Įamžinimo ženklai, tapę tikromis nesėkmėmis: originalumo siekis pasiteisina ne visada

Be įamžinimo ženklų garbioms asmenybėms neįsivaizduojamas joks miestas, juo labiau didmiestis. Deja, kol kas tenka pripažinti, kad Vilniui su jais kažkaip nesiseka. Visuomenę dažnai nuvilia tiek skulptūrinių-architektūrinių idėjų vizualiniai sprendiniai, tiek įpaminklinimo įgyvendinimas. Kūrėjai tikina, kad monumentaliosios dailės lygis yra aukštas, problemą „permeta“ visuomenei, kuriai esą niekaip neįtiksi. Tačiau ką daryti su atminimo ženklais ir paminklais, kuriuos pavadinant tikra nesėkme tikrai nereikia būti didžiu dailininku? Anot menotyrininkės R. Antanavičiūtės, sisteminis požiūris – vienas variantų sprendžiant šią problemą, o kuratorė Paulina Pukytė pabrėžė, kad šičia nereikia siekti kompromiso ir tikėtis įtikti visiems.

Vis dar sunku susitarti

Sostinės Odminių gatvėje ant dešimtuoju numeriu pažymėto namo esanti memorialinė lenta monsinjorui Alfonsui Svarinskui jau nuo pat jos atsiradimo 2015-aisiais kelia aistras. Pastebima, kad atvaizduotas A. Svarinskas visiškai nepanašus į save, o užrašas – neįskaitomas. Vilniuje, Pilies g. 10 įrengta atminimo lenta estrados dainininkui Antanui Šabaniauskui – taip pat sulaukia nemažai kritikos. Ir tai tik keli greiti pavyzdžiai. Kone kiekvienas bandymas sukurti įamžinimo ženklus sukelia daug kalbų, neigiamų reakcijų, ką tai sako?

Vilniaus miesto muziejaus direktorė, menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė į tai žvelgė pozityviai – jeigu ginčai kyla, vadinasi, kažkam rūpi.

„Gera žinia tiems, kuriuos norime įamžinti – jie rūpi, mums ne vis vien, kaip vienas ar kitas politinis ar kultūros veikėjas ar istorinis įvykis yra įamžinamas. Pasak vieno amerikiečių paminklų tyrėjo, kaip tik tuo metu, kai mes ginčijamės, tariamės, kaip įamžinimo ženklai turi atrodyti – vyksta didysis atminties darbas, kaip tik tuo metu daugiausiai įdedame pastangų galvodami, kaip reikėtų vieną ar kitą dalyką įamžinti, geriausiai tą atmintį kultivuojame“, – citavo pašnekovė ir pridūrė, kad šis požiūris jai visai patinkantis, „ne taip baisiai regisi visos batalijos“.

Anot jos, nėra blogas dalykas, kad gyvendami demokratinėje visuomenėje turime progą išreikšti nuomonę.

„Galbūt diskutuojant kada nors gims universalus sprendimas, kuris nebekels erzelio. Kodėl tie ginčai kyla, kodėl nepavyksta susitarti? Yra keletas stovyklų – skelbiant konkursus dažnai išsiskiria komisijos, profesionalų, užsakovų, visuomenės nuomonės. Profesionalams dažnai norisi įamžinimo ženkluose matyti tam tikrus naujus meninius pareiškimus, simbolinius ženklus, kurie gaivintų atmintį. Yra įvairių būdų – galima tradicines formas pasirinkti, kurios visiems aiškios ir suprantamos, o galima kalbėti metaforomis, užuominomis“, – apie užkoduotas žinutes kalbėjo R. Antanavičiūtė.

Užsakovams ir dideliai visuomenės daliai, anot menotyrininkės, dažniausiai rūpi, kad įamžinimo ženklai būtų kuo aiškesni, „perskaitomi“ be klaidų.

„Kad būtų aišku, kad tai yra paminklas, tarkim, Jonui Basanavičiui, o ne kam nors kitam. Tokiu atveju, prašoma, kad tai būtų portretinis atvaizdas, kad būtų atpažįstama žmogaus figūra, o ne kažkoks interaktyvus / patyriminis kūrinys. Šičia vis dar sunku susitarti“, – pažymėjo menotyrininkė.

Jos manymu, čia „kalti“ tiek profesionalai, kurie tikisi originalesnių įamžinimo projektų, tiek užsakovai.

„Komisijai išrinkus nugalėtojus, jie paliekami kovoti patys už savo idėją, užsakovai tarsi „nusiplauna rankas“. Būtų gerai, kad ir komisijos nariai, ir užsakovas palaikytų konkurso laimėtoją, kartu bendromis jėgomis bandytų paaiškinti, kodėl jie išsirinko tą, o ne kitą pasiūlymą, kuo jis geras. Čia yra ilgas, nuobodus, daug kantrybės reikalaujantis darbas, kurio įprastai nepadarome iki galo“, – sakė R. Antanavičiūtė ir pridūrė, kad visuomenė taip pat galėtų įdėti šiek tiek pastangų, tolerantiškiau žiūrėti į įvairesnius atminties ženklus, nes dabar – visi panašūs, mažai skiriasi nuo to, ką turėjome sovietmečiu.

