Colson Whitehead „Nikelio berniukai“ – romanas, parašytas remiantis tikra istorija apie Floridos valstijoje veikusią berniukų pataisos mokyklą. Per visą daugiau nei šimto metų gyvavimo istoriją ši institucija buvo įtariama neleistinu žiaurumu, išnaudojimu, teroru ir smurtu, tačiau nė vienas tyrimas nepakeitė negailestingos sistemos. 2011 m. mokykla pagaliau buvo uždaryta. Jos teritorijoje buvo rasta keliolika nepažymėtų kapų, o vėliau nustatyta, kad neaiškiomis aplinkybėmis čia mirė ar buvo nužudyta per 100 moksleivių.
Septintajame dešimtmetyje juodaodis berniukas Elvudas Kurtisas neteisingai nuteisiamas ir išsiunčiamas perauklėti į paauglių pataisos koloniją. Netrukus jis suvokia patekęs ne į perauklėjimo mokyklą, o į siaubo namus. Vienintelis vilties spindulėlis – naujas bičiulis Terneris, kitas Nikelio akademijos auklėtinis.
Terneris nuoširdžiai mano, kad Elvudas – beviltiškas, bejėgis naivuolis. Pataisos namuose išgyventi įmanoma tik pasitelkus visas įmanomas gudrybes, o ne sąžiningumą ir atvirumą. Iš esmės skirtinga idealisto Elvudo ir ciniko Ternerio pasaulėžiūra papildo viena kitą ir suteikia jėgų abiem draugams.
Colsonas Whiteheadas yra parašęs aštuonis romanus, septynias apsakymų ir esė rinktines, porą publicistikos knygų. Jis yra vienas iš nedaugelio rašytojų jau du kartus apdovanotas prestižine Pulitzerio premija už grožinės literatūros kūrinius: 2017 m. už „Požeminį geležinkelį“ (liet. „Alma Littera“, 2018 m.) ir 2020-aisiais – už šį romaną.
Romaną „Nikelio berniukai“ kadenciją baigęs JAV prezidentas Barackas Obama yra įvardinęs kaip būtiną perskaityti.
„Įspūdinga istorija, mėgstantiems šiuolaikinę literatūrą, ypač įkvėptą tikrų faktų“, – kalbėjo V. Maksvytė.
Paolo Giordano „Užgrobti dangų“ – įspūdingas epinis pasakojimas apie keturis draugus, apie jaunatviška aistra, tikėjimu ir mirtimi paženklintą jų gyvenimo kelią.
Kiekvieną vasarą Tereza kartu su tėčiu keliauja į jo vaikystės namus Apulijos regione, kur kaitrioje pietų saulėje auga šimtamečiai alyvmedžiai ir gyvena tylūs, išdidūs žmonės. Tereza dienas leidžia vartydama močiutės mėgstamus pigius detektyvus ir beviltiškai nuobodžiaudama. Tačiau vieną vasaros naktį ji išvysta baseine plaukiojančius tris nuogus jaunuolius, ir jos gyvenimas pasikeičia.
Nikola, Tomazas ir Bernas gyvena netoliese, paslaptingame ūkyje – maserijoje. Nors yra iš skirtingų šeimų, vaikinai gyvena lyg broliai, siejami sudėtingo, artimo ir, atrodytų, nesutraukomo ryšio. Tereza trokšta geriau pažinti šią trijulę ir pamažu tampa brolijos dalimi. Ateinančios vasaros jai pažeria naujų potyrių ir atradimų, dovanoja tikrumu grindžiamą ryšį su žmonėmis ir žeme.
Vis dėlto net ir tvirčiausi draugystės saitai bejėgiai prieš pavydą ir kartėlį, o tamsios praeities paslaptys, užuot vienijusios broliją, tampa nesantaikos pleištu.
Prestižinės italų Strega premijos laureato, tarptautinio bestselerio „Pirminių skaičių vienatvė“ autoriaus Paolo Giordano romane „Užgrobti dangų“ pasakojama laikui atsparios meilės, ypatingos draugystės, gyvenimo prasmės ir tikslo paieškų istorija. Knygoje meistriškai perteikiami giliausi žmogaus sielos slėpiniai, stojus į akistatą su savimi, su likimu ir gamtos didybe.
„Tai tikrai labai sklandus, takus, įtraukiantis pasakojimas apie keturis jaunuolius, apie šiuolaikinį jauną žmogų, ekologiją, darnų žmogų, jauno paauglio tapimą suaugusiu žmogumi“, – pasakojo V. Maksvytė, pridurdama, kad knyga turėtų patikti skaitytojams, nevengiantiems drąsių temų.
Antonio Scurati romanas „M., šimtmečio sūnus“ pasakoja apie garsųjį Benito Mussolini.
