Per susitikimus su skaitytojais prie Vytauto Bubnio visada nusidriekdavo eilė norinčių jį užkalbinti, paklausti ar paprašyti autografo. Rašytojas nė vieno neatstumdavo, leisdavosi į ilgiausius pokalbius, buvo šviesus, subtilus, nepretenzingas ir kilnus žmogus. Grynuolis. Tikra retenybė šiais laikais. Gebėjo kurti ir kurstyti kūrybinę draugystę, žavėjo kone mistiniu dvasiniu ryšiu su savo žmona Elena Kurklietyte. Štai tokius šykščius, tačiau labai šviesius prisiminimus apie lietuvių literatūros klasiką, nepaprastai įdomų žmogų saugo leidyklos „Alma littera“ kolektyvas.
Leidykla yra išleidusi V. Bubnio knygas „Arberonas. Maža išpažintis“, „Svečias“, „Širdimi regėti. Portretiniai eskizai“, „Teatsiveria tavo akys“, „Tolimi artimi. At(si)vėrimai“, „Švento Vito šokis“.
„Paminklėlio sau niekuomet nestačiau, net nesuku galvos (vertingumo prasme), ką gi aš sukūriau per daugiau kaip pusšimtį amžiaus“, – prieš gerą dešimtį metų yra sakęs rašytojas. Jis pats labiausiai vertino savo 1970 – 2000 metų kūrybos periodą, prasidėjusį nuo „Arberono“. Tuo metu jo romanai po pasaulį plito šimtatūkstantiniais ir net milijoniniais tiražais.
„Kūryba yra minties, jausmo, vaizduotės dermė. Iš šių komponentų nė vieno neatimsi. Gyvenimas kartais tau nepagaili tokių situacijų, viską perkošiančių šviesos spindulių, net praregėjimų, kad apstulbęs ilgai laužai galvą, bandai viską protu suimti ir nepajėgi“, – autobiografinėje knygoje „Tolimi artimi. At(si)vėrimai“ rašė V. Bubnys.
Jei skaitytum paprastai, jo gyvenimas, rodos, tilptų į septynetą. „Septynetas nuo antikos laikų buvo laikomas mįslingu skaičiumi, nes jau tuomet buvo žinomos septynios planetos, septynios atskiros mėnulio fazės, septyni menai, – jis rašė. – Graikijoje 7 – šventas Apolono skaičius. Dar – septyneri Tėbų vartai, septyni Helijo sūnūs, septyni išminčiai, septynetas prieš Tėbus. Kam negirdėti septyni stebuklai – senovės architektūros ir meno kūriniai. Visai neseniai paskelbti septyni nauji žmogaus proto stebuklai. Dar pridėkime – Dievas pasaulį sutvėrė per septynias dienas, Roma pastatyta ant septynių kalvų. Stambulas buvo vadinamas septynių bokštų miestu. O pasakose – septyni broliai, septyni ožiukai, septyni varnai... Liepos 10-oji – septynių brolių miegančių... Dukart septyni – keturiolika krikščioniškoje simbolikoje – tai gėrio ir gailestingumo skaičius, dar minima 14 angelų sargų. Kai man sukako septyneri, labai norėjau, kad leistų į mokyklą, bet tėvas pasakė: po žiemos brolis Antanas baigs pradinę, tada tu. O mama: vaikeli, šįmet pasimokysi pas kunigėlį ir priimsi Šventąją Komuniją, užteks to. Man keturiolika. Guliu ant arimo kulkų suvarpytas, o šalimais Angelas Sargas atstumia mirties šmėklą. Praeina dar septyneri. Baigęs vidurinę (1953), atvykstu į Vilnių, laikau egzaminus į aukštąją, laisvą popietę vaikštinėju po parką Gedimino pilies papėdėje. Pristoja sena čigonė: vaikyne, pavaražysu, pasakysu vysą taisybę. Kodėl nepasiklausyti čigonės burtų? Susėdam ant suolo, ji paima mano ranką, žiūri į delną ir kalba, kalba, pagaliau pakelia akis: vaikyne, gyvensi neilgai, po septynių metų myrsi. Man, žinoma, juokai. Praeina septyneri, 1960-ieji. Ne aš mirštu, palaidoju savo jaunesnįjį sūnų Arvydėlį. Dvejų su puse metukų. 1967-ieji. Išleidžiu apsakymų rinkinį „Ajerai kvepia“. Tai mano penktoji knyga, tačiau pirmoji, kurioje pasijutau laužantis socialistinio realizmo dogmas. 1974-ieji. Metu žurnalistiką ir tampu profesionalu rašytoju. Be to, šiais metais už romaną „Po vasaros dangum“ man paskiriama Valstybinė premija, du romanai pasirodo užsienio kalbomis. 1981-ieji. Po darbo Rašytojų sąjungoje aš ir vėl profesionalas, o mano knygų bendras tiražas peržengia pirmąjį milijoną. Tampu „milijonieriumi“. Dar po septynerių – išrenkamas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Šis metas man ypač reikšmingas. Bet ir dramatiškas – autoavarijoje žūsta mano pirmoji žmona Ada. Dar po dviejų septynetukų, išleidęs, anot kritikų, etapinį romaną „Balandžio plastėjime“, rudeniop ruošiuosi savo septyniasdešimtosioms metinėms ir vieną vakarą nei iš šio, nei iš to padarau šitą „numerologijos“ atradimą.“
Ir vis dėlto, V. Bubnio kūrybinis gyvenimas – kur kas sudėtingesnis. Skaičiais jį įmanoma išmatuoti, tačiau dramatiškos patirtys, išgyvenimai ir unikalus jo pasaulio suvokimas į skaičius netelpa. Tam reikia kur kas didesnės erdvės – beveik dangaus.