Konkursuose dalyvauja vis tie patys kūrėjai

R. Antanavičiūtė neneigė, – dabartinių įamžinimo ženklų yra įvairių, pasitaiko ir tikrai prastos kokybės.

„Čia kita istorijos dalis – nuo Nepriklausomybės pradžios, kai buvo pradėti skelbti konkursai, dažnai žiuri išrinkti menininkų pasiūlymai nerealizuojami, nes nepatinka užsakovui, arba užsakovas išsigąsta visuomenės nuomonės. Todėl daugelis įdomių, stiprių menininkų nebetiki konkursais, nebedalyvauja juose. konkursuose dalyvauja vis tie patys kūrėjai, siūlo panašius sprendimus“, – ambicijų sumažėjimą įžvelgė R. Antanavičiūtė.

Kad kūrinys būtų išskirtinis ir ypatingas, autorius, R. Antanavičiūtė tęsė, turi smarkiai „sirgti“ savo idėja, jausti asmeninį santykį su istorija, atmintimi – tik tada gimsta kažkas nepaprasto.

Net ir pats žodis „įamžinimas“ kalba apie amžinumą. „Paminklai statomi ilgam, iš ilgalaikių medžiagų, [manoma], kad jie tvers per amžius, saugos atminimą. Bet iš tiesų, žiūrint į atminimo ženklų istoriją, tokiose vietose kaip Vilnius, kur politinės permainos vyksta dažnai, turime mažai paminklų, kurie išliktų ilgiau kaip 40–50 metų. Politikams, kurie skaičiuoja ribotas kadencijas – paminklų statymas yra patrauklus būdas būti matomiems, palikti ženklą viešojoje erdvėje, mieste“, – pastebėjo menotyrininkė.

Lėšų švaistymas – tai, ko gero, dar viena svari priežastis, kodėl visuomenė audringai reaguoja į ne(į)tikusius atminimo ženklus. Su šiuo pasvarstymu R. Antanavičiūtė sutiko, pabrėždama, kad
ginčų kyla ne dėl paties įamžinimo fakto, bet būdo, kaip tai padaryti.

„Nesiginčijame, kad reikia įamžinti, pavyzdžiui, 1863-ųjų sukilėlių atminimą, kurių palaikai rasti Gedimino kalne. Ginčijamasi dėl formos, mums rūpi, kaip, nesutariame, kaip tai padaryti. Jeigu tikiesi gero rezultato, o gauni tokį, kuris neatitinka lūkesčių ir dar brangiai kainuoja – kyla debatai ir dėl lėšų švaistymo, dėl prasmės investuoti į tokį nelabai vykusį atminimo ženklą“, – įsitikinusi ji.

Problemą išspręstų sisteminis požiūris

Paklausta, ką daryti su neestetiškai atrodančiais atminimo ženklais, ar reikia juos saugoti kaip tam tikrą skulptūros mokyklos ir laikmetį identifikuojantį požymį, ar priešingai, nieko nelaukiant pakeisti, R. Antanavičiūtė prisiminė, kad Vilniaus miesto savivaldybė prieš kokius septynerius metus buvo ėmusis iniciatyvos kelti standartizuotas atminimo lentas.

„Panašiai kaip Londone (blue plaque). Standartizuotos atminimo lentos Vilniuje buvo suprojektuotos, keletas jų ir pakabinta, pavyzdžiui, Savičiaus g., žydų gelbėtojai Onai Šimaitei. Bet iniciatyva užgeso, jos lyg nebesigirdi. Buvo siūlymas nuo tam tikros datos nebeleisti tvirtinti autorinių atminimo lentų, tvirtinti tik šitas ir finansiškai padėti tiems, kurie norėtų pakeisti esamas į standartizuotas. Man atrodo, sisteminis požiūris – vienas variantų spręsti nevykusių įamžinimo formų problemą“, – svarstė R. Antanavičiūtė.

Pasiūlymas paminklų statymą viešumoje pamiršti septyniasdešimčiai metų R. Antanavičiūtės nesutrikdė – šičia esą ir visuomenės indėlio į dramos ir nepatogios situacijos kūrimą, todėl 40 – 70 metų pertrauka, anot pašnekovės, šiek tiek atvėsintų aistras, o kūrėjams būtų lengviau ką nors įsimintino pasiūlyti.

„Manau, kad savivaldybėms svarbu laikytis tam tikros nuoseklios politikos. Geriausiai būtų siekti įvairovės, kad miesto erdvėse būtų įvairios stilistikos, įvairių formų įamžinimo ženklų“, – sakė menotyrininkė.

