Diskusijoje, kurią moderavo Aira Niauronytė, dalyvavo vertėja Irena Aleksaitė, verslininkas Ignas Staškevičius, kultūros apžvalgininkas, Lietuvos kultūros tarybos narys Vaidas Jauniškis ir leidyklos „Lapas“ vadovė Ūla Ambrasaitė.
„Neretas turbūt pagalvoja, ar atlyginimai kultūros srityje ir liks mažesni nei kituose sektoriuose. O juk kultūra kalba apie šiuolaikinį pasaulį, padeda susigaudyti, koks jis yra, kaip mes gyvename ir kodėl gyvename taip“, – kalbėjo A. Niauronytė.
Pasak jos, netyla kalbos tiek apie valstybinį finansavimą ir tai, pagal kokius kriterijus jis paskirstomas, ir apie tai, kaip galima būtų bendradarbiauti su verslu, stiprinti mecenatystės tradicijas.
„Atrodo, kad šiuo metu verslas ir ir kultūra artėja vienas prie kito, kad ateina laikas tam tikram lūžiui – tai juntama iš viešumoje vykstančių diskusijų. Regis, kultūros ir verslo sritims atėjo metas labiau priartėti vienai prie kitos, nes jau praėjo laikai, kai kultūroje nebuvo pinigų, o versle – kultūros. Man atrodo, kad menininkas ir verslininkas iš esmės labai panašūs – tiek vienas, tiek kitas turi avantiūristo gyslelę ir jiems gyvenime reikia kažko daugiau. Be to, kultūros bendruomenė verslo žmonėms gali pasiūlyti gyvenimą su knygomis, įvairiausio plauko diskusijomis, su kūryba, o verslas kultūros kūrėjams gali pasiūlyti iš gyvenimo orumą, savivertę, kito masto minties užmojus – abi sritys viena kitai reikalingos“, – sakė ji.
„Po nepriklausomybės atgavimo tarsi buvo įprasta, kad kultūroje dirbo iš principo idealistai, kuriems rūpi prasmė, kūryba, bet ne pinigai. Dabar, atrodo, tai jau keičiasi, nes iš tikrųjų, jeigu nėra pinigų, tai ir kultūra yra skurdi, nėra didelių kūrybinių užmojų. Norisi tiesiog turėti omenyje, kad kultūra yra svarbi tiek valstybei, tiek mums visiems, ir reikia galvoti, kaip padaryti, kad ta kultūra iš tikrųjų nebūtų skurdi“, – kalbėjo A. Niauronytė.
Vertėja I. Aleksaitė: išgyventi įmanoma, bet su labai daug „jei“
Atsakydama į klausimą, ar Lietuvoje įmanoma išgyventi iš vertėjo atlyginimo, I. Aleksaitė sakė, kad taip – tačiau su daugybe „jei“: jei esi jau pripažintas vertėjas, gavęs kokių nors premijų, jei esi labai darbingas, jei moki greitai dirbti, jei turi kažkokią finansinę pagalvę, kad galėtum atsisakyti neįdomaus darbo arba siūlomų labai prastų sąlygų ir tt.
„Tada – pats save gali išlaikyti, šeimos – ne“, – apibendrino ji.
I. Aleksaitė pasidalino istorija, kaip jai paskambinusi kita garsi vertėja piktinosi leidyklos atsiųsta sutartimi – joje buvo prašoma atiduoti visas teises iki gyvenimo pabaigos ir dar 70 metų po to.
„Aš jai sakiau – tu gali nepasirašyti, nes vertėjas turi tik tokį pasirinkimą: arba pasirašai tokią sutartį, arba ne, ir tada neturi darbo“, – aiškino I. Aleksaitė.
Tuomet jos pažįstama vertėja visgi paskambino į leidyklą, kur sulaukė atsiprašymo, nes, kaip jai paaiškino, jai per klaidą buvo nusiųsta tipinė sutartis, pagal kokią įprastai dirba pradedantys vertėjai. „Tai apie ką mes kalbame?“, – retoriškai klausė ji.
I. Aleksaitė taip pat pastebėjo, kad šiuos klausimus kelti į viešumą yra labai sudėtinga, nes paprastai vertėjai turi laikytis sutartyse numatytų konfidencialumo sąlygų.