Kaip tikras grobuonis jis jautė, kad ateina jo laikas. Pirmojo pasaulinio karo griuvėsiuose, kupinuose kančios ir skausmo, jis užuodė galimybę užvaldyti pervargusių, nepriteklių išsekintų, politinio elito pažadais nusivylusių žmonių sąmones. Kalbėjo tai, ką žmonės norėjo girdėti. Kalbėjo taip, kaip žmonės norėjo, kad su jais būtų kalbama. Jis atmetė tiesą ir padorumą, melavo ir apgaudinėjo, nes žmonės norėjo būti apgauti. Pradėjęs su saujele nusikaltėlių, vagių, apgavikų ir nuotykių ieškotojų, jis ilgainiui tapo vienvaldžiu visos šalies valdovu. Vieninteliu duče.
Benito Mussolini, talentingas žurnalistas, puikus oratorius ir apsukrus politikas, pokario Italijoje sukūrė fašistinę santvarką, tapusią idealu ir siekiamybe įvairių šalių radikaliems politikams. Pasinaudodamas politinio elito susiskaldymu, ekonomine suirute, žmonių baimėmis ir abejingumu, jis stulbinamu greičiu iškilo į viršūnę ir daugiau nei du dešimtmečius kietu kumščiu valdė Italiją, nulemdamas milijonų likimus.
Apie Mussolini rašoma istorijos vadovėliuose, jo veiklą ir asmenybę išsamiai studijavo daugybė mokslininkų, tačiau Antonio Scurati pirmasis ryžosi sukurti istorinį romaną apie įtakingiausią XX amžiaus Italijos žmogų. Romaną, kurio kiekvienas žodis pagrįstas kruopščiai surinktais istoriniais faktais, tačiau jie perteikiami kūrybiškai, pripildomi veikėjų jausmų ir minčių.
Tarptautiniu bestseleriu tapusioje pirmoje trilogijos dalyje autorius atskleidžia Mussolini kelią į valdžią, tarsi iš vidaus skaitytojui parodydamas, kaip nereikšminga fašistinė Pirmojo pasaulinio karo dalyvių organizacija virto galinga ir negailestinga jėga, traiškančia politinius oponentus ir naikinančia visas demokratines laisvės ir teisės idėjas.
„Visiems istorinės, dokuimentinės literatūros gerbėjams, kam įdomus Antrojo pasaulinio karo laikotarpis, kam įdomu, kaip tampama dučėmis: kaip gali paprastas žmogus iš gatvės – taip, išsilavinęs, taip, talentingas oratorius, charizmatiškas – bet kokiu būdu reikia veikti, kokias savybes turėti, kad tu taip paimtum, pavergtum savo tautą ir dar daugiau“, – kalbėjo V. Maksvytė.
Ši pirmoji trilogijos dalis prasideda 1919 m. kovo 23 d. ir baigiasi 1924 metais, o visą trilogiją autorius planuoja tęsti iki 1945 m.
Edward Carey „Mažė. Pasauliui žinoma kaip madame Tussaud“ paremta paties darbo muziejuje Londone patirtimi. Šio pasaulinio bestselerio autorius Edwardas Carey 15 metų audė pasakojimą apie našlaitę, savo rankomis lietusią karalių, filosofų, revoliucionierių galvas. Išmoningai derindamas faktus ir vaizduotę, jis sukūrė įsimintiną legendinės Madame Tussaud gyvenimo istoriją.
Anė Mari Grosholc, mažutė, neišvaizdi, keistokų veido bruožų mergaitė, net ir suaugusi liko nedidukė, tad ją vadino tiesiog Maže. Vargu ar kas tikėjosi, kad ji taps didingos istorijos dalimi. Vargu ar kas tikėjosi, kad apskritai išgyvens. Neteko tėvų vos 7-erių, augo pas ekscentrišką daktarą Filipą Kurcijų, kuris Berno ligoninei medicinos tikslais iš vaško liejo įvairias žmogaus kūno dalis. Mažė tapo jo padėjėja ir greitai perprato šį subtilų amatą.
Pirmąją vaškinę galvą Mažė išliejo Paryžiuje. Netrukus garsas apie makabrišką kolekciją, kurią sudarė žymiausių to meto filosofų, rašytojų ir žudikų vaškinės galvos, plačiai pasklido po Prancūzijos sostinę ir net pasiekė Versalio rūmus. Mažė savo akimis regėjo karaliaus dvaro prabangą ir varguomenės skurdą, matė kruviną revoliuciją, o kai jai pristatydavo nukirsdintų karališkosios šeimos narių ir revoliucionierių galvas, liejo jas iš vaško. Išskirtinis amatas padėjo išvengti giljotinos. Vėliau dėl šviesesnės ateities nustekentą Paryžių iškeitė į prašmatnų Londoną. Beikerio gatvėje įkūrusi Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejų sulaukė didžiulės šlovės.
„Anglijoje gimęs amerikiečių autorius yra visiškai neįtikėtinas ir knyga neįtikėtina, nes sukuriamas nuostabus magiškas pasakojimas. Greta jo pamatysite nuostabias iliustracijas. Jo kūryba išsiskiria visų knygų kontekste, nes jis ir iliustratorius, ir labai savito braižo“, – intrigavo knygų ekspertė.