„Apirusio kluono gale badikavau kastuvu žemę. Žinojau, čia, po šituo uosiu nuo vakarų pusės, dar gimnazistas išrausiau gilią duobelę, paguldžiau savo eilėraščių prikimštą butelį ir palaidojau, nes iš galvos nėjo moksladraugio Valentino Ardžiūno likimas – krata jo namuose, aptikti eilėraščiai ir suėmimas. Taigi reikėjo slėpti, ką širdis buvo diktavusi. Tik po gero laiko tarpo pamaniau: ar nebūsiu tuomet užkasęs save kaip poetą? Taigi dabar, po kelių dešimtmečių, panūdau grįžti į tas dienas, pasklaidyti senus popierius. Bet kur tik bedžiau kastuvą, ten medžio šaknys, kur tik visu svoriu myniau, ten kaip į akmenį atsitrenkė. Švystelėjo mintis – atsinešiu kirvį ir... Užverčiau galvą į gražiai nuaugusį medį, ranką priplojau priėjo gluotnios žievės ir pasakiau: gyvą pakirtęs, mirusio neprikelsi.“
Su vyresniuoju broliu Antanu užaugęs, Vytautas mokyklą lankyti pradėjo aštuonerių. Pasakoja savo prisiminimuose, kad pirmiau reikėję karves ganyti, o tik paskui į kitą kaimą, į mokyklą: „Mama išėjo, paliko klasėje, neįprastai erdvioje, dideliais langais. Nieko nepažįstu, akys aptemusios, nepastebiu nei kaimynų Petraičių dviejų vaikų. Ilguose, kaip krosnies kakta juoduose suoluose ir maži, ir pusberniai. Visi keturi skyriai kartu.“
Sovietmečio mokslai, sako, davę jam nemenką dozę socializmo teorijų, nors jos jam ir nelindę į galvą: „Vis rasdavau į ką atsispirti. Vidurinės mokyklos laikais tai būdavo tylios tėvų pamokos, jų gyvenimiškoji patirtis. Tai buvo pažintis su tarpukario knygom. Po ranka turėjau fašistinės okupacijos metu ėjusios mūsų spaudos komplektus: vaikų žurnalą „Žiburėlis“, katalikiškus žurnalus „Žvaigždė“ ir „Lurdas“, o dar krūvą užsilikusių tėvo prenumeruotų „Ūkininko patarėjo“ laikraščių ir storų kalendorių. Nemaža tų leidinių ir po šiai dienai saugau, kartais pavartau. Saugau ir vėliau man padovanotus literatūros ir mokslo žurnalo „Židinys“ 1926 metų du tomus (redaktorius Vincas Mykolaitis-Putinas) ir dar 1932 metų du tomus (redaktorius prof. Stasys Šalkauskis), kurių bendras puslapių skaičius vos ne du tūkstančiai. O labiausiai mane sukrėtė gimnazijoje įsigyta pulkininko Jono Petruičio knyga „Kaip jie mus sušaudė“. Šį dramatišką paliudijimą, kaip KGB Červenės lageryje išžudė mūsų kariškius 1941 metų vasarą, perskaitęs aš paslėpiau tėviškės svirno palėpėje, tačiau, deja, po vienos žiemos pelės taip knygą sutarkavo, kad liko tik kelios saujos skutelių. O gal ir gerai, gal jos išgelbėjo mano tėvus nuo baisios bausmės? Juk kratų netrūko. Reikėjo taikytis su gyvenimo iššūkiais, norėjosi mokytis, studijuoti. Į komjaunimą nestojau. Nestojau vidurinėje, nors ir kaip direktorius spaudė, nestojau ir studijuodamas. Pirmojo kurso pradžioje jau pažinojau rašytoją Vytautą Rimkevičių, jis tada buvo ketvirtakursis. Pasiskundžiau jam, kad negaunu bendrabučio. Nusivedė mane pas Pedagoginio instituto komjaunimo sekretorių Leoną Špokevičių. Taip ir taip, literatas, „Jaunimo gretose“ spausdinsime jo apsakymą, neturi kur gyventi... Ar komjaunuolis? Ne, sakau. Nėra laisvų vietų, pasakė.“
