Fatališką Azučenos rolę atliksianti solistė pirmą kartą Lietuvos publikai pasirodė kovo mėnesį, tuomet tapusi daugiau, nei garbinga pamaina Jovitai Vaškevičiūtei. Šį kartą šios solistės turės galimybę susitikti gyvai ir stebėti viena kitą scenoje tampant kerštingąja Verdi čigone. Pavasarinis M. Nioradzės apsilankymas Vilniuje VCO kolektyvui tapo didžiule garbe, o žiūrovams - puikiausia dovana. Jos sugrįžimas – didžiulis įvertinimas „bohemiečiams“, na, o žiūrovams - naujas šansas nepraleisti tokio išskirtinio įvykio.
Kaip sezono pradžioje pasakojo VCO meno vadovė Dalia Ibelhauptaitė: „Tokių solistų atvykimas rodo mūsų trupės augimą tarptautinėje arenoje. Kuo toliau, tuo ryškesni šiandienos operos pasaulio talentai atvyksta dainuoti su bohemiečiais. Jaučiu, kaip tokiu būdu mūsų komanda verčia naują puslapį ir juda tarptautinio pripažinimo link.“. Na, o ką jau kalbėti apie sugrįžimą! Svarbiausiose operos pasaulio scenose pasirodžiusi M. Nioradze šiandien jau gali sau leisti grįžti į tuos kolektyvus, kurie atitinka jos aukštus reikalavimus.
Azučenos partija – viena iš solistės vizitinių kortelių. Ją M. Nioradze ne kartą jau yra atlikusi Bolonijoje, Modenoje, Parmoje (Italija), Marselyje, Tulone, Massy, Avinjone (Prancūzija) ir, žinoma, Niujorko Metropoliteno operoje. Kiekvienas iš šių pasirodymų solistei atnešė ne tik jos talento įvertinimą, bet ir išskirtines pažintis.
Didžiąją laiko dalį scenoje Azučenos vaidmenį atliekančios solistės praleidžia dainuodamos duetus su Manriko partiją atliekančiais tenorais. M. Nioradzei teko dirbti su bene ryškiausiais mūsų laikų solistais.
Vienas iš jų – Roberto Alagna – operos pasaulyje tolygus kokybės ir profesionalumo ženklui. Jo biografijai aprašyti prireiktų atskiro straipsnio, pusę kurio galėtų sudaryti scenų, į kurias jis lipo sąrašas, - nuo Londono Karališkosios iki Niujorko Metropoliteno operos, nuo Milano La Scalos iki Berlyno operos ir t.t. Jam nenusileidžia kolega Marcelo Álvarezas, prie kurio arčiausiai Lietuvos publika galėjo priartėti kino teatre stebėdami Metropoliteno „Toskos“ transliaciją.
Šį sąrašą galėtų pratęsti meksikietis Ramón Vargas, kurį bene tiesiogine šio žodžio prasme vaikosi visas operos pasaulis. Kur nenuvyktų, šis tenoras ne tik pasirodo spektakliuose, koncertuose, dalyvauja įrašuose, filmavimuose, bet ir susišluoja visu įmanomus apdovanojimus.
Na, ir toliau: šiandienos amerikiečių operos pažibos Gregory Carroll ir Stuart Neill, iš Pietų Korėjos kilęs Francesco Hong, Marijos teatre dainuojantis Olegas Balashovas ir daugelis kitų.
Pasaulio masteliu nedideliam VCO kolektyvui į savo atlikėjų sąrašą įsirašyti M. Nioradze – didelis įvykis. Tačiau dar didesniu įvykiu tampa jos grįžimas į Kongresų sceną.
„Vilnius City Opera neturi jokių materialių vertybių, kurios galėtų pritraukti aukščiausios klasės profesionalus atvažiuoti į Vilnių dainuoti „bohemiečių“ spektakliuose, - nėra nei tinkamos teatro pastatymams salės, nei orkestro duobės, nei patogių užkulisių ar kitų normalių darbo sąlygų.
Tačiau rimtus ir iškilius profesionalus čia traukia dalykai, kurių už jokius pinigus neįsigysi: stiprus, aukšto profesionalumo kolektyvas, solistai, kurių pavydi bet kuris Europos operos teatras, spektakliuose dirbanti jaunų žmonių komanda, besąlygiškai save atiduodanti kiekvieną minutę ir pasirengusi asmeniškai išspręsti kiekvieną problemą, nesvarbu kuriuo paros laiku ji iškiltų. Tai žavi didžiąsias operos žvaigždes ir galbūt primena jiems koks iš tiesų turėtų būti teatras – grįstas menininkų bendryste ir šeima.
Todėl jie ir atvažiuoja už 4-5 kartus mažesnį užmokestį, bendradarbiauja ne dėl pinigų, o dėl patirtų emocijų. Neretai užsienio solistai apsilankę pas „bohemiečius“ tampa mūsų draugais ir vėl grįžta.
VCO trupė išaugo už Lietuvos ribų - mes galime pasikviesti tokius dainininkus kaip Mzia Nioradze, kuri dainavo Azučeną su kiekvienu žymiausiu pasaulio tenoru ir dirigentu, ir ne tik Metropoliteno operoje. Šie dainininkai su savimi atsineša puikią energiją ir milžiniškos patirties šleifą bei, žinoma, grįžę į tuos didžiuosius pasaulio teatrus, pozityvų žodelį apie mus užtaria. Gal todėl rimčiausi profesionalai ir ima skambinti man iš Niujorko ir klausti - WHO ARE YOU? (Kas Jūsų esate?), nes daugeliui yra sunku suprasti, kaip tokios klasės solistai, LVSO orkestras, tarptautinių kūrybinių komandų pastatymai gali vykti ten, kur net nėra normalios scenos.“, - paradoksalią situaciją apibūdino Dalia Ibelhauptaitė.