Moters, pergyvenusios keturias epochas, išgyvenusios Holokaustą, sovietmetį ir nepraradusios tikėjimo gėriu ir žmogiškumu. I. Veisaitė, teatrologė, germanistė, Atviros Lietuvos fondo kūrėja ir pirmininkė – laidoje „Netobulos“.
Džiaugėsi dabartiniu laiku, nors matė ir jo silpnąsias puses
Kalbėdama apie dabartį, šią epochą, I. Veisaitė prisiminė Sąjūdžio laikus. „Įvyko didžiulis stebuklas, niekas nesitikėjo, kad mes sulauksime Nepriklausomybės. Sąjūdis buvo tikras stebuklas. Mes nevaikščiojome, o skraidėme žeme. Atsimenu tą pirmąjį Sąjūdžio kongresą, kuris įvyko 1988-aisiais, tai buvo nuostabus jausmas! Pirmą kartą galėjai išsakyti tai, ką jauti ir apie ką galvoji. Tikrai esu optimistė ir džiaugiuosi tuo dabartiniu laiku, nors matau jo silpnąsias puses“, – svečiuodamasi laidoje pažymėjo ji.
Su pastebėjimu, kad Lietuvos ekonominė ir finansinė padėtis kaip niekad gera, I. Veisaitė nenorėjo sutikti. „Dėl ekonominės būklės nereikia užmerkti akių, turime daug skurdo. Ypatingai senų žmonių. Yra net atskirtis, pasakyčiau labai skausminga mums. Kaip gyvena pensininkai, tai niekam to nelinkiu. Man atrodo, kad mes žengiame pirmyn, daug ką esame pasiekę, prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėjo, kad mes išsprendėme laisvės, ekonominius klausimus, bet vis dėlto – ir jų nesame iki galo išsprendę. Juo labiau švietimo klausimų. Yra dar ką veikti Lietuvoje“, – rimtai į situaciją žvelgė I. Veisaitė.
Teatrologė teigė pastebinti daug savanaudiškumo: „Neseniai buvo pokalbis Mo muziejuje apie fotografiją. Kada Antano Sutkaus (kuris yra vienas mano mylimiausių fotografų pasaulyje) paklausė, ką jis pasakytų jaunimui, ko palinkėtų žmonėms – jis atsakė, kad linki meilės ir idealizmo. Pas mus viskas per daug matuojama pinigais. Mes užmiršome, kad svarbiausia yra žmogaus sąžinė, meilė artimajam. Yra užmiršti tokie dalykai... Tai yra labai pavojinga.“
I. Veisaitė buvusi pedagogė, keturis dešimtmečius dėstė germanistiką. Kažkada buvo net užsiminusi, kad dėstymas pareikalavo „daug širdies“, suvokė jį, kaip savotišką misiją. Kalbėdama apie dabartinę švietimo sistemą, visuomenininkė citavo garsų rusų satyriką Michailą Saltykovą-Ščedriną, kuris yra pasakęs, kad skurdas ne kažkokia nuodėmė, o didžiausia kiaulystė.
„Tai yra tiesa. Kai žmogus negali oriai gyventi, kai negali nusipirkti knygos, negali sau leisti nueiti į teatrą, ypatingai mokytojas... Aš negaliu smerkti, kad jis kalba apie pinigus. Negaliu suprasti, kaip pas mus galėjo būti tokie atlyginimai, kad universiteto dėstytojas gauna keturis, penkis šimtus eurų per mėnesį – žmogaus pažeminimas, neįvertinimas. Tai didžiulis darbas, atsakomybė, misija“, – negalėjo susitaikyt ji ir pridūrė, kad dėl tokios situacijos kalti ne mokytojai, o ekonomistai, biudžeto skirstytojai. Visgi, anot I. Veisaitės, negalima kaltinti vienos pusės. Reikia prisiimti atsakomybę sau. Būti laisvu, reiškia būti atsakingu.
I. Veisaitės manymu, šalyje yra ir senesnės, ir jaunesnės kartos mokytojų, kurie jaučia savo misiją, pašaukimą. „<...> Žmonės turi turėti galimybę oriai gyventi. Be to, man atrodo, kad iš sovietinės sistemos mes paveldėjome norą viską tvarkyti, nurodyti visiems ką daryti. Mokytojams duodami nurodymai – ką jie gali, ko ne, jie turi atsiskaityti. Yra nepasitikėjimas mokytojais. Jau nesu jų kailyje, bet pastebiu tai. Ne tik germanistiką dėsčiau, ir Vakarų Europos literatūros istoriją, taip pat turėjau teatro kursą, kuris buvo įdomus – išėjo daug kūrybingų žmonių, tokių kaip Vytautas Toleikis, Audra Žukaitytė, Marius Mikalajūnas“, – buvusius savo studentus vardijo I. Veisaitė.