Vėliau, jau nepriklausomybės metais, rašytojas prisipažino kartais sau priekaištavęs, kad anais ideologinės kontrolės laikais ryžtingiau galėjo išvengti paklydimų, galėjo tvirčiau, drąsiau, geriau... „O tada, – rašė savo knygoje „Tolimi artimi. At(si)vėrimai“, – juk pats sau prisiekinėjau – padarysiu visa, kas įmanoma, padarysiu kur kas daugiau, nei įmanoma ar leidžiama, pasakysiu rūsčią tiesą apie žmogų ir jo metą... Taip save drąsinau, taip ėjau į skaitytojus su knyga, o skaitytojai laukė naujų kūrinių, kuriais galėtų tikėti, graibstė juos iš knygynų ar bibliotekų.“
XX amžiaus paskutiniais dešimtmečiais V. Bubnio knygos buvo nepaprastai populiarios. „Devintojo dešimtmečio pradžioje ausis vis dažniau pasiekdavo disidentų bei pogrindžio spaudos balsai, širdį virpino vis karščiau įsiplieskianti tautinė dvasia, kuri ypač supliūpsėdavo, sakysime, net po „Žalgirio“ krepšininkų pergalės prieš Maskvos CSK. O atėjus prie vairo Michailui Gorbačiovui, netrukus pasirodė, kad reikalai krypsta į gera ir pats laikas spaudoje, rašytojų susirinkimuose prabilti atviriau, – pasakoja savo knygoje apie nepriklausomybės pradžią. – Diskutavome viešai, tarėmės tyliai, kepšiojome šiaurės mešką. Pagaliau užkaitome užgirdę, kad jau prieš mėnesį Taline susikūrė Liaudies frontas, kad jo organizatoriai atvyksta į Lietuvą. Ir štai 1988 metų birželio trečiosios popiete telefono ragelyje išgirstu vyrišką balsą: esu kviečiamas į Mokslų akademijos salę. Šiandien! Priduria: tik būtinai, būtinai! Nei aš klausiau, kas skambina, nei man prisistatė, tik iš balso suvokiau, kad šį vakarą kažkas įvyks, kažkas labai svarbaus. Ir įvyko. Išrenkama Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, iš rašytojų joje esame septyniese.“
Rašytojas gerai prisimena Prahoje vykusį literatų pokalbį: „Lietuvių literatūros vertėja Alena Vlčkova vieną spalio pabaigos vakarą nusiveda mane į seną aludę „Pas Flekus“. Siauros gatvelės pusrūsyje salikė prirūkyta, tamsoka. Platus ir ilgas stalas apsėstas vyrų ir damų. Alena pristato mane ne tik kaip rašytoją, bet, svarbiausia, kaip vieną iš Persitvarkymo sąjūdžio kūrėjų. Žinoma, visų akys susminga, visi laukia žinios, ką mes tame „užkampyje“ veikiame, ko siekiam. „Ko siekiame? Išsivaduoti iš Maskvos diktato!“ – metu frazę. Nuostaba neslepiama. Kaip? Kodėl? Ar galvojat, kas jūsų laukia? Kas gresia? Klausimai mane padrąsina dar labiau atsiverti. Gruzinų literatūros vertėjas į čekų kalbą, smarkiai pagyvenęs, plačiapetis aukštas milžinas, sėdintis man priešais: „Tai gal jūs norit, kad visos Tarybų Sąjungos respublikos pradėtų reikalauti nepriklausomybės? Kad nepriklausomybės užsimanytų net Abchazija, Adžarija, Osetija?“ Ir žiūri į mane, kaip į paskutinį naivuolį. Ką jam atsakyti? Tik tiek: tai jau tų respublikų, tų tautų reikalas, o Lietuva juk nepriklausomybę turėjo tarpukario metais. Kaip ir jūsų šalis. Vis dėlto, mačiau, dauguma mane suprato, tačiau mandagiai tylėjo, o kai po kelių valandų išėjome į gatvę, vienas jaunas poetas, mane su Vlčkova lydėdamas, prasitarė: kažkas tokio bręsta ir pas mus. Iš tikro – praėjo vos pora savaičių, ir griuvo Berlyno siena, o Prahoje minios žmonių išsiveržė į gatves.“
