Atsisakyti išankstinių nuostatų ir priimti meninę patirtį kaip nuotykį, kai susitinkame su kažkuo, „kas nėra tai, ką jau žinome, o tai, kas mums yra, galbūt ir lieka svetima.“
„Nebuvimo estetikos“ sampratą galima nusakyti kaip atsisakymą teatre rodyti tai, kas akivaizdu ir pažįstama. Šitaip teatras gali išvalyti erdvę žiūrovų vaizduotei ir betarpiškam meniniam patyrimui, kuris prasideda nuo susitikimo su nepažįstamu. Tokia kūrybinė paradigma atmeta įprastą teatre išankstinę režisūrinę koncepciją, pakeisdama ją visų komandos narių dalyvavimu meninio tyrimo „nuotykyje“. Atsisakymas konceptualaus mąstymo, kaip „veikimas be ketinimo“, anot Goebbelso, – tai „išsilaisvinimas, suteikiant šansą pasąmonei“.
Knyga skirstoma į atskiras dalis („Tekstai apie spektaklius“, „Tekstai apie menininkus“, „Tekstai apie darbo metodą“, „Tekstai apie ugdymą“). Kiekvienoje jų Goebbelsas vaizdžiai aptaria žinomiausius savo darbus, veda paraleles su įvairiais šiuolaikinio meno reiškiniais ir daro teorines išvadas su nuorodomis į kitų menininkų bei teoretikų šaltinius. Knygoje pateikiamos inovatyvios šiuolaikinio scenos meno pedagogikos idėjos apie kūrėjų ugdymą. Knyga turėtų sudominti ne vien skirtingų menų atstovus, bet ir visus šiuolaikinio meno mylėtojus, ypač jaunąją kartą, ir skatinti kritinį mąstymą.
Viename iš „Tekstų apie ugdymą“ Goebbelsas, remdamasis savo programine kūrybos samprata, ragina naująją scenos meno kūrėjų kartą abejoti, tyrinėti ir eksperimentuoti užuot vien bandžius perprasti teatro konvencijas ir amatą: „Jei sutiksime, kad estetinė patirtis – tai nežinomo, kito patyrimas – patirtis, kuri atveria akis, sužadina mūsų vaizduotę, patirtis, kuriai neturime žodžių, – tuomet ir scenos menas, taigi opera, teatras, šokis, performasas, turi lygiai kaip ir vaizduojamasis menas be kompromisų atsisakyti konvencionalumo, taip dailiai slepiamo už daugybės nepatyrinėtų dalykų.“
Knyga „Nebuvimo estetika“ parašyta gyva polemine kalba, su aibe pavyzdžių iš paties Goebbelso spektaklių, reflektuojant bendradarbiavimą su artimais menininkais, giminingus kultūrinius šaltinius. Ji tarsi ilgo, nuotykių ir atradimų kupino kūrybinio kelio apibendrinimas ir kartu siekis inspiruoti naują menininkų kartą eiti paieškų keliu. Knygoje sklando visai Heinerio Goebbelso kūrybai būdinga utopijos dvasia, paverčianti kūrybą kai kuo daugiau nei meniniu nuotykiu ir formuojanti savotišką gyvenimo filosofiją.