„Mes negalim viešai kalbėti nei apie savo honoraro dydį, nei apie sutarties sąlygas. Kad mes patyliukais kalbamės – kita šneka, bet viešai diskutuoti mes neturime teisės“, – kalbėjo žinoma vertėja.
Valstybinis finansavimas: daug kam, bet po truputį
Kitas aktualus A. Niauronytės keltas klausimas – valstybinis finansavimas, tiksliau, ta jo dalis, kurią paskirsto Lietuvos kultūros taryba (LKT). Kodėl susiklostė tokia praktika, kad finansuojama daug projektų ir skiriama daug stipendijų, tačiau po tiek mažai, kad žmonės vis tiek turi dirbti ir kitus darbus, norėdami kurti šiuos kūrinius? LKT nario V. Jauniškio ji teiravosi ir apie dažnai kultūros bendruomenėje diskutuojamą klausimą, kad sąmatoje net įrašius, regis, minimalų honorarą kūrėjui ar atlygį kultūros darbuotojui, sulaukiama ekspertų pastabų, esą sąmata yra nepagrįsta.
V. Jauniškis teigė, kad šiuo metu kaip tik yra taip, kad ekspertai sąmatą vertina kaip nepagrįstą ne dėl autorių atlyginimų – pasak jo, priešingai, LKT jau kelintus metus yra nuostata, kad autoriai gautų kur kas deramesnį atlyginimą, ir kartais finansavimo negauna ar jį gauna mažesnį tos įstaigos, kurios autorius nuvertina ir susitelkia į išlaidas administracinėms išlaidoms ir pan.
Kalbėdamas apie stipendijas ir lygindamas jas su kitomis šalimis, V. Jauniškis neslėpė, kad Lietuvos situacija neatrodo gerai.
„Tarkime, Suomijoje stipendija menininkams kiekvienais metais yra indeksuojama ir yra lygi vidutiniam darbo užmokesčiui, ji netgi vadinama darbo stipendija“, – pasakojo jis ir pridūrė, kad ten stipendijos dydis gali būti kitoks, jei kalbama apie itin iškilius menininkus ar pan., jos gali būti skiriamos iki dešimties metų.
Lietuvoje, pasak jo, kitais metais planuojama stipendijas didinti nuo 600 iki 800 eurų, jei bus priimti įstatymo pakeitimai, jos galės būti skirtos iki dvejų metų.
Kita problema, pasak V. Jauniškio, yra ta, kad net menininkus vienijančios organizacijos, atrodo, nėra itin suinteresuotos kūrėjų atlyginimų didinimu – bent taip atrodo nagrinėjant skaičius, kur, vėlgi, didesnė išlaidų dalis skiriama ne jiems, o administracinėms išlaidoms. LKT pripažintos strateginėmis organizacijos sąmatose nurodo autoriams skiriančios 16 proc. visos projekto sumos, o meno kūrėjų organizacijos – vos 11 proc.
Jis analizavo, kad adekvačiausi atlyginimai mokami tuose projektuose, kuriuose dalyvauja kolektyvai, tai yra, muzikoje ir scenos menuose, gerokai mažiau mokama vizualiojo meno atstovams, o labiausiai nuskriausti yra rašytojai.
„Tai, galbūt, yra susiję su tuo, kad jei ateina kolektyvas, ten gali būti ir profsąjungos, ir šiaip gali pasakyti aš nevaidinsiu arba negrosiu, ką tu man padarysi – mokėk, yra kovojama. O kai rašytojas nori išleisti knygą, na, jei ne tavo knyga, bus kita knyga – labai čia didelis skirtumas“, – ironizavo jis.
V. Jauniškis taip pat atkreipė dėmesį į iškalbingus skaičius. Valstybinės mokesčių inspekcijos ir LKT duomenimis, Lietuvoje yra 10.700 menininkų, iš kurių 73 proc. dirba su individualios veiklos pažymomis arba verslo liudijimais. 41 proc. menininkų gauna pajamas iki 300 eurų per mėnesį, ir tik 6,6 proc. gauna nuo 900 iki 1200 eurų per mėnesį.