Kai buvo minimas Sąjūdžio dešimtmetis, „Metų“ žurnalas rašytojo paklausė, kokią Lietuvą jis mato po penkiasdešimties metų? „Nesumojęs, ar rimtai kalbėti, ar pašmaikštaujant, aš tą klausimą apverčiau: po penkiasdešimties metų išvis, ar bus tokia valstybė Lietuva, kokią ją vaizdavomės Sąjūdžio metais, kokią ją šiandien turime ir norime turėti, – rašė savo atsiminimų knygoje Vytautas Bubnys. – Ne, negalvojau apie okupaciją iš Rytų. Atmeskime šį baubą, nors šmėkla, tiesą sakant, lieka. Tačiau įsivaizduokime: po penkiasdešimties metų Lietuva mini bent keturiasdešimties metų jubiliejų, kai įsijungusi į Europos Sąjungą, ir, žinoma, nutyli, kad penkiasdešimt procentų lietuvių kalba vien angliškai, o nacionalinė kultūra prisimenama tik to meto senučių ir tik viename privačiame muziejėlyje saugomi jos istoriniai eksponatai. Bet tiek to, pridūriau, nenoriu gadinti nuotaikos tiems spartuoliams, kurie strimgalviais veržiasi į Vakarus, kaip keturiasdešimtaisiais ano amžiaus metais kai kurių jų seneliai – į Rytus, o man valia likti su savo pranašavimais, tiksliau – su klausimu: pasipliuškenus drungnuose naujosios Europos vandenyse ir iki nukritimo prisišokus pagal Briuselio grojamą muziką, ar neatsiras saujelė šviesuolių inteligentų, mąstytojų, kultūrininkų, kurie suburs „sueuropėjusius“ tautiečius ir pažadins naują Sąjūdį? Ir ne vien tik Lietuvoje.“
V. Bubniui visada atrodė, kad pamokymai, kurių jauni žmonės nepakenčia, – ne tokia jau blogybė. Labiau – gili, daug ką pasakanti tiesa: pirmų pirmiausia patys keiskimės, o tada ir kitus keiskime. O tam, kad pats įstengtum keistis, pažink save, ieškok savęs, užslopink savyje kirbantį kipšiuką, kuris iš tavęs stengiasi išstumti dorą, gėrį, tiesą. Tai ilgas kelias, jo pakanka visam gyvenimui, nes niekada nepasakysi: aš jau kitoks, aš jau tvirtas, tiesus, aš suradau save ir galiu rankas sudėjęs ramiai ilsėtis.
Savęs paieškos ir Vydūno filosofijos studijos rašytoją jau gana vėlyvame amžiuje nuvedė iki Indijos. Savo autobiografinėje knygoje jis rašė: „Dar prieš kelionę mano romano „Žmogus iš tenai“ herojus Danielius Valūnas klausė: „Kas aš esu? Ar čia aš svarstau protu nesuimamus dalykus, ar kažkas kitas, esantis šalia manęs, o gal net manyje? Ar iš viso aš esu aš? Ir kiek aš esu aš? Kai mąstau ar nuklystu į praeitį, kai noriu prasimušti pro storiausią sieną ir pamatyti, kas yra anapus, ar tada esu aš?“ Taigi kas esu aš, kas esate jūs? Tik ne vien kūnas, kuris valgo ir geria, kuris kenčia ir džiaugiasi. Kūnas vien lukštas, jei ne pats sukneš, tai kas nors jį suknežins. Ir nieko neliks? Buvo metas, kai ir man taip atrodė. Žinoma, guodžiausi, aš – rašytojas, liks mano knygos, kurios gal dar kiek metų pagyvens bibliotekose ar skaitytojų atmintyje. Bet kai to atminimo neliks, viskas? Ne, ne viskas. Toli gražu ne viskas. Yra kur kas daugiau. Į Tai reikia eiti. Reikia ieškoti į Tai kelių. Be abejo, galima sėdėti namie, net vienų vienam ir jausti dvasinę pilnatvę. Bet jeigu pajunti, kad kažkas tave šaukia, ir jeigu išgirsti tą balsą, ateinantį iš tolimiausių tolių, atsiliepk.“
Tegu būna lengva kelionė į tolimiausius tolius, rašytojau. O mums, čia likusiems, tegu ataidi jūsų balsas. Leidykla „Alma littera“ reiškia nuoširdžią užuojautą Vytauto Bubnio žmonai Elenai Kurklietytei, jo bičiuliams, bendražygiams ir visiems rašytojo kūrybos gerbėjams.