Šilta ir šviesu, ramu ir jauku, viltinga ir drąsu – tokiais epitetais norisi kalbėti žvelgiant į I. Žvinakienės impresionistinius paveikslus. Jų autorė šypsosi, kad kitaip tapyti nenorėtų ir negalėtų – niūri nuotaika nėra tas dalykas, kurį derėtų perkelti į meno kūrinį. Kai apima pyktis ir nusivylimas, menininkė čiumpa ne teptuką, o pašluostę ir neria tvarkyti namų. Vartau Jūsų 2022-ųjų kalendorių „Tavo artume“.
Kiekvienas mėnuo, iliustruotas Jūsų paveikslais, kaip meno kūrinys. O kuris mėnuo Jums pačiai artimiausias? Esate žiemos ar vasaros žmogus?
Tai jau 5-asis mano kūrybos kalendorius. Pats pirmasis buvo prastokos kokybės, bet darbai geri. Jis turėjo tokį pasisekimą, kad net praėjus trejiems metams atsirado prisipažinusių, jog niekaip negali jo nukabinti – taip patiko. Kartkartėmis, turėdama rėmėjų, išleisdavau naują kalendorių, o šį, paskutinį, leidau jau pati.
Mano mylimiausias metų laikas pavasaris, kai tarsi gauni šansą gyventi iš naujo. Kai pavasarį su šunimi – vengrų vižlu – išeinu į pievą, matau žalumą, girdžiu paukščius, pajuntu, kad tai yra laimės viršūnė. Bet vasara – atostogų metas, pedagogams du mėnesiai laisvės! Kas gali nemylėti už tai vasaros?
Visgi matau, kad kiekvienu metų laiku man mėgstamiausias tas, kurį gyvenu. Iš mano metų iškrenta nebent rugsėjis, kai mokytojai panyra į planus, popierius. Bet spalį vėl prasideda spalvotas gyvenimas, ateina laikinumo jausmas, o kartu su juo ir toks sodrus, ryškus gyvenimo brandumas.
Aš gimusi žiemą. Bandau tame lietuviškos žiemos pilkume įžiūrėti 500 atspalvių. O kai iš dangaus krenta baltuma, man taip žavu. Kaip dainuoja mano kraštietė, taip pat plungiškė, Austieja, žiaurē graži žėima. Šitos atlikėjos muzika labai artima mano sielai.
Jūsų darbai – šilti, romantiški, gimę gamtoje ir apie gamtą. Visgi dirbate ir gyvenate mieste (išties galėjau ir suklysti dėl Jūsų gyvenamosios vietos). Ar nejaučiate, kad miestas Jus slėgtų? Ar visgi ir Panevėžyje randate artumą su gamta?
Esu kilusi iš Plungės. Mano vaikystės kiemas buvo išpuoselėtas: rožynai, gėlynai, tėvelio pastatytas namelis. Tuo metu mūsų kiemas man buvo pats gražiausias. O dar Plungėje Oginskio parkas su rūmais, dar Plateliai, Gondingos piliakalnis, visai čia pat, vos už 50 kilometrų, jūra. Į piliakalnį važiuodavome dviračiais, jo šlaitai, rodos, iki pat dangaus mėlynuodavo nuo žibuoklių.
Plungėje turėjome kaimynę vaistinės vedėją. Jos giminaičiai gyveno Panevėžyje. Nuolat iš kaimynės girdėdavau, kad Panevėžys žalias ir dviratininkų miestas. Tokį įspūdį apie jį ir buvau susidariusi, nors kojos nebuvau įkėlusi. Kai atvažiavau, to žalumo, palyginus su mano Žemaitija, nepamačiau.
Pirmuosius penkiolika metų Panevėžyje man buvo labai sunku. Vasarą norėdavosi nusimaudyti, o nėra kur – kažkur važiuodavome, ieškodavome. Labai sunkiai pritapau. Tačiau kai atsirado galimybė grįžti į Plungę arba išvažiuoti į Vilnių, pasilikau Panevėžyje. Kodėl? Dėl žmonių, su kuriais suaugau. Ilgainiui suradau ir gražią aplinką. Kai moki ieškoti, atrandi. Pas kaimyną nuostabiai žydi slyva. Vakare į ją žiūrint galima sukurti šedevrą. Jei moki matyti, gali žiūrėti bet kur. Ir matydamas kapsintį lašelį gali svaigti nuo grožio. Juk ką ieškai, tą randi. Dabar kas rytą su šunimi valandą lekiu ristele. Po miesto centrą nelakstau, bet turiu daug mylimų vietų: palei Nevėžį, palei marias, parke, Staniūnų pievos. Ryte taip pabėgiojusi įgaunu jėgų.