Sąžinė – mūsų Dievas
Europoa, I. Veisaitės manymu, šiandien dideliame pavojuje dėl vertybių trūkumo: „Šiandieninėje Europos situacijoje, kuri yra gan grėsminga, ne tik dėl koronaviruso, dėl mūsų mąstymo, vertybių nebeturėjimo tam tikra prasme, grubaus materializmo – tikrai pavojinga.“
Gyvenimo sunkumams pakelti reikalingas tvirtas stuburas. Teatrologė svarstė, kad jis, kaip ir daug kitų savybių tikriausiai atsineštas iš tėvų. „Iš mano antros motinos Stefanijos Ladygienės, kurią be galo mylėjau. Iš tos Holokausto, gulago patirties. Man atrodo, Dievas visų pirma, yra sąžiningas. Tu turi gyventi pagal savo sąžinę. <...> Pragarą žmogus gali susikurti pats sau – jeigu turi sąžinę. Ateina atgaila – negali nieko pataisyti, tai nepaprastai sunku, kančia. Bet yra žmonių, kurie neturi sąžinės. Sąžinė – mūsų Dievas. Krikščioniško tikėjimo duoti įsakymai, kad turi mylėti savo tėvus, nežudyti, mylėti savo artimą, net ir priešą, mokėti atleisti – nepaprastai svarbūs. Jeigu tu neturi šių vertybių savyje, jas išugdo pats gyvenimas, gyvenimiška patirtis“, – dėstė savo vertybinį požiūrį I. Veisaitė.
Teatrologė spaudoje yra pasidalinusi vienu iš vaikystės atmintyje išlikusiu tėvo pamokymu, kuris atskleidė 1938-ųjų laikmečio dvasią. Irena leidosi su tėčiu į kelionę po Europą. Tėvelis nusivedė į Unter den Linden, pagrindinę Berlyno gatvę, pasodino ant geltono suolo, ant kurio tada turėjo sėdėti žydai, ir paaiškino, kas tai per suolai. Tėvas mergaitės anuomet paklausė: kaip jautiesi, išskirta iš visuomenės?
„Tada aš nieko nejutau. Man tai buvo nuotykis, bet gerai prisimenu, ką tėvelis man sakė, galvoje pasiliko. Kadangi mes buvome Lietuvos piliečiai, galėjome sėdėti ant visų, bet Vokietijos žydai – tiktai ant geltonų suolų. Norėjau peršokti ant kito suolo. Prisimindavau šį epizodą, vėliau jis man vis labiau ryškėjo. Esu labai dėkinga savo tėvui. Būdama dešimties metų to nesupratau, o vėliau tai tapo labai svarbu“, – tėvo žodžius atmintyje iki šių dienų išsaugojo I. Veisaitė.
Tai buvo skausminga
Ji tikino su šia atskirtimi niekada nesusitaikiusi. „Atsimenu, kad nacių okupacijos laikotarpiu, kai grėsė pavojus mano gyvybei, galvojau, kaip išgyventi ir pasakyti pasauliui, kas įvyko. Nieko nesupratau, kas čia pasidarė. Turėjau epizodą, sunku net pasakoti... Kai patekau į savo antros motinos S. Ladygienės namus, ji visus vaikus pabučiuodavo uždėjusi kryželį. Ir mane paguldė, priėjo prie manęs – uždėjo kryželį ir pabučiavo. Tada pradėjau verkti... Dėl to, kad manęs ilgai niekas nebučiavo. Visi taip neapkentė žydų, tai aš pagalvojau, kad manyje yra kažkas šlykštaus, kad esu kitokia nei visi kiti. Tai buvo skausminga“, – pasinėrė į skaudžius išgyvenimus I. Veisaitė.
Kiek patylėjusi visuomenininkė pridūrė, apsikrikštijusi todėl, kad Jėzus myli kenčiančius, skriaudžiamus, o ne turtais aptekusius žmones. „Aš įtikėjau, kad mane Kristus myli labiau, nei tuos, kurie saugiai gyvena. Per Holokausto laikotarpį sutikau nepaprastų asmenybių, supratau, ką reiškia būti doru ir giliu žmogumi. Turiu pasakyti, kad aš vėliau niekada neišgyvenau dėl to, kad esu kitokia. Esu, kaip visi, manyje lengvai susiderino ir lietuvė, ir žydė. Kodėl? Nes gyvenu lietuvių kultūroje, kalbu lietuviškai, mano duktė kalbėjo lietuviškai“, – sakė ji.
Teatrologė prisipažino netgi norėjusi studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bet teko išvažiuoti iš Vilniaus, nes persekiojo saugumas. „Visokių išgyvenimų. Aš išgyvenau Holokaustą, gulagą – mano mylima motina Stefanija pateko į gulagą, jos irgi netekau. Išbarstė visą šeimą. Nejaučiu jokio prieštaravimo: galėčiau pridėti sau trečią tapatybę – esu europietė. Ypatingai tą pajutau, kai nuvykau į Ameriką, kur lyg tai kalbama ta pačia anglų kalba, bet ten visiškai kita psichologija, kita architektūra, kitoks žmonių gyvenimo būdas. Labai giliai pajaučiau, kad esu europietė“, – patikino I. Veisaitė.