Įvairovės, pasak jos, vis dar turime nedaug, – vyrauja tradiciniai figūratyviniai, portretiniai paminklai, o alternatyvūs, modernesni, sudėtingesni ženklai, jų yra vis dar labai mažai.

„Jie dažnai yra puolami dar aršiau nei tos nevykusios, „negražios“ atminimo lentos. Pavyzdžiui, „Vamzdis“ (Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“) - nors jis nėra paminklas, bet tikrai yra ryškus chrestomatinis nesutarimo dėl viešosios erdvės ir jos ženklų atvejis. Profesionalams patinka, o didelei daliai visuomenės – nesuprantama, kodėl tokio dalyko reikia, kokia tokio ženklo vertė. O profesionalams dažnai atrodo, kad objektas, kuris kelia klausimus – yra geresnis, nes kviečia pagalvoti, pasigilinti, kodėl jis atsirado, paskatina atminties darbą“, – aiškino R. Antanavičiūtė.

Kiekvieną kartą dviratis išradinėjamas iš naujo

Tarpdisciplininio meno kūrėja, rašytoja, kuratorė Paulina Pukytė pažymėjo, kad ir ji, ir kiti kuratoriai, meno istorikai bei kritikai yra rengę įvairių renginių, parodų, konferencijų, viešų pokalbių paminklinimo klausimais, kvietę specialistų iš kitų šalių su platesne patirtimi, klausdami, kaip spręsti visuomenės lūkesčių ir meninės kokybės santykio problemą paminklų kontekste.

„Ta informacija yra tikrai prieinama, tačiau nei savivaldybės, nei kitos miestų organizacijos ja nesidomi ir kiekvieną kartą dviratis išradinėjamas iš naujo. Tai gal vertėtų įsiklausyti, pasidomėti. Dėl visuomenės įtraukimo galiu dar kartą pasidalinti žymaus paminklinimo specialisto Jameso Youngo patirtimi ir įžvalgomis: visuomenės nuomonės reikia atsiklausti, bet galutiniai sprendimai turi būti priimami kompetentingų specialistų, šiuo atveju, meno istorikų ir kritikų, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę, bet nekviečiant plačiosios publikos balsuoti, ir nepasiduodant kurių nors garsiau rėkiančių ar didesnę įtaką, o gal daugiau pinigų turinčių visuomeninių ar politinių grupių spaudimui“, – sakė P. Pukytė.

Ji pateikė naujausią pavyzdį: spaudimas statyti dvimetrinį realistinį bronzinį paminklą verslininkui Bronislovui Lubiui Plungės istoriniame Oginskių parke – prie įėjimo, tarsi jis būtų to parko šeimininkas.

„Yra giminės, yra įtakingi draugai, gal kažkokie politiniai ar ekonominiai interesai, yra pinigai. Ir to, pasirodo, užtenka. Kompetencija, meninė kokybė, įtaka kultūriniam paveldui, paminklo perduodamas pranešimas tada jau nebesvarbu. Dar viena labai bloga praktika – paminklų ir skulptūrų „dovanojimas“ viešosioms erdvėms. Ji turėtų būti uždrausta. Privatus finansavimas – gerai, bet jau padaryto kokio nors vieno verslininko skoniui tinkamo objekto įpiršimas neturėtų būti priimtinas“, – atkreipė dėmesį ji.

Pataikauti žiūrovui – nėra gera praktika

Kita problema, pasak P. Pukytės, pasenusi, iš imperinių laikų užsilikusi tradicija, kad paminklas – tai „monumentalioji dailė“ ir būtinai realistinis kieno nors atvaizdas.

„Reikėtų įtraukti į paminklų kūrimą ir šiuolaikinio, konceptualaus meno atstovus. Nes dabar yra taisyklės, kad statyti paminklą gali tik jau bent kartą statęs. Tad, kai vienas koks skulptorius įsisuka, pagavęs labiausiai „popsinį“ stilių, tai ir varo tas pats visur tą patį. O pataikauti žiūrovui tikrai nėra gera praktika, ar tai būtų viešoji miesto erdvė, ar viešoji sfera apskritai“, – tęsė P. Pukytė.

Menas, P. Pukytė įsitikinusi, kuriamas žiūrovui, bet ne žiūrovui patenkinti, palinksminti, ar pamaloninti, ne parodyti, ką jis ir taip jau žino, o kelti svarbius klausimus, pasakyti svarbius dalykus, paskatinti žiūrovą pamąstyti, patirti kažką nauja, vizualia kalba paliesti jo protą ir jausmus kitaip, nei jis tikėjosi.

„Mene nereikia siekti kompromiso ir tikėtis įtikti visiems, nes tai sukuria labai vidutinišką, nuobodų, prėską rezultatą“, – mano ji.