Ar visur pamatyti grožį – duotybė, suteikta tik menininkui?
Galvoju, kad svarbiausia grožį parodyti vaikui. Gali gyventi kur nori – Vilniuje, Maskvoje, Paryžiuje, bet jei vaikystėje niekas neparodys grožio, jo ir nebus smegenyse. Kai vaikas kažką gražaus pamato, jam tie vaizdai užsikoduoja.
Pamenu, sėdime su bendraklase ant mūsų nuostabiojo Gondingos piliakalnio ir aš svaigstu nuo to grožio. O ji stebisi: ką tokio tu čia matai?
Esu baigusi meno terapiją ir žinau, ką reiškia tie užkoduoti vaizdiniai. Jei kažką blogo žmogus suvalgo, pašalina išvemdamas. O vaizdai, įdėti į smegenis, lieka visam gyvenimui. Todėl reikia labai atsargiai vertinti, ką matom. Ir filmą žiūrint kartais verta užsimerkti ir neįsileisti į savo pasaulį blogų vaizdų. Matymas yra svarbiausia mūsų pasaulio priėmimo dalis.
Sakoma, kad talentas paveldimas. Ar ir Jūs turite paveldėtą kūrybingumo geną? Kokia aplinka Jus užaugino ir subrandino?
Nuo vaikystės galvojau, kad man Dievas davė pačius geriausius tėvus pasaulyje. Jie buvo labai darbštūs, visada jaučiau, kad esu labai mylima. Jie dirbo nuo ryto iki vakaro, o tėtis dar ir naktimis.
Tėtis apskritai buvo labai gabus. Mokykloje man sekėsi labai gerai. Puikiai mokiausi viską – ir matematiką, ir kalbas, ir biologiją, dar ir šokau. Galėjau stoti į bet kokią specialybę. Bet nebuvau drąsi, stigo ir pasitikėjimo. Nors niekas manęs neskriaudė, o kaip tik skatino, vis tiek buvau gana uždara.
Man atrodė, kad piešiau kaip ir visi, nors draugė sako net neturėjusi abejonių, jog pasuksiu į meną. Pirmas mano piešinys buvo ant lovytės krašto perbrauktas cepelinas – skraidanti lėkštė. O paskui ant tėvelio medinės dėžutės nupiešiau mergaitę. Man atrodė, kad piešinys nuostabus, bet kažkodėl tada mano talento niekas neįvertino. Buvo skaudoka. Kai po daugelio metų kraustėmės iš Plungės, radau tą dėžutę. Žinodama, kad jos viduje – gražiausias mano piešinys, atverčiau, o ten visiškai vaikiškas trikampis – mergaitė su grėbliais vietoje rankų.
Kadangi mokyklą baigiau puikiais pažymiais, galėjau bet kur stoti: ir į mediciną, ir į architektūrą, bet kaimynė tarstelėjo, ką ten su ta architektūra, braižysi nuolat susikūprinusi, kol akis sugadinsi. Visgi mano mąstymas taip ir liko inžinerinis.
Tėveliai mano pasirinkimu studijuoti dailę labai nesidžiaugė, bet patys nebuvo įgiję aukštojo išsilavinimo, nors gabūs ir darbštūs. Nebuvo taip, kad jie kelią rodytų. Stojant į dailę Šiaulių universitete, pakako išlaikyti tik du stojamuosius egzaminus, nuo kitų buvau atleista. Man ir ten mokytis sekėsi, baigiau raudonu diplomu.
Turėdama galimybę rinktis bet kurią specialybę, nuėjote turbūt nepraktiškiausiu keliu. Toks žingsnis sufleruoja, kad esate asmenybė, gyvenanti ne iš išskaičiavimo, o klausanti širdies.
Dabar galvoju, ar aš būčiau geresnė architektė, nei esu dailininkė? Laimė yra daryti tai, kas pačiai neša laimę ir dar patinka kitiems. Man paskambina moteris ir pasakoja, kad vartydama mano albumus įgauna jėgų. Tada jaučiu, kad gyvenu ne be reikalo.
O kokia sava jaučiuosi menininkų pleneruose! Net ir Armėnija yra mano kraštas. Plenerai yra toks atskiras pasaulis, kuriame susirenka tuo pačiu kvėpuojantys. Raskit kitą tokią specialybę.
Įsivaizduokit odontologą, kuris taiso dantis, o kažkur nuvažiavęs toliau taiso ir dar tuo mėgaujasi.