„Tai, be abejo, yra mažiau už vidutinį atlyginimą. Nepaisant to, linksmos žinios yra tos, kad pagal menininkų socialinės padėties tyrimą, nors menininkai, autoriai dirba vidutiniškai 54 valandas per savaitę, tai yra, gerokai daugiau negu 40 valandų, kaip priklausytų, ir susiduria su tokiais sunkumais, 76 proc. iš jų rinktųsi tą patį gyvenimo kelią“, – kalbėjo V. Jauniškis.
Ragina kelti redaktorių darbo įvertinimo klausimą
Leidyklos „Lapas“ vadovė Ū. Umbrasaitė pastebėjo, kad dizainerių atlyginimai dažniausiai yra gerokai adekvatesni nei redaktorių.
„Jeigu LKT įrašau adekvatų dizainerio honorarą, niekada negauni komentaro, kad sąmata yra išpūsta sąmata. Bet mes tikrai ne kartą esame gavę komentarų apie redaktoriaus įkainį, kad jis yra neadekvatus, kur buvo kalbama apie 150 eurų už lanką. Aš paskaičiavau, kad realiai tai reiškia, kad jei redaktorius yra pilnai įdarbintas leidyklos ir jis redaguoja 11 mėnesių per metus, tai jo atlyginimas yra mažesnis negu 900 eurų į rankas. Tad čia, manau, reikalinga kažkur susėsti ir susiskaičiuoti“, – kalbėjo ji.
Ū. Umbrasaitė tikino, kad pati savo ruožtu visada stengiasi kažkaip padidinti atlygius redaktoriams, tačiau tai padaryti irgi nėra paprasta, nes ne visada yra iš kur tam paimti pinigų.
Kalbant apie vertėjus, I. Aleksaitė prisiminė, kad anksčiau, kai susikūrė Vertėjų asociacija, jos nariai pasirašė etikos kodeksą, kurio vienas iš punktų buvo neversti pigiau nei už tam tikrą numatytą sumą, tačiau žaibiškai įsikišo Konkurencijos tarnyba ir pasakė, kad toks susitarimas yra negalimas.
Staškevičius: leidyboje irgi veikia rinkos dėsniai
Verslininkas I. Staškevičius, leidyklos „Sofoklis“ įkūrėjas aiškino, kad, iš jo patirties, leidyboje veikia paprasti verslo principai.
„Jei leidžiama komercinė literatūra, tai veikia visiškai pagal rinkos dėsnius, tai yra, leidykla nusiperka autoriaus teises, išverčia knygą į lietuvių kalbą, sumaketuoja, spausdina, išveža į knygynus ir tada, jeigu skaitytojai ją išperka, lieka kažkiek pelno, neskaitant, aišku, avanso, atsiskaityti su autoriais, vertėjais, dizaineriais, ir tada tu gali toliau vėl planuoti savo veiklą. Kitas būdas yra rėmimo. Tiesiog jeigu, pavyzdžiui, man norisi pačiam, kad atsirastų lietuvių kalba kažkokia knyga, aš tada ateinu į „Sofoklį“ pas direktorę ir sakau – klausykit, išleiskit gal šitą knygą. Jie taip žiūri į mane ir sako – jūs gal tada pats ir nupirkit ją, jeigu norit leisti, nes niekam ji nereikalinga, išskyrus jus ir dar gal porą jūsų draugų. Na ir tada aš sumoku už visą leidybą ir atsiranda ta knyga. Taip pat daro LKT ir daugiau yra gerų žmonių, kurie irgi taip rūpinasi leidyba, tai taip veikia, nes tiesiog man buvo įdomu“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad panašiai yra ir su „Open books“ festivaliu, ir daugeliu kitų iniciatyvų.
„Apskritai dalyvauti kultūroje verslininkui yra didelė laimė, kokiu nors būdu, ar paremti, ar ateiti, ar bilietą nusipirkti. Tai yra tikrai naudinga ir kai manęs klausia, kaip išmokti teisingai piarintis, ar krizes valdyti, ar dar ką nors, aš visada atsakau, kad vienas iš esminių metodų yra kultūra. Kultūra yra sielos ugdymas ir, jeigu verslininkas neugdo sielos, tai jam bus sunkiau ir tame versle. Tad čia yra labai gera paskata ir, manau, kad tie, kas tai supranta, prisideda prie meno ir kultūros rėmimo, ir taip pat atneša ir sau, ir savo verslams naudos“, – kalbėjo I. Staškevičius.