„Sostinė“ – balzakišką tradiciją tęsiantis europietiškas romanas, skirtas, regis, neįmanomam dalykui – Europos Sąjungai. Europos Komisijai. Europos Sąjungos sostinei – Briuseliui. Ir jeigu iš pirmo žvilgsnio ši tema atrodo politizuota ar biurokratiška, nereikėtų bijoti jo atsiversti, nes tai įtaigus, groteskiškas žvilgsnis į šiuolaikinę Europą ir aštriausias mūsų visų problemas, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Fenia Ksenopulu, Europos Komisijos Kultūros direktorato komunikacijos departamento vadovė, privalo pagerinti Komisijos įvaizdį. Mirtinai reikia puikios idėjos. Ši nepakeliama užduotis užgriūva referento Martino Zusmano pečius, ir netrukus keista valdininkui kilusi mintis sukelia sumaištį visoje Europos Komisijoje. Jo idėja – šios institucijos gimtadienį surengti Aušvice... Tuo tarpu komisaras Brenfo turi atsisakyti žmogžudystės tyrimo dėl politinių priežasčių, o be to, jokių nusikaltimą patvirtinančių dokumentų nėra. Profesorius, klerkas, samdomas žudikas, valdininkai – viskas painu, biurokratiška, groteskiška ir absurdiška. Ir dar – ne kartą romane pasirodo kiaulė.
Greta Europos komisijos pareigūnų kasdienybės, kupinos intrigų, karjeros ambicijų, patogaus gyvenimo siekio, – daugiabriaunė, groteskiška ir nepaprastai paveiki šiuolaikinės Europos mozaika, kurioje susipina ir Europos praeities, ir šiandienos kasdienybė. Pasipriešinimo judėjimas Prancūzijoje, ilgai slėpti Antrojo pasaulinio karo laikų epizodai, moderniausias inkvizicijos tinklas, dešinysis radikalizmas, lobizmas, Brexitas, žiniasklaidos manipuliacijos, terorizmas, nacionalinių ir visuotinės gerovės interesų konfliktai ar Kinijos rinkos grimasos.
Ką tokio seksualaus Jūs radote Europos Sąjungoje, kad užsinorėjote papasakoti, kas ir kaip vyksta Briuselyje?
Keista, kad apie Europos suvienijimo projektą iki šiol niekas nesiėmė rašyti. Pirmąkart istorijoje viename mieste, būtent Briuselyje, buvo apibrėžtos viso žemyno gyvavimo gairės. Tai slenkanti revoliucija, turinti milžinišką reikšmę ir pasekmes. Vieną vakarą (tai buvo 2014 rugpjūčio 14-oji) sėdėjau namuose krėsle prie židinio, klausiausi Bethoveno 9-osios simfonijos, gurkšnojau raudonąjį vyną, žiūrėjau į žarijas ir staiga pajutau, kad man reikia važiuoti į Briuselį. Turėjau pamatyti, kaip viskas ten vyksta, ką veikia tie eurokratai, revoliucionieriai valdininkų kailyje, norėjau išsiaiškinti, ar įmanoma tai papasakoti.
Ilguose Europos Sąjungos biurokratijos koridoriuose sutinkame visus įmanomus tipažus – angažuotus, ciniškus, geranoriškus ir melancholiškus, svajoklius ir pragmatikus. Kiek laiko juos tyrinėjote Briuselyje?
Per penkerius metus man teko bendrauti su įvairių komisijų valdininkais, nors nemažai laiko praleidau archyve, eurokratų vadinamame „Vatikano archyve“. Ten užkasta įdomių dalykų. Šiaip jau mane labiau domino, ar žmones, kurie ten dirba, galima tipizuoti, paversti literatūrinėmis figūromis, gyvomis būtybėmis, o ne kartoniniais bičiuliais. Aš norėjau kiekvieną konkretizuoti, tačiau nė vieno nepasmerkti.
Viena pagrindinių veikėjų graikė Fenia Ksenopulu padarė Briuselyje karjerą ir staiga tapo Europos Sąjungos Kultūros direktorato Komunikacijos departamento vadove. Tai beviltiška, nes niekas Briuselyje į kultūrą rimtai nežiūri. Ar tikrai su kultūra Briuselyje taip prastai?
Europos Sąjungos Kultūros direktoratas menkai nutuokia apie kultūrą ir todėl jai skiriama mažai lėšų. Kultūra nelaikoma svarbiu faktoriumi Komisijos struktūrose. Man pasakojo, kad per viena komisarų posėdį, kultūros komisarei pakilus ir išėjus į tualetą, posėdis vyko toliau. Tačiau, jeigu į tualetą prispirdavo prekybos ir žemės ūkio komisarą, posėdis būdavo nutraukiamas ir laukiama, kol jis sugrįš.
Tai nereiškia, kad kultūra Europos Sąjungai mažai kam rūpi. Kiekvienas Komisijos generalinis direktoratas turi tiek kompetencijos, kiek jos įneša šalys narės. Todėl tai priklauso nuo šalių, kurioms Briuselis atrodo kaip nearti dirvonai. Galbūt todėl kultūros atstovai gali pasigirti nemažais pasiekimais, pavyzdžiui, Erasmus programa arba knygų kainodaros gynimu nuo „Amazon“ savivalės.
Mes žinome apie Europos institucijų inciatyvas pagerinti Europos Sąjungos įvaizdį. Gal todėl Jūsų romane keliama idėja apvalų Europos komisijos jubiliejų paversti įspūdinga kampanija. Į suplanuotas ceremonijas įtraukiama ir Aušvico koncentracijos stovykla. Ar tikrai tik su šūkiu „Aušvicas nepasikartos!“ įmanoma priversti pavargusius Europos Sąjungos mechanizmus suktis?
Paprasčiausiai Aušvicas yra ta vietovė, kurioje kriminalinė nacionalizmo ir rasizmo energija pasireiškė radikaliausiu būdu. Kartu tautinis identitetas radikaliausiu būdu buvo užgniaužtas. Lageryje buvo vis vien, ar tu esi vokietis, austras, lenkas, rusas, prancūzas ar ispanas – visi gyveno ir mirė susieti bendro likimo ir ilgėdamiesi teisinio statuso, žmogaus teisių ir taikos. Būtent todėl pirmasis Europos komisijos prezidentas Walteris Hallsteinas savo inauguracinę kalbą pasakė Aušvice. Šiandien tai pamiršta, bet tenka pabrėžti, kad pamirštos ir kančios.
Jūsų romanas itin gausus faktų, pavienių likimų, kuriuos vienija buvimas Europos Sąjungoje ir Briuselyje. Ar perskaitę „Sostinę“ skaitytojai žiūrės į Europos Sąjungos įstaigų darbą skeptiškai ar geranoriškai?
Skaitytojos ir skaitytojai, tikiuosi, suvoks, kad ši didžiulė abstrakcija – Europos Sąjunga – yra projektas, kurį sukūrė žmonės kupini svajonių ir nuopuolių. Jie stumia šį projektą ir jam trukdo, blokuoja ir vėl atranda iš naujo. Ir dar: Europos politika turi būti nukreipta į Europos suvienijimo projektus, o ne į jų atmetimą.
Nemokamas susitikimas su romano „Sostinė“ autoriumi R. Menasse vyks balandžio 11 d. 17 val. MO muziejuje Vilniuje. Renginį moderuos rašytojas Rimantas Kmita. Vizitą rengia leidykla „Tyto alba“, Goethe's Institutas Lietuvoje ir Thomo Manno kultūros centras.