Man gyvenimas yra gražus ir smagus. Galiu ir ant banglentės užsilipti. Ispanijoje dukterys išsinuomojo banglentes ir liepė bandyti. Spardžiausi, bet pabandžiau. Ir labai tuo džiaugiuosi. Ruošiuosi pračiuožti ir „Ekrano“ mariomis. Draugių kompanijoje irgi visokių linksmų dalykų prisigalvojame, net ir baletą pašokame priklijuotomis blakstienomis. O kai rytais su šunimi bėgu pieva, matau, koks nuostabus gyvenimas verda.
„Žiūriu į paveikslą kaip į emocijų veidrodį“ – taip prisistatote savo interneto svetainėje. Kokį atitikmenį Jūsų emocijos įgauna paveiksluose? Prisipažinsiu, į juos žiūrėdama niekada nepagalvočiau, kad tapėte apimta pykčio, susierzinimo, nusivylimo. Kokias emocijas išliejate per tapybą?
Paveikslas yra tam, kad suteiktų energijos. Jis gali būti ir kaip vaistas, ir kaip nuodas. Pačiam reikia tą pajusti. Mažas vaikas, neturėdamas žinių, prie paveikslo eina arba nuo jo traukiasi. Tai ir yra svarbiausias rodiklis – traukia ar stumia.
Jei aš, būdama be galo geros nuotaikos, tapau, vadinasi, tai lieka tame darbe. Kitas į jį žiūrėdamas gali jausti džiaugsmą, dėkingumą. Kartą vienai gydytojai norėjau padovanoti savo darbą. Ji padėkojo, bet atsisakė. Sako, turiu paveikslą su aguonomis – pasižiūriu kasryt į jį gerdama kavą ir gaunu energijos visai dienai. Klausausi ir galvoju, kas čia dar tas aguonas tapo? Klausiu, kieno tas darbas. „Kažkokios Žvinakienės“, – išgirstu atsakymą.
Vienu metu ieškojau sodybos Anykščių rajone. Radau, bet buvo brangi, man neįperkama. Žmogus sunkiai sirgdamas sugalvojo ją nusipirkti, bet išgyveno joje tarp tų ąžuolų dar dešimt metų ir mirė visai ne nuo jį kankinusios ligos. Mano mama irgi sunkiai susirgusi pardavė namus Plungėje ir atvažiavo pas mane numirti. Išgyveno 15 metų. Jos kambaryje trim aukštais buvo sukabinti mano paveikslai. Pastebėjau, kad kai darbus nukabinusi išveždavau į parodas, jai pablogėdavo sveikata.
Gamta turi didelę jėgą atgaivinti, pagydyti. Jei žmogus neturi galimybės į ją išeiti, tos energijos pasisems žiūrėdamas į paveikslą. Bet jei tapai, kai skauda, kankina liūdesys, apėmęs pyktis, tą darbą verčiau sudeginti, nuleisti į klozetą – išimti iš savęs, bet nekabinti ant sienos ir į jį nežiūrėti, nes ką iš savęs ištraukei, vėl gausi atgal.
Kai mane apima liūdesys ar pyktis, einu tvarkytis – kažką šveisti, plauti. Net jei jaučiu artėjant ligą, puolu skalbti ir, regis, praeina. Žinome daug pavyzdžių, kai dailininko darbai keičiasi, priklausomai nuo jo emocijų. Tapyti reikia atsargiai. Ne veltui negalima prakeikti kito, nes sugrįš atgal. Tas pats ir su paveikslais. Kokią energiją įdedi į paveikslą, tokia ir grįžta, dar net ir padauginta.
Kas Jums yra kūryba: jausmų proveržis, darbas, pragyvenimo šaltinis?
Man nereikia kurti, kad užsidirbčiau. Pragyvenimui užsidirbu mokykloje. Kūryba man yra totalus kaifas, didelis džiaugsmas. Tarsi nuosavas narkotikų fabrikėlis, nors per gyvenimą nesu pabandžiusi nei tikrų narkotikų, nei cigaretės nesu surūkiusi. Visiškai neatitinku bohemiško dailininko, prirūkytoje studijoje stovinčio prie molberto, stereotipo.
Kaip pasirinkti tą tinkamiausią meno kūrinį?
Jei meno kūrinys perkamas kaip investicija, galioja vieni kriterijai. Bet jei paveikslas gyvena tavo kambaryje, vienintelis dalykas patirti, ar jis tinka, – pajusti, prilipo ar ne. Ieškantiems paveikslo visada siūlau parsinešti į namus ir stebėti, kokį jis sukelia poveikį – traukia ar atstumia.
Su paveikslais kaip ir su žmonėmis: su vienais jaučiamės gerai, norisi net apkabinti, o nuo kitų pats kūnas traukiasi tolyn.
Kokio dailininko kūrybą Jūs pati labiausiai vertinate? Kas yra Jūsų autoritetas meno pasaulyje? Kieno paveikslais puošiate savo namus?
Man nuo mažų dienų dailės pasaulyje numeris vienas yra M. K. Čiurlionis. Gal kad nuo vaikystės vaikščiodavau Oginskio parke ir žinojau, kad štai tą ąžuolą jis buvo apsikabinęs. O iš šiuolaikinių dailininkų didelis mano autoritetas yra Gražina Vitartaitė. Ir kaip asmenybė, ir kaip dailininkė. Man svarbu, kad ir asmenybė būtų puiki, ir geras profesionalas. Jei tiedu dalykai sutampa, labai gerai.
O jei darbas vienoks, o asmenybę matau kitokią, vertinu atsargiai. Per plenerus mes keičiamės darbais, dovanojam vienas kitam, būna, kad ir nuperkam. Kadangi pati rengiau tarptautinius plenerus, esu sukaupusi labai daug įvairių dailininkų darbų. Mokykloje turiu du kabinetus. Viename profesionalų darbai, jų jau daugiau nei ant abiejų rankų pirštų. O kitame – mokinių darbai.
Svarstau, kur man savo darbus dėti. Turiu mintį dovanoti senelių namams, kad tie, kurie negali išeiti pasivaikščioti, bent per mano akis matytų gamtą.
Kas yra Jūsų mūza, Jūsų varomoji jėga?
Man reikia pamatyti ir pajausti. Būna, važiuoju keliu ir matau, kaip bučiuojasi du medžiai. O kitąkart pro tą pačią vietą važiuoju ir niekas man ten nesibučiuoja. Ir gėlės žiedas man yra gyva pasaulio dalelė. Gamtą matau kaip pasaulio dalelę, o žmogus į ją įdėtas. Per gamtą aš matau kūrėją.
Jei reikėtų pragyventi iš kūrybos, turbūt turėčiau „kepti“ paveikslus ir šito jausmo nebeliktų.
Jūs ne tik tapytoja, bet ir dailės mokytoja Vytauto Žemkalnio gimnazijoje. Pernai netgi buvote premijuota šios gimnazijos 1937-ųjų laidos abiturientės Aleksandros Kalvėnaitės-Kazickienės Atminimo įamžinimo premija. Kas Jus laiko mokykloje?
Mokytojauju 36 metus. Nuo pedagoginio darbo buvau atitrūkusi vos keletą metų. 1995–1997 m. dirbau dizainere „Sekundės“ redakcijoje. Esu prisidėjusi prie dabartinio „Sekundės“ logotipo.
Pradžioje jis buvo toks monolitas, mano idėja buvo jį padalyti į sekundes. O kas tiek metų laiko mokykloje, kartais ir pati apie tai pagalvoju. Kartą dukra yra pasakiusi: mama, jei tu nors keliems žmonėms gali atverti gyvenimą, tai yra svarbiau nei tavo keli papildomi paveikslai. O tokių žmonių su laiku atsirasdavo vis daugiau. Buvę mokiniai dabar atveda savo vaikus ir prisimena, ką juos kažkada mokiau. Kažkas prisipažįsta net nežinojęs, kad moka piešti, o štai įstojo į architektūrą ir sėkmingai dirba.
O kad visokių vaikų mokykloje sutinkame, yra normalu. Juk ir mes, mokytojai, būnam visokie. Jei nerandi priėjimo prie mokinio, ne tik mokinio, bet ir mokytojo bėda. Aš vaikus mokau, jie mane irgi. Sakau sau, kad jei mokykloje nebeliks nė vieno, kam aš reikalinga, iš karto išeisiu dažyti sienų.
Būčiau nebloga dažytoja dekoruotoja. Mokytojo darbe ne viskas rožėmis klota, bet labai daug ir smagių dalykų. Ir man taip brangu, kad vaikai mane pasiūlė Kazickienės premijai. Tai didžiulis mano įvertinimas.
O ar iš viso įmanoma dailės dalyką dėstyti pagal programą?
Atsakysiu diplomatiškai. Turiu pakankamai laisvės daryti, kaip man atrodo tinkama. Jei mane spaustų į rėmus, išeičiau tą pačią dieną. Žinau, kad ateis laikas iš mokyklos išeiti, bet dabar aš mėgaujuosi tuo, ką darau. Aš baisi egoistė – man patinka mėgautis. Kažkam gal patinka liūdėti ir verkti, o man patinka džiaugtis. Ir dabar, su jumis kalbėdama, žiūriu pro langą, kaip vėjas myluoja beržo šakas, ir džiaugiuosi tuo